Tekste taip pat nagrinėjami Korleonių ir Sopranų klanų pavyzdžiai. Daroma prielaida apie galimus itališko Renesanso ir Makso Veberio analizuoto kapitalizmo skirtumus ir jų pasekmes. Šis straipsnis paremtas leidinio “Galios trajektorijos” medžiaga, kurią Lietuvoje 2011-iais metais išleido “Versus Aureaus” leidykla. Šiuolaikinis konkurencinis, griežtai monopoliniu požiūriu apribotas verslas gyvena nenutrūkstančio karo režimu, kurį kartais nuskaidrina trumpos taikos sutartys ar laikinas jėgų balansas. Dabarties konkurencijos pasaulyje leidžiama daug, kas veda priešininko kompaniją prie bankroto: manipuliacija akcijomis, slaptos sutartys su priešininko partneriais.
Taip pat tai, kas nesitaria: šantažavimas, dempingas, teismai, siekis areštuoti konkurento turtą, gandai apie nemokumą, nelikvidumą, provokacijos dėl nekokybiškų prekių ir t.t. Nekalbu apie šeimos ir giminaičių šantažą, fizinę prievartą, teismų papirkinėjimą ir bylų inkriminavimą, politinį spaudimą, juodo kompromato rengimą.
Šiuolaikinė konkurencija sugriauna šeimas, išskaido draugus, ištremia į svečius kraštus, paskatina depresiją, fizinį savęs ir kompanijos sunaikinimą. Atitinkamai verslo ir karo analogijos leidžia taikyti su metaforų pagalba daugelį karinių sprendimų verslo įmonei.
Štai kodėl tarp šiuolaikinių vadybininkų gana populiaru skaityti Aleksandro Didžiojo, Sun Tzu, Nikolo Makiavelio ir Karlo von Klausevičio literatūros. Šiandien visą šią plejadą dar papildo įsivaizduojami “mafijos” patarimai, atkeliaujantys kino filmų. Visi jie atskleidžia strateginio ir taktinio mąstymo ypatybes, organizacinės veiklos ir konkurencinės kovos subtilybes.
Adaptuotas Nikolo Makiavelis verslui ir lyderystei
Dažniausiai europietiškas ir iš dalies amerikietiškas modernus ir į konkurencijos batalijas įklimpęs verslas, labiausiai apsiskaitę jo atstovai linksta naudotis makiaveliškais patarimais verslininkui ir įvairiausiomis, adaptuotomis šiems laikams, makiavelizmo versijomis.
Apie makiavelistinių modelių taikomumą verslo ir vadybos aplinkai vienas pirmųjų prabilo Antonis Džėjus (Anthony Jay), pastebėjęs, kad rinkos sistemingumas ir racionalumas, aiškinamas universitetuose, mažai ką bendro turi su sunkiai prognozuojama konkurencine aplinka ir dramatišku vadybininkų vaidmeniu.
Alois Riklinas taip pas pastebi, jog Makiavelio filosofija, susijusi su aplinkybių vertinimu, narsumo ir sumanumo akcentavimu, daugiaplanės fortūnos apmąstymu bei neišvengiamų faktorių vertinimu, dorybių ribų diskutavimu ir jų pragmatika, yra taikytini šiuolaikiniam verslui.
Tarp vadybai ir verslui adaptuotų makiavelizmo versijų galima rasti visai paviršutiniškų, kaip antai tariamo capo V. knyga “Verslo Makiavelio vadovas. Mafijos patarimai”, kurioje yra integruoti tariami Al Kaponės patarimai bei supaprastintos Nikolo Makiavelio tezės.
Daugelyje naujausių knygų apie lyderystę ir verslą yra išbarstytos citatos ir Mario Puzo romanų apie Korleonių klaną. Šių romanų pagrindu buvo sukurtas Frensi Fordo Coppolos trijų dalių filmas “Krikštatėvis” (angl. “The Godfather”), kurio scenarijaus citatos taip pat tapo vadybiniais “perlais”.
Šių knygų bei filmų populiarumą lemia išaugusi lyderystės renginių ir vadybos spektaklių rinka, kuri laipsniškai virsta apsišvietusio ir pasiturinčio vartotojo ideologija. Dar daugiau – rinkos lyderystė yra viena paklausiausių šiuolaikinių idėjų, o susieta su populiariu reginiu ir “vertingais” patarimais ši idėja gali būti gerai perkama.
Be to, “nemeninio rašymo” (angl. nonfiction writing) stiliaus knygų dauginimas yra tapęs svarbia šiuolaikinio verslo, nuolatos siekiančio išstumti akademinę literatūrą, dalimi. Pavyzdžiui, verslo mokyklose bei fakultetuose dėstoma verslo etika. Tačiau jos teiginiai dažnai prieštarauja makiavelizmo patarimams, kurie yra labiau adaptuoti rinkai.
Žinoma, “Krikštatėvio bibliotekėlės” literatūra domisi ne visi vadybininkai ar organizacijų lyderiai. Pagaliau kiekvieno individualus skonis yra jo reikalas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kokius patarimus, kokias temas plėtoja šios knygos, galima manyti, kad jos skirtos pirmiausiai vidutinio verslo vadovams, tiems, kurie nuolat susiduria su konkurencija.
Sąlyginai komercinį pasaulį galima suskirstyti pagal tai, kokiomis nuostatomis jame vadovaujamasi. Šios nuostatos gali būti įvairios.
Tradicinės, dažniausiai patriarchalinės nuostatos. Tokių nuostatų besilaikantis verslas apeliuoja į tautos vertybes, yra patriarchališkas ir homofobiškas, be to, nuolatos arba ieško politinės atramos, arba remia tradicines ideologijas ir partijas.
Šio verslo atstovai siekia administracinėmis priemonėmis mažinti konkurenciją, daro korporacinius susitarimus, kuria užslėptas ar tviras monopolijas. Kita jų veikla sisteminiu požiūriu yra pasyvi.
Šio verslo atstovams dažniausiai netinka nei “Krikštatėvio bibliotekėlės” patarimai, nei makiaveliškas mąstymo stilius. Tai paaiškinama, nes Nikolo Makiavelis daugiausiai rašė apie smulkių kunigaikščių gyvenimą ir tarpusavio konkurenciją, kuri atitiko jo gyvenamo laikotarpio susiskaidžiusios Italijos daugelį miestų-valstybių situaciją.
Be to, tradicinis verslas daugiau remiasi kitokiomis doktrinomis, pavyzdžiui, protestantiška ekonomine doktrina, kuri Lietuvoje suprantama kaip “vakarietiškas” verslo stilius. Ši protestantiška bei biurokratinė vadovavimo sistema yra giliai priklausoma nuo bendros valstybės politikos, remiasi administraciniais ir struktūriniais resursais.
Planinio mąstymo nuostatos. Planine veikla pasižymi ne tik socialistinės šalys, bet ir pasaulinės korporacijos, didžiosios monopolijos. Planingumas gimsta iš tikėjimo žinojimu – galia, iš aiškaus galių pasiskirstymo suvokimo ir disponavimo jomis. Žmogus, planuojantis pasaulį ir savo veiklą, pasaulį siekai kurti pagal save bet kokiomis sąlygomis.
Tokia planinė nuostata (pasaulis pagal save) smarkiai prieštarauja ir tradiciniam verslui, ir kūrybingumui, ir makiavelizmo principams. Juk iš anksto daugelį įvykių numatanti koncepcija neaptaria netikėtų pokyčių, daugelio nenumatytų aplinkybių, nediskutuoja dėl fortūnos, nežaidžia.
Prisiminkime, kad Stalinas, nors ir žinodamas apie tikslią datą, kada nacistinė Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą, ignoravo šitą faktą, nes jis neatitiko jo, Stalino, ir jam artimų žmonių planinio mąstymo. Tokio pasaulio suvokimo pagrindas yra disponavimas pakankama finansine, medijų bei politine galia bei įtaka, propogandiniais instrumentais.
Kai pavaldi žiniasklaida pasaulį nuolatos vaizduoja pagal planinius lūkesčius, dideli netikėtumai tampa nebenumatomi. Visa planuojantiems ir nuolatos propogandos instrumentais besinaudojantiems vadovams kai kurie Makiavelio patarimai galbūt ir įdomūs, tačiau visa “Krikštatėvio bibliotekėlė” – vargu. Pasaulio planuotojai retai skaito knygas, o jų verslo imperijos remiasi jų pačių patirtimi ir suvokimu.
Pasiryžimas ilgai ir negailestingai, galbūt visą gyvenimą truksiančiai konkurencijai. Toks pasiryžimas yra susietas su makiavelistinėmis nuostatomis. Arši verslo konkurencija Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse vyksta nesilaikant verslo etikos ir neatsižvelgiant į tradicinę visuomenę.
Klasikinės vadybos programos nemoko karo strategijos ir taktikos, o ši bibliotekėlė visa tai daro, nuolatos atsinaujina, pateikia veiksmingus, patrauklius modelius, todėl yra paklausi. Klasikinė vadyba nemoko, kaip reikia ruoštis mūšiams, kaip gintis, ką daryti su užgrobtomis įmonėmis, nes oficiali demokratinių šalių teisinė sistema numano verslo etiką.
Konkurencijos psichologija ir technika yra palikta vadybos mokslo paraštėse. O “Krikštatėvio bibliotekėlė” būtent šią konkurenciją, nuolatinį budrumą, puolimą ir atsitraukimą, suokalbius, manipuliacijas, papirkinėjimus ir kilnius poelgius iškelia į pirmą diskusijų planą.
Kūrybinės, ribas pažeidžiančios nuostatos. Jos yra sietinos su inovacijomis, veržlumu, moralinių principų nepaisymu. Šias nuostatas puoselėjantys verslininkai atsižada manipuliacijos, nesinaudoja propagandiniais instrumentais. Vieną pirmųjų tokio veržlaus ir kūrybingo žmogaus modelių – Zaratrustą – sukūrė Frydrichas Nyčė. Nyčiško lyderio nuostatos skatina trauktis nuo konkurencijos, akcentuojat naujų simbolinių pasaulių kūrimą ir plėtrą.
Tai – prisimenant Čano Kimo (Chan Kim) ir Renė Mouborg (Rene Mauborgne) terminiją – žydrojo okeono vizija. Žydrasis okeanas – tai kūrybinis proveržis, kai siūloma visai nauja paslauga, prekė arba sukuriama tokia vertės inovacija, kuri nėra išplėtota jūsų konkurentų. Tokiu būdu atveriama nauja laikinai nekonkurencinė veiklos sritis:
“Konkurencija, pagrįsta raudonųjų vandenų strategija, sukuria prielaidą, kad pramonės šakos struktūra yra nekintanti, kad bendrovės yra priverstos konkuruoti šios struktūros ribose. Ši prielaida grindžiama moksliškai vadinamu struktūralistiniu požiūriu, arba kitaip – aplinkos determinizmu. Vertės inovacija, priešingai yra pagrįsta požiūriu, kad rinkos ribos ir pramonės šakos sandara yra kintanti ir gali būti pertvarkyta, jei pramonės šakos subjektams atrodo, kad to reikia.”
Pagaliau, “Krikštatėvio bibliotekėlės” herojai taip pat pasižymi naujų produktų ir naujos vertės propagavimu. Prisiminkime Dono Vito Korleonės diskusiją, taip pat su mirtimi susijusią prasidedančią nauja nusikalstamą veiklą – prekybą narkotikais. Pagaliau narkotikai buvo nuolatos tobulinami sukuriant naują vertę. Tradiciškai aptarinėjant makiavelizmo ir vadybos sąsajas yra sprendžiama verslo etikos arba tiesiog moralumo problema, makiavelizmas yra siejamas su amoralumu arba tiesiog nemoralumu aštrios konkurencijos ar politinės kovos sąlygomis.
Tačiau makiaveliški patarimai daugiau galioja verslo fragmentacijos atveju, o ne veikiant monopolijoms, stambiems korporaciniams susitarimams. Ernestas Batery (Ernest Buttery) ir Eva Richter (Ewa Richter) taikliai pastebi:
“Praėjus dviem šimtmečiams po “Valdovo” publikacijos Fridrichas Didysis iš Prūsijos kritikavo Makiavelį teigdamas, kad šis rašęs “tik smulkiems kunigaikščiams”. Tai rodo, kad buvo suvokta, kad Makiavelio principai gal būt labiau tinkami konkurencingos fragmentacijos sąlygomis nei koncentracijos.”
Amoralus elgesys – melaginga manipuliacija, papirkinėjimas, slapti suokalbiai, žmogžudystės viešose verslo knygose yra atmetami, tačiau yra diskutuojamas analitinis nemoralumas bei negailestingumas. Batery ir Richter pastebi kaltinimų žiaurumu nepagrįstumą kalbant apie Makiavelį:
“Korporacijų pasaulyje “deginimo ir kapojimo” strategija atitinka finansiškai motyvuotą įsigijimą, kai užpuolikas gali pigiai išparduoti firmos turtą. Jei princas gali sunaikinti neseniai konkuravusią kunigaikštystę, tada koks buvo konkurencijos tikslas? Apibrėžtai, tai neatitinka Drakerio (Drucker) teiginio, kad kompanijos tikslas yra didinti akcininkų gerovę. Korporaciniai užpuolikai turi suprasti, kad išparduodami įgytas sudėtines dalis, visi jie praranda egzistuojančią vertę, o tikroji vertė iš esmės yra kuriama bendradarbiaujant ir integruojantis dviem kompanijoms.”
Makiavelizmas nėra “deginimo ir kapojimo” strategija, o mąstymo forma, kuri siekia didžiausios gerovės, pasinaudodama visais įmanomais instrumentais, taip pat akcijų ir materialaus turto išpardavimu ar, priešingai, kompanijų susijungimu, dėl didesnės gerovės. Tačiau tai būtinai toks mąstymas, kuris randa ir geresnę išeitį – didesnio pelno siekį.
Šiuolaikinis rinkos dalyvis gana dažnai turi ne moraliai, o galios, aplinkybių, veržlumo požiūriu įvertinti įvykių eigą ir priimti sprendimus, kurie būtų subordinuoti jo turimiems idealams. Konkurencija nuolatos reikalauja svarstyti, kaip reikėtų plėsti savo organizaciją ar įmonę, patraukiant panašias arba nepanašias įstaigas, ir ką tuo atveju turi daryti su sąjungininkais, samdiniais prijungtos įstaigos su buvusiais vadovais, lyderiais, darbuotojais. Tariama, kad nuožmi konkurencija reikalauja pažaboti savo emocijas ir išlikti kietaširdžiu sprendžiant verslo reikalus. Tačiau pačiam Makiaveliui kietos rankos sprendimai nebuvo norma, o išimtis ypatingomis politinėmis aplinkybėmis, kai buvo sprendžiami svarbiausi valstybės reikalai.
Pagaliau, kiekvienas, analizuodamas istorinius Romos laikotarpio precedentus ar Nikolui Makiaveliui aktualius Cezarės Borgijos, Mediči šeimos klano atvejus neišvengiamai, vertindamas politinius sprendimus, susidurtų su politinio nuožmumo problema.
Kita vertus įvairūs nusikalstami klanai ar jų literatūriniai modeliai, herojai (Tonis Sopranas, Donas Vitas Korleonė) tuos pačius makiavelistinio elgesio principus taiko ginant ne valstybės, o bendruomenės reikalus. Ir čia stebime ne amoralumą, o moralumo suspendavimą tam tikrais atvejais, kuriuos diktuoja šeimos tradicija, verslo situacija ir viešoji moralė.
Nikolo Makiavelis taip pat apverčia lyderio suvokimą. Tradiciškai politinė antropologija išskiria epizodinius lyderius, savo srities žinovus: didžiuosius žmones (angl. big man), kurie yra savo bendruomenės vadovai ir remiasi materialiais bei fizinės galios resursais; vadus, kurių autoritetas yra stiprinamas mitologijos; paveldimą valdžią, kuri yra susijusi su religija; atstovaujamą, o vėliau renkamą valdžią, kurių pagrindas – ideologija ir santvarka.
Makiavelio princas nepaklūsta šioms evoliucijos normoms ir remiasi gebėjimu būti lyderiu ir naudotis visais galimais anoniminiais ir vardiniais politiniais, finansiniais instrumentais, nepriklausomai nuo mitologinių, religinių, ideologinių ar administracinių prielaidų. Nikolo aprašytas lyderis iš principo panašus į Frydricho Nyčės antžmogų, tačiau Nyčė akcentuoja meniškumą, atvirumą, kilnumą, o Makiavelis – gebėjimą kompleksiškai mąstyti ir manipuliuoti.
Iš pirmo žvilgsnio makiavelizmas nėra komandinė veikla, tačiau šiandieniniai makiavelistiniai veiklos modeliai išskleisti įvairaus tipo makiavelistiniuose vadovėliuose verslininkams, Krikštatėvio ir Tonio Soprano personažuose, kurie yra modernūs makiavelizmo modeliai, liudija visai ką kitą.
Pirmiausiai šiuolaikinis makiavelizmas pasinaudoja ribota, pamatuota galios suteikimo procedūra ir deleguoja savo parankiniams asmenims laikinus, nors kartais didelius, įgaliojimus visiškai pasikliaudamas komandos pasitikėjimu ir draugyste. Komandinė veikla nusikalstamose grupuotėse yra paplitusi.
Tuo pačiu metu manipuliuojama ir vartotojais, naudojamos gąsdinimo priemonės. Tačiau galią kaupia ne vienas asmuo, o konglomeratas lyderis – jo šeimos klanas. Todėl, galime pastebėti, kad toks makiavelizmo supaprastinimas ir autoritarinės galios kaupimo yra klaidingas.
Daugelyje minėtų knygų akcentuojama precedentų analitika. Makiavelistas ar Korleonės/ Soprano tipo lyderis mėgsta analizuoti istorinius ir savo laikmečio kovos dėl valdžios ir sėkmingo arba nesėkmingo elgesio atvejus, siekdamas atrasti sau priimtinus elgesio modelius, pavyzdžius. Šių analitikų neužgožia moraliniai įsipareigojimai.
Knygos “Vadovavimas Sopranų stiliumi” autorius pradžioje skaitytoją informuoja nepritariąs plėšimo, žudymo, šantažo, reketo, asmenų žalojimo, pinigų “išmušinėjimo”, narkotikų platinimo, apgaudinėjimo, nelegalios azartinių žaidimų ir prostitucijos kontrolės, kontrabandos, automobilių vagysčių, kreditinių kortelių padirbinėjimo veiksmams, o vėliau atsiriboja nuo jų amoralumo bei analizuoja “technologijų” pavyzdžius.
“Krikštatėvio bibliotekėlės” knygose aptariamos ir manipuliacjos bei konfliktų sprendimo technologijos. Korleonės, Sopranai, Nikolo Makiavelis visiškai neišsižada moralės, ją “suspenduoja” – palieka privačioje, svajonių, lūkesčių sferoje, bet griežtai eliminuoja iš verslo ir politikos.
Taip “Krikštatėvio bibliotekėlės” gerbėjui, vadybininkui užtikrinamas lengvesnis, o kartais ir vienintelis būdas kopti karjeros laiptais, nes dažniausiai etikos kodeksai eliminuoja efektyvios konkurencijos galimybę. Verslo etikos tikslas yra saugoti visuomeninių struktūrų ir sistemų stabilumą. O verslas reikalauja dinamikos, nuolatinio kūrybinio naikinimo ir konfliktų sprendimo, kurio “Krikštatėvio bibliotekėle” – apstu.
Konfliktai yra verslo dalis, bet kokio didesnio proceso, apimančio ir skatinančio viešuosius žmonių interesus, išraiška. Kita vertus, konfliktai padeda asmenims spręsti įvairias, ypač įsisenėjusias problemas. Makiavelizmas yra ne tik atviras konfliktams, bet ir juos skatina, stimuliuoja. Problemos viešinimas, triukšmingas jos aptarimas (prisiminkim italų šeimą!) padeda išvengti psichologinių problem, stiprina šeimos ir draugų būrį. Dar daugiau, makiavelizmas iš esmės ir yra sau parankių konfliktų stimuliavimas ir jų sprendimas. Atvirumas konfliktams reiškia tai, kad neledžiama jiems įsisenėti ir bandoma juos valdyti arba spręsti. Deborah apie Tonį Sopraną rašo:
“Labai daug organizacijų neturi konfliktų sprendimo modelio. Kai kuriose situacijose tiesiog įsikiša vadovas, o kadangi tai formalus arba vienašališkas požiūris, labai dažnai, darbuotojų akimis žiūrint, tai neturi visai jokios reikšmės. Paprastai Tonis sušaukia pasisėdėjimą pačioje konflikto pradžioje, kol jis dar nepasiekęs krizės ir nepridaryta daug žalos.”
Visose šiose aptariamose knygose rasite makiavelišką patarimą: lauk dėkingos progos, o iki tol visados būk nuolankus. Analogišką savybę Mario Puzo priskiria ir Vitui Korleonei:
“Donas Korleonė jau seniai suprato, kad iš visuomenės susilauki įžeidimų, kuriuos privalai pakęsti guosdamasis tuo, jog šiame pasaulyje ateina laikas, kai net pats nuolankiausias žmogelis – jei tik jis nesnaudžia – gali atkeršyti pačiam galingiausiam. Tai žinodamas Donas niekuomet neprarasdavo to savo nuolankumo, kuriuo žavėjosi visi jo draugai.”
Makiaveliški, korleonių ir sopranų elgesio modeliai rodo kitokią kapitalizmo pusę, nei demonstruoja oficialusis šiuolaikinis verslas. Tariama, kad šis modelis yra nusikaltėliškas, tačiau pripažįstama, kad vadybiniu požiūriu jis yra efektyvus. Taigi, susiduriame su alternatyvia kapitalizmo versija, kuri būtų įsigalėjusi laimėjus italų Renesansui.
Alternatyviai itališkojo kapitalizmo versijai būdingas pasitikėjimas draugiškumo ir galios principais, o verslo sėkmę lemia ne tiek anonimiški moralūs sandoriai, bet ir asmeniniai santykiai, ištikimybė, draugiškumas, korporatyvumas, konkurencinis negailestingumas, suokalbiai ir t.t. Vienas svarbiausių itališkojo kapitalizmo bruožų yra jo mutacijos, nuolatinė kaita, matyti, atsiradusi dar Renesanso laikais dėl Italijos miestų-valstybių nepastovumo.
