Koks yra Vladimiro Putino palikimas Rusijoje? Ar iš prezidento posto besitraukiantis politikas bus prisimenamas kaip žmogus, kuris grąžino autokratinį režimą bei politinių oponentų persekiojimus, kurie buvo tokie dažni per visą Rusijos istoriją.
O gal jis bus prisimenamas kaip žmogus, atgaivinęs Rusijos ekonomiką bei grąžinęs Rusijai jos geopolitinę galią? Šiuos klausimus užduoda savaitraštis „Newsweek“, kuris paprašė 10 žmonių, pradedant diplomatais bei ekonomistai ir baigiant Nikitos Chruščiovo anūke, įvertinti V. Putino palikimą. Pateikiame kelių analitikų nuomones.
Išgelbėtojas
Taip V. Putiną apibūdina Stephenas Cohenas, Niujorko Universiteto Rusijos studijų profesorius. „Vakaruose mes turime blogą įprotį rašyti Rusijos istoriją joje gyvenantiems žmonėms. Klausimas, kurio turėtume klausti šiuo atveju, turėtų skambėti taip: „Koks yra V. Putino palikimas rusų akyse?“. Aš manau, kad būtent taip Rusijos istorikai ir rašys savo knygose.
V. Putino negalima vertinti neatsižvelgiant į pirmąjį dešimtmetį po Sovietų Sąjungos žlugimo. Sovietų Sąjungos žlugimas rusams reiškė jų valstybės bei gyvenimo standartų sugriuvimą. Tie metai taipogi matomi kaip suvereniteto ne tik namuose, bet ir užsienyje praradimas. Rusai tikėjo, kad jų valstybė buvo pusiau okupuota užsieniečių – pradedant šoko terapiją vykdančiais ekonomistai ir baigiant žmogaus teisių advokatais. Borisas Jelcinas buvo regimas kaip išmaldos iš JAV prašytojas. V. Putinas visą tai pakeitė. Jis sustabdė Rusijos griuvimą valstybės viduje ir įtvirtino nepriklausomą Rusijos veikimą tarptautinėje bendruomenėje. Būtent taip dauguma rusų vertina V. Putino prezidentavimo metus ir tai labai tikėtinas ir nuoširdus V. Putino palikimo įvertinimas.
Tačiau Vakarai (ir kai kurie rusai) teigia, kad visa tai pareikalavo per didelės kainos: demokratijos praradimą bei gerus santykius su JAV. Tačiau tokiuose teiginiuose atsispindi tam tikra istorinė amnezija. Demokratija prasidėjo valdant Michailui Gorbačiovui, o ne B. Jelcinui, o demokratizacija pradėta B. Jelcino, o ne V. Putino laikais. Negana to, dešimtajame dešimtmetyje milžiniška infliacija bei skurdas sunaikino viduriniąją klasę ir tolimesnę demokratizaciją padarė nebeįmanoma. Šiandien, kylant pragyvenimo lygiui, demokratijos atgaivinimas bent jau yra tikėtinas.
Kalbant apie JAV bei Rusijos santykius, galime paklausti, ar V. Putinas negalėjo žengti daugiau tokių žingsnių, kokius žengė M. Gorbačiovas? Savaime suprantama, kad galėjo. Tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad nei Billas Clintonas, nei George‘as W.Bushas nedarė tokių nuolaidų Rusijai, kokias Sovietų Sąjungai darė Ronaldas Reaganas. Pavyzdžiui, V. Putinas padėjo JAV kovoje Afganistane, tačiau viskas, ką gavo mainais, buvo NATO ekspansija ir JAV pasitraukimas iš „Antibalistinių raketų sutarties“.
Tingus naftos besotis
„Tingus naftos besotis“ – taip V. Putiną vadina Rusijos URALSIB banko vyriausiasis strategas Chrisas Weaferis. „V. Putino palikimas atskleistas tik pusiau. Praėjusius 8 metus jis praleido atstatydamas Kremliaus įtakos bei kontrolės struktūras. Jis ypač išplėtė valstybės kontrolę ekonomikoje ir sukūrė milžiniškas nacionalines valstybės kontroliuojamas kompanijas.
Visa ši veikla atnešė 3 rezultatus. Visų pirma valstybė atgavo pasitikėjimą savimi. Visų antra ekonomika apsivertė aukštyn kojomis: BVP ėmė augti, atlyginimai padidėjo, o skurdo sumažėjo. Galiausiai trečia, rusai atgavo viltį ir įgijo bent jau šiokio tokio optimizmo dėl ateities.
Tačiau dabar turime klausti, ar V. Putinas kartu su D. Medvedevu sugebės įgautus kontrolės mechanizmus panaudoti tam, kad būtų sumažinta Rusijos ekonomikos priklausomybė nuo naftos bei dujų. Per paskutiniuosius 8 metus Rusija įkliuvo į naftos žabangas: valstybė tapo labai tingi gaudama milžiniškas pajamas iš prekybos nafta ir atidėjinėta būtiniausias reformas, tokias kaip gamybos pramonės modernizavimas, naujos pensijų sistemos sukūrimas, kova su korupcija, teisinės apsaugos gerinimas ar biurokratijos racionalizavimas.
Visa tai reiškia, kad sunkioji dalis Rusijos vis dar laukia ateityje. O laikrodis tiksi. Kad patenkintų augančius žmonių reikalavimus, Rusijos Vyriausybė yra itin priklausoma nuo aukštų naftos kainų o tai yra labai pavojinga. Per ateinančius 5 ar 6 metus reikia vykdyti neatidėliotinas ekonomikos reformas bei diversifikuoti pačią ekonomiką. Ti tada mes galėtume pradėti kalbėti apie V. Putino palikimą.“
Laimint pagarbą
„Eurazijos grupės“ direktorius bei buvęs „Niksono centro“ viceprezidentas Cliffas Kupchanas teigia, kad bene svarbiausias V. Putino palikimas yra pagarbos prezidento institucijai atkūrimas ir eilinių rusų didžiavimasis prezidentu. „Visa tai V. Putinas pasiekė tiek dėka savo įvaizdžio, tiek gryna savo asmenybės galia. Aš su grupe Kremliaus stebėtojų turėjau galimybę dalyvauti trijuose nuo 3 iki 5 valandų trukusiuose susitikimuose su prezidentu. V. Putinas yra vienas sumaniausių mano kada nors sutiktų žmonių. Per susitikimus, trukusius nuo 3 iki 5 valandų, jis galėjo kalbėti be jokių patarėjų, be jokių užrašų ar pertraukų. Jo geležinė valia ir šveicariško laikrodžio tikslumo atmintis leido V. Putinui atkurti pasitikėjimą prezidento institucija, o tai labai svarbu valdant bet kokią valstybę. Tačiau V. Putinas neskatino kitų institucijų vystymosi, o tai gali atsiliepti šalies stabilumui ilgalaikėje perspektyvoje.“
Nereikalinga tragedija
Rusai šiandien yra tokie turtingi, kokie dar nebuvo per visą savo istoriją, teigia Stanfordo universiteto profesorius Michaelis McFaulas. Tačiau tikrasis V. Putino palikimas yra politinėje sferoje. Kai jis atėjo į valdžią, 3 televizijos – RTR, ORT bei NTV – buvo matomos visoje šalyje. RTR jau tuomet buvo kontroliuojama valstybės, o V. Putinas prievarta užvaldė ir kitus du. Smulkesni televizijos kanalai gavo perspėjimus ir buvo priversti sustabdyti savo nepriklausomas naujienų laidas. Be to, visi pagrindiniai Rusijos nacionaliniai laikraščiai buvo perduoti su Kremliumi siejamiems verslininkams.
Tuomet V. Putinas griebėsi regioninių vyriausybių. Jis sukūrė 7 supraregioninius darinius, kuriuos valdo daugiausiai buvę armijos generolai ar KGB darbuotojojai. Jiems skirta užduotis įtvirtinti Kremliaus kontrolę. Tuomet V. Putinas itin susilpnino Federalinę tarybą, aukštesniuosius Rusijos parlamento rūmus, iš kurių pašalinti renkami gubernatoriai bei regioninių įstatymų leidžiamųjų institucijų vadovai, kuriems anksčiau vieta Federalinėje taryboje buvo garantuota. Jie pakeisti Kremliaus skiriamais atstovais.
Galiausiai lemiamas smūgis Rusijos federalizmui buvo suduotas 2004 metų rugsėjį, kai V. Putinas pareiškė, kad nuo šiol būtent jis skirs gubernatorius, kurie anksčiau buvo renkami. Buvo susilpninta ir valstybės Dūmą, kuri paversta ne kuo daugiau kaip guminiu antspaudu, tvirtinančiu Kremliaus sprendimus. Politinės partijos, nepaklūstančios Kremliui, šiandien yra daug silpnesnės ir veikia daug labiau suvaržytoje politinėje aplinkoje. Rinkimai yra tiesiog farsas.
V. Putino eros tragedija yra ta, kad nė viena iš šių autokratinių reformų nebuvo būtina siekiant ekonominio augumo, politinio stabilumo bei prezidento populiarumo. Netgi priešingai, daugiau demokratijos būtų padėję kautis su korupcija, apsaugoti nuosavybę bei skatinti ekonomikos augimą. Taip, ekonomiškai V. Putino era buvo gera daugumai rusų. Tačiau ji galėjo būti ir dar geresnė.“
Modernus caras
Kaip teigia buvusio sovietinio diktatoriaus Nikitos Chruščiovo anūkė profesorė Nina Chruščiova, spręsti apie V. Putino palikimą yra ganėtinai sunku, kadangi jis vis dar yra itin reikšmingas politinės scenos žaidėjas. Kadangi jis pats pasirinko savo įpėdinį, tai D. Medvedevo prezidentavimo metai taipgi apspręs, kaip vertinti V. Putino paveldą.
„Tačiau dabar mes galime teigti, kad V. Putino palikimas mažai kuo skiriasi nuo carų bei Sovietų Sąjungai vadovavusių generalinių Komunistų partijos sekretorių palikimo. V. Putino tikslai buvo tokie patys kaip ir praeities lyderių bei despotų: palaikyti Rusijos didybės idėją, užtikrinti šalies, kuri driekiasi net per 11 laiko juostų, teritorinį integralumą bei numalšinti bet kokius nuomonių skirtumus. Po 1991 metų buvo galima tikėtis, kad Rusija taps skirtinga valstybe, kurioje triumfuos įstatymas, o ne tvarka. Tačiau taip neatsitiko: Rusija atsuko nugarą laisvei. B. Jelcinas bandė puoselėti laisvą spaudą bei demokratines institucijas. Tačiau V. Putino valdymo laiku skaidrumas bei atvirumas išnyko, o sovietinio stiliaus slaptumas bei nenuspėjamumas tapo norma. Kai N. Chruščiovas pakeitė Josifą Staliną, stebėtojai galėjo tik spėlioti, kuriuo keliu jis pasuks. Kai M. Gorbačiovas atėjo į valdžią, niekas negalėjo nuspėti, ar jis bus stalinistas, ar reformatorius. Laimei, jo valdymas atnešė pozityvių pokyčių. Tačiau priklausomybė nuo lyderio užgaidų, o ne nuo demokratinių institucijų, tebėra bene labiausiai neraminantis Rusijos politinės sistemos bruožas.
Rusijai belieka viltis, kad D. Medvedevas bus labiau panašus į N. Chruščiovą, M. Gorbačiovą, o ne į J. Staliną, Leonidą Brežnevą ar V. Putiną“.
