M. Maldonis netrukus prasidėsiančiose olimpinėse žaidynėse dalyvaus vyrų vienviečių baidarių 200 m sprinto rungtyje.
Baidarių ir kanojų sporte lietuviai kone visose olimpinėse žaidynėse turėjo maloniai stebinusių atstovų, tačiau jie ir prieš startą Tokijuje buvo gana gerai žinomi plačiajai visuomenei.
M. Maldonio atvejis – kiek kitoks, išskirtinis. Karjeros piką sportininkas pasiekė būdamas 30 metų, kai net pats nelabai tuo tikėdamas triumfavo Rusijos mieste Barnaule vykusiose varžybose.
Būtent triumfas Barnaule lietuviui atvėrė tiesioginį kelią svajonės išsipildymo link – pergalė garantavo kelialapį į Tokiją.
Jau visai netrukus M. Maldonis pakils vienam svarbiausių savo gyvenimo skrydžių ir nutūpęs Japonijos sostinėje bandys dar kartą įrodyti labai paprastą, bet tuo pačiu kartais ir sunkiai suprantamą tiesą – viskas yra įmanoma.
Kalbėdamas su tv3.lt, sportininkas pripažino, kad turbūt iki pat finišo Tokijuje, jis pilnai šio jausmo nesupras – tai nauja, tai svarbu, tai gera, bet džiaugtis prieš faktą nederėtų. Kaip sako pats atletas, didžiausia gyvenimo pergale ir dalyvavimu olimpinėse žaidynėse jis sugebės pasimėgauti tik dar po gero mėnesio – tada, kai grįš namo, kai nuslūgs visos emocijos.
Akivaizdu, kad M. Maldoniui tai – jau dabar neeilinė patirtis ir milžiniška karjeros pergalė. Būdavo laikotarpių, kai jis manė, kad Baidarių ir kanojų sportas yra per sunkus – tiksliau, neatsipirks finansiškai. Būdavo laikotarpių, kai jam tekdavo lipti per save ir kartoti, kad viską dar vis galima pasiekti.
Kai Lietuvos atstovas startavo lemiamame plaukime Barnaule, jis svajojo apie geriausiųjų penketuką – mat patekimas tarp penkių geriausių pasaulio sportininkų šioje rungtyje tikrai keltų malonų pasididžiavimą savimi. Tačiau nutiko tai, apie ką vėliau galimai dar ilgai kalbės Lietuvos sporto bendruomenė – iškovotas auksas reiškia, kad nuo šiol šalis turi naują greičiausią baidarių ir kanojų atstovą, kuris savo jėgą jau spėjo įrodyti ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir visame pasaulyje.
„Vykstant į varžybas Barnaule, aš išsikėliau sau tikslą patekti tarp penkių geriausiųjų. Tikrai galvojau, kad patekimas į penketuką man keltų džiaugsmą. Bet matome, kad pavyko laimėti, pavyko parodyti geriausią laiką. Viskas yra įmanoma, tikrai. Aplinkybių yra begalė, bet būtent tuo sportas ir žavus – vieną dieną gali labai pasisekti, kitą dieną visai gali nepaplaukti. Tikrai visko gali būti, tuo ir tikiu, tuo turi tikėti kiekvienas sportininkas“, – sakė Lietuvos atstovas Tokijo žaidynėse.
Plačiau apie menkai pažįstamą M. Maldonio karjerą, lemiamą plaukimą Barnaule, sėkmės faktorius šiame sporte ir tikslus Tokijuje – interviu:
Mindaugai, iki žaidynių liko vos savaitė. Kur dabar yra jūsų mintys, kokiomis emocijomis gyvenate?
Morališkai jau tikrai gyvenu tik Tokijumi. Visos mintys tik ten. Tiesą sakant, nebeleidžiu sau matytis su artimaisiais ir draugais, stengiuosi savotiškai izoliuotis nuo likusio pasaulio – tai daugiau saugumo klausimas, bet tai turbūt irgi parodo, kad morališkai esu susikoncentravęs tik ties žaidynėmis. Su daug žmonių jau atsisveikinau žymiai anksčiau, tam, kad netektų dabar pasimatyti dar kartą.
O treniruotes jūs vis dar vykdote, ar spausti maksimumo prieš pat startą neverta?
Treniruotės dar vis tęsiasi, dabar dirbu sau įprastu lietuvišku laiku, tačiau netrukus treniruotes paankstinsime keliomis valandomis. Norime, kad kuo mažiau jaustųsi laiko juostų skirtumas ir kuo greičiau pavyktų adaptuotis kitoje šalyje.
Ar tai reiškia, kad vis dar galima patobulinti savo sportinę formą, likus tiek nedaug laiko?
Šiame sporte negali tiesiog treniruotis be sustojimo. Natūralu, kad persitempus padidėja traumų rizika, todėl mes stengiamės dirbti optimaliu rėžimu, neduoti kūnui per didelio krūvio. Persidirbti tikrai nereikia, bet iš kitos pusės – privalau ir padirbėti. Laiko dar yra pakankamai.
Jums tai – visiškai nauja patirtis. Juk nėra vieno recepto, kaip geriausiai pasiruošti žaidynėms. Kokių principų jūs laikotės, kaip iš esmės atrodo pasiruošimas?
Bandau nesureikšminti pačio fakto, nes kiekvienoms varžyboms reikia ruoštis. Nėra nė vienų varžybų, į kurias galėtum atvykti nepasiruošęs. Lygiai taip pat ir čia – žinau, kad manęs laukia startas, todėl iki jo bandau pagauti pačią geriausią įmanomą formą. Ar tai pavyks padaryti, jau yra kitas klausimas. Mes turime tikėtis, kad pavyks, bet žinome, kad gyvenime būna visko. Treniruotės vyksta įprastai, tik atsakomybė yra kitame lygyje. Nejaučiu jokio spaudimo ar įsipareigojimo, bet tikrai jaučiu, kad laukia didelis įvykis. Morališkai tai nėra sunku – darai tai, ką gali geriausiai ir tikiesi, kad tau pavyks.
Geras jausmas visa tai patirti?
Jausmas tikrai geras, bet stengiuosi per daug apie tai negalvoti. Žinau, kad visa šia patirtimi galėsiu pasidžiaugti, kai visa tai baigsis, kai atslūgs emocijos. Dabar reikia susikaupti darbui ir išspausti maksimumą. Vėliau, taip, vėliau bus smagu, turėčiau tai įvertinti kitomis spalvomis. Leisiu sau pasidžiaugti tik po įvykio. Prieš jį tikrai nėra ko džiaugtis.
Prisiminkime tą triumfą varžybose Barnaule. Iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad jus užplūdo labai stiprios emocijos. Ką tada išgyvenote?
Emociškai buvo tokia būsena, kuriai iki pat šiol nerandu tinkamų žodžių apibūdinti. Tikrai galvojau, kad pagaliau man pavyko įgyvendinti tai, apie ką taip ilgai svajojau. Kelialapį į Tokiją man pavyko iškovoti kiek anksčiau, bet tada iškovojau vietą Lietuvai, o ne sau pačiam. Tada teko išsiaiškinti, kas atstovaus Lietuvai, būtent iki to finišo ir buvo morališkai gana sunkus laikotarpis. Bet kai finišavau ir supratau, kad laimėjau, kad į Tokiją keliausiu aš... Tai buvo nuostabus jausmas. Iš vienos pusės dėl to, kad rimtai dalyvausiu olimpiadoje, iš kitos pusės – tiesą sakant, aš net nesitikėjau, kad laimėsiu tas varžybas.
Ne kartą esate paminėjęs sėkmės faktorių. Sakote, kad būtent sėkmė labai daug lemia šitame sporte. Kur konkrečiai čia reikia sėkmės?
Visų pirma, tai yra orai. Jie labai daug lemia. Svarbu, ar tu plauki pavėjui, ar prieš vėją. Nuo to keičiasi distancijos įveikimo laikas. Kuo yra greitesnė distancija, tuo geriau sekasi tiems mažiau ištvermingiems žmonėms, kuriuos mes vadiname „mirtininkais“. Jie prieš pat distancijos finišą pilnai „užlūžta“, bet prieš tą „mirtį“ dar spėja finišuoti. Kai plaukiame prieš vėja, tada daugiau šansų turi tie, kurie yra ištvermingesni. Mes čia kalbame apie kokias dvi-tris sekundes, bet per tiek laiko gali paaiškėti visos pozicijos nuo pirmos iki devintos.
Antra, tai yra nenuspėjamumo faktorius. Atrankiniai plaukimai, pusfinaliai, kartais susidėlioja taip, kad viename plaukia daugybė greitų sportininkų, o kitame – daugiau lėtesnių. Labai daug priklauso ir nuo to, kokiame plaukime tu atsidursi – gali patekti į visiškų lyderių plaukimą, tokiu atveju prasibrauti į finalą bus ypač sunku.
Jums jau 30 metų. Niekada nebuvo minčių, kad galbūt visos investicijos, įdirbis ir skirtas laikas taip niekada ir neatspirks?
Apie atsipirkimą galime kalbėti iš dviejų pusių. Viena – tai titulai, pergalės. Antra – tai finansinė pusė. Būtent iš finansinės pusės šis sportas ir jam skiriamas laikas bei resursai mano gyvenime atsipirko gana vėlai. Tikrai būdavo sunkių momentų finansiškai. Būtent tada ir galvoji, kad gal neverta tiek visko aukoti, tiek savo pinigų investuoti tam, kad gerintum rezultatus. Tokį laikotarpį pereiti tikrai nėra lengva. Iš moralinės, tos vadinamosios pergalių pusės, visai kitaip. Kai pasaulyje užimi devintąją vietą, tai supranti, kad kažką darai tikrai gerai. Tai nėra medaliai, tai nėra mano pavardės skandavimas visoje šalyje, bet tai yra geri rezultatai. Iš to, kiek laiko savo gyvenime skyriau šiam sportui, turbūt tampa akivaizdu, kad man patinka tai, ką darau.
Kokį tikslą sau išsikėlėte Tokijo žaidynėms? Kas jums būtų asmeninė pergalė?
Kai sportuoji, keli sau tik didžiausius tikslus. Olimpinis auksas turi būti kiekvieno atleto svajonė. Tai yra labai natūralu, nes artėdamas link to aukso vis tiek pasieksi aukštus rezultatus, juk jis nenukrenta iš dangaus. Siekti reikia maksimalaus ir netgi daugiau.
Kalbant apie realias galimybes, reikia žvelgti į daugybę aspektų – šiame sporte tikrai reikia daug sėkmės, toli gražu ne viskas priklauso tik nuo paties sportininko. Matysime, kaip man seksis. O asmeniškai sau išsikėliau tikslą pasiekti geriausią visų laikų Lietuvos rezultatą – mes turėjome Egidijų Balčiūną, Igną Navakauską, turime jų rezultatus, tai labai norėčiau pagerinti jų rezultatus. Bet kokiu atveju, darysiu viską, ką galėsiu. Tikrai spausiu iš savęs maksimumą. Tiesą sakant, man vien patekimas į olimpines žaidynes yra didelis pasiekimas.
Šįkart Lietuvai atstovaus vos 37 sportininkai, tai naujas antirekordas. Ką perduotumėte žiūrovams, kurie be krepšinio kitomis sporto šakomis Olimpiadoje nelabai domisi?
Žiūrovui reiktų turėti omenyje, kad žaidynėse bendrai yra sąlyginai nedaug sportininkų. Iš viso pasaulio šalių turime 11-12 tūkst. atletų. Iš visų pasaulio kampelių į žaidynes sugeba patekti tik tokia saujelė sportininkų. Mes, Lietuva, turėsime 37 žmones. Tai tikrai nėra didelis skaičius, bet mes turime džiaugtis, kad bendrai turime tuos 37 vėliavą nešančius sportininkus. Lietuvai kiekvienas kelialapis į olimpiadą yra itin brangus. Raginčiau žiūrovus palaikyti mūsų sportininkus, tikrai be galo svarbus yra palaikymas, kad ir kokia forma.
Kiek iš tiesų realu jums yra iškovoti medalį Tokijuje?
Vykstant į varžybas Barnaule, aš išsikėliau sau tikslą patekti tarp penkių geriausiųjų. Tikrai galvojau, kad patekimas į penketuką man keltų džiaugsmą. Bet matome, kad pavyko laimėti, pavyko parodyti geriausią laiką. Viskas yra įmanoma, tikrai. Aplinkybių yra begalė, bet būtent tuo sportas ir žavus – vieną dieną gali labai pasisekti, kitą dieną visai gali nepaplaukti. Tikrai visko gali būti, to ir tikėkimės.
