Tačiau Didžiojoje Britanijoje dabar susiklostė visiškai kita situacija. Pasiruošimo praėjusių metų referendumui metu politikai, pasisakantys už jų šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos, pateikė gana konkrečius pažadus. Kai kurie iš tų pažadų tapo nežinojimo rezultatu: kaip paaiškėjo, tik nedaugelis jų iš tiesų suvokė, kaip veikia Europos Sąjungos mechanizmai. Kiti žadėjo atvirus melus, ir politikai žinojo, kad buvo melas.
Todėl, kad jie nesitikėjo, jog jiems pavyks pasiekti pergalę balsavime, ir jie nesitikėjo, kad jų nesąmonės ir melai bus atskleisti. Tačiau jie nugalėjo, ir dabar jų melai išplaukia į paviršių.
Pats įžūliausias melas liečia pinigus. Pasirengimo referendumui metu Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos šalininkai važinėjo po šalį didžiuliais raudonais autobusais, ant kurių buvo nupieštas lozungas: „Mes kiekvieną savaitę siunčiame Europos Sąjungai 350 mln. svarų sterlingų, gal geriau vietoje to finansuokime mūsų sveikatos sistemą“. Tai buvo labai įtikinantis argumentas, pripažino „Brexit“ šalininkai. Tačiau šis skaičius buvo išsigalvotas: Didžioji Britanija nesiunčia Europos Sąjungai tokių pinigų, parodė vėlesni tyrimai. Kai kurie pergalę pasiekę „brexitininkų“ lyderiai vėliau tai ir patys pripažino.
Tačiau dabar, vietoje to, kad sutaupytų po 350 milijonų svarų sterlingų per savaitę, derybų dalyviai atsidūrė įtraukti į ginčus dėl to, kiek Didžioji Britanija yra skoloje Europos Sąjungai – už neįvykdytus biudžetinius įsipareigojimus, už sutarties, kurios punktai taip ir nebuvo įgyvendinti, pasirašymą.
Maža to, britų valdžia palaipsniui suvokia, kad pasitraukimas iš vieningosios Europos rinkos, kuri yra ne šiaip laisvos prekybos zona, taip pat labai brangiai jai kainuos. Bendromis pastangomis sukurtos europinės agentūros ir struktūros, tikėtina, gali tekti kurti „nuo nulio“, o tai taip pat gali reikšti milžiniškas išlaidas – pavyzdžiui, reguliaciniai farmazijos ar atominės energetikos institutai.
Visiškai tikėtina, kad šalyje prireiks sukurti naują didžiulę muitinės tarnybą – su daugybe stovėjimo aikštelių pasienyje, kompiuterinėmis sistemomis ir pasieniečiais – kad pereitų prie naujų tarifų režimo, kai tik Didžioji Britanija paliks europiečių muitų sąjungą. Ilgalaikėje perspektyvoje Didžiojoje Britanijoje išaugs biurokratų aparatas, ir pas ją liks itin mažai lėšų, kurias ji galėtų leisti sveikatos apsaugai.
Antrasis melas, dažnai kartotas kampanijos metu, susideda iš to, kad pasitraukimas iš vieningosios rinkos bus lengvas ir paprastas. Anot Liamo Foxo, kuris šiuo metu yra vyriausiasis Didžiosios Britanijos atstovas derybose, susijusiose su prekyba, kalbėjo, kad naujasis susitarimas su Europa bus „pats paprasčiausias Europos istorijoje“. Ministras Davidas Davisas, kuris irgi dabar vadovauja pasitraukimo procesui, pareiškė, kad „mes mokame sudaryti sutartis… ir mes mokame sudarinėti jas greitai“. Su neįtikėtina ramybe ir išsiblaškymu „Brexit“ šalininkai teigė, jog bet kokias prekybos sutartis su bet kuriomis šalimis galima lengvai sudaryti per kelis mėnesius.
Tačiau praktiškai nuo pat referendumo rezultatų įgarsinimo praėjo jau metai, o dar pusė metų praėjo nuo Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos proceso pradžios. Ir per šį laikotarpį nebuvo pasiekta beveik jokio progreso. Britų valdžia iki šiol negali apsispręsti su savo pozicija, kas iš esmės apsunkina derybas su Briuseliu. Praėjusią savaitę D. Davisas pareiškė, kad „niekas nelaukė, jog „Brexit“ procesas bus lengvu“. Lyg pats neprisimintų, kad jis asmeniškai įtikinėjo dėl to žmones.
Kol kas neaišku, kas bus toliau. Mes žinome, kad „Brexit“ šalininkų pažadai buvo tušti. Jų vertinimai buvo klaidingi. Net jeigu ši valdžia ir turėjo kažkokį autoritetą, tai jis jau seniai dingo. Tačiau rinkimai – sudėtingas dalykas, ištikimybė partijai išlieka gana stipri, ir mums tenka turėti reikalus su daugeliu kitų faktorių. Pasirengimo referendumui metu rinkėjų nejaudino faktai. Neseniai vykusių rinkimų metu jie, rodos, jau mažiau pasitikėjo valdančiąja partija ir todėl nesuteikė jai absoliučios vietų daugumos. Ar „Brexit“ šalininkai patirs dar vieną bausmę kitų rinkimų metu? Netrukus paaiškės.
Atsakymas į šį klausimą turi dar ir tą prasmę, kad panaši situacija klostosi JAV. Būdamas kandidatu, Donaldas Trumpas taip pat davė kelis konkrečius priešrinkiminius pažadus, įskaitant pažadą pastatyti sieną palei Meksiką, už kurią turėjo sumokėti patys meksikiečiai. Ir nesvarbu, kad meksikiečių politikai neigė tokią galimybę. D. Trumpas tęsė savo pažadų dalijimą. Dabar, kuomet prasidėjo biudžeto formavimo batalijos, Meksika, kas visai nestebina, nesirengia apmokėti sienos lygiai taip pat, kaip „Brexit“ nepadės sutaupyti po 350 mln. svarų Didžiajai Britanijai. Ar nubaus rinkėjai D. Trumpą dėl to, kad jis nevykdo savo įsipareigojimų? Netrukus paaiškės.
