Apdovanojimą „Grammy“ pelnęs amerikiečių sopranas mirė Niujorko ligoninėje „apsupta artimųjų“, dėl septinio šoko ir daugelio organų veiklos sutrikimo – tai buvo komplikacijos po 2015 metais patirto nugaros smegenų pažeidimo, sakoma šeimos pareiškime, kurį per atstovę gavo naujienų agentūra AFP.
„Mes taip didžiuojamės Jessye muzikiniais pasiekimais ir įkvėpimu klausytojams visame pasaulyje, kuris džiugins ir toliau“, – nurodė šeima.
Niujorko operos teatras „Metropolitan Opera“, kur ji dainavo daugiau kaip 80 spektaklių, gyrė jos „nuostabų toną, nepaprastą jėgą ir muzikinį jautrumą“, ir skyrė velionei pirmadienio spektaklį „Porgis ir Besė“.
„Jessye Norman buvo tarp didžiausių artistų, kada nors dainavusių mūsų scenoje. Jos palikimas gyvuos amžinai“, – sakė teatro generalinis direktorius Peteris Gelbas.
1945 metų rugsėjo 15 dieną Ogastoje Džordžijoje gimusi J. Norman augo apsupta muzikos, buvo vienas iš penkių vaikų artistų mėgėjų šeimoje.
Būdama ketverių ji pradėjo dainuoti gospelus, vėliau vaikystėje klausydavosi radijo transliacijų iš teatro „Metropolitan Opera“, kurio legenda galiausiai tapo.
„Neprisimenu nė akimirkos savo gyvenime, kai nebandžiau dainuoti“, – 2014 metais sakė ji visuomeniniam radijui NPR.
Amerikos Pietuose, kur dar gyvavo segregacija, ji būdama penkerių geležinkelio stotyje atsisėdo „tik baltiesiems“ skirtoje dalyje ir, pati to nežinodama, tapo aktyviste.
„Jaučiu, kad ateiname į Žemę visiškai atvira širdimi. O tada mums pasakoma, kad turime ją užverti tam tikriems dalykams. Labai apmaudu“, – sakė ji NPR.
J. Norman, viena pirmųjų juodaodžių moterų klasikinės muzikos pasaulyje, greit pelnė simpatijas už, regis, jokių pastangų nereikalaujantį, laisvai plaukiantį dainavimą ir kunkuliuojančią asmenybę.
Ji studijavo muziką Howardo (Hovardo) universitete Vašingtone, kuriame istoriškai studijuodavo juodaodžiai, Peabody konservatorijoje ir Mičigano universitete.
Karjerą ji pradėjo Europoje 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, 1969-aisiais debiutavusi Berlyno operoje. Ji žavėjo klausytojus visame žemyne, taip pat ir Italijoje. Galiausiai ji persikėlė į Londoną ir daug metų rengė rečitalius bei solinius pasirodymus.
Didingoji J. Norman, kuri galbūt labiausiai garsėja Richardo Wagnerio repertuaru, „Metropolitan Opera“ debiutavo 1983 metais kaip Kasandra Hectoro Berliozo „Trojėnuose“.
Sielą gydantis balsas
Pasirodžius naujienoms apie jos mirtį ėmė plūsti užuojautos žinutės. Amerikiečių ir kanadiečių dainininkas ir kompozitorius Rufusas Wainwrightas sakė, kad „pasaulis neteko vieno puikiausių balsų, kokius tik esame turėję ir girdėję“.
J. Norman turėjo įvairių prestižinių mokyklų, įskaitant Juilliardo (Džuliardo) mokyklą, Harvardo ir Yale'io universitetus, garbės daktaro laipsnius, o 1997-aisiais, būdama 52 metų amžiaus, pelnė prestižinį Kennedy centro apdovanojimą. Ankstesnis JAV prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Nacionaliniu meno medaliu.
J. Norman dainavo dviejose JAV prezidentų inauguracijose, per 60-ąjį britų karalienės Elizabeth II gimtadienį, per 1996 metų Atlantos vasaros olimpiados atidarymą ir per 200-ųjų Prancūzijos revoliucijos metinių minėjimą Paryžiuje 1989 metais.
Ji turi Prancūzijos Meno ir literatūros ordiną, jos vardu pavadinta viena orchidėja.
Džordžijoje ji daugiausia savo lėšomis atidarė Jessye Norman meno mokyklą, kur vaikai iš nepasiturinčių šeimų po pamokų gali nemokamai mokytis meno.
Asmeninį J. Norman gyvenimą gaubė paslaptis, bet 2014 metų biografijoje „Stand Up Straight and Sing!“ teigiama, kad kartą jai piršosi vienas prancūzų aristokratas.
2014 metais per „Metropolitan Opera“ gildijos pusryčius, surengtus J. Norman garbei, Nobelio premijos laureatė Toni Morrison , kuri mirė anksčiau šiais metais, Jessye balsą vadino stebuklu.
„Turiu pasakyti, kad kartais girdint jūsų balsą man plyšta širdis. Bet visuomet, kai išgirsdavau jūsų balsą, jis pagydydavo mano sielą“, – sakė rašytoja.
