Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus) antradienį prisaikdintas Izraelio premjeru. Tai yra šilto ir šalto matęs dešiniųjų politikas, kažkada vadinas magu dėl savo sugebėjimo pergudrauti politinius priešininkus.
Vos treji metai po to, kai jo vadovaujama "Likud" patyrė didžiausią savo pralaimėjimą rinkimuose, šis patyręs taktikas grįžta į įtakingiausią šalies postą kaip daugiausia dešiniųjų vyriausybės vadovas.
Visada pasirengęs, angliškai su amerikonišku akcentu kalbantis B.Netanyahu per savo politinę karjerą sugebėjo pasiekti pribloškiamų pergalių ir patirti triuškinamų pralaimėjimų.
1996-aisiais šis įžvalgus politikas būdamas 45 metų tapo jauniausiu Izraelio premjeru per visą šalies istoriją, suformavo šiuolaikišką, su televizija puikiai bendraujančią administraciją ir savo pareiškimu, kad be saugumo taikos nebus, pelnė aukštą vietą Izraelio dešiniųjų panteone.
Buvęs ambasadorius B.Netanyahu, kuriam dabar - 59-eri, regis, pamiršo pralaimėjimo 2006-aisiais pažeminimą, patirtą iš "Likud" pasitraukus politikos milžinui ir buvusiam premjerui Arieliui Sharonui (Arieliui Šaronui), kuris įkūrė naują partiją "Kadima".
Po to pralaimėjimo Bibi, kaip B.Netanyahu dažnai mažybiškai vadinamas, populiarumas paskui nuolat didėjo - dėl nepopuliaraus 2006-ųjų karo Libane, vyriausybę persekiojusių korupcijos skandalų ir didėjančio nepasitenkinimo neslopstančiu Izraelio apšaudymu raketomis iš Gazos Ruožo.
Jo populiarumui nepakenkė gruodį ir sausį vykęs karas Gazos Ruože, kurį kariavo "Kadima" vadovaujama vyriausybė, ar JAV prezidento rinkimai, per kuriuos į valdžią atėjo Barackas Obama (Barakas Obama), pareiškęs savo pasiryžimą "agresyviai" stumti į priekį įstrigusį Artimųjų Rytų taikos procesą.
Per savo rinkimų kampaniją B.Netanyahu žadėjo nuversti Gazos Ruožą valdantį islamistų judėjimą "Hamas", kurį pavadino "Irano įgaliotiniu".
Jis taip pat užsiminė, kad taikos derybose pagrindinis dėmesys šiuo metu turėtų būti skiriamas palestiniečių kasdienio gyvenimo gerinimui, o ne tokiems svarbiems klausimams kaip būsimasis Jeruzalės statusas, palestiniečių pabėgėliai, žydų gyvenvietės ir pažadėtos Palestinos valstybės sienos.
1996 metais varžybose dėl premjero posto savo griežtais pareiškimais jis įveikė Nobelio taikos premijos laureatą Shimoną Peresą (Šimoną Peresą), nors šiam tuo metu buvo reiškiamos didžiulės simpatijos po jo kolegos Oslo taikos susitarimuose, premjero Yitzhako Rabino (Icchako Rabino) nužudymo 1995-aisiais.
Dirbdamas premjero poste B.Netanyahu sustabdė taikos procesą su palestiniečiais, iš dalies tuo, kad leido smarkiai išplėsti žydų gyvenvietes.
Tačiau JAV spaudžiamas jis padarė ir nuolaidų palestiniečiams - sudarė du susitarimus su dabar jau mirusiu Yasseru Arafatu (Jasiru Arafatu) ir net paspaudė ranką šiam žmogui, kurį yra pavadinęs "karo nusikaltėliu".
Po trejų metų premjero poste jį 1999-aisiais įveikė Darbo partijos lyderis Ehudas Barakas, kurio kampanijos šūkis buvo "Bet kas, tik ne Bibi".
B.Netanyahu taip pat buvo kaltinamas kyšininkavimu ir sukčiavimu - dėl dovanų, gautų vadovaujant vyriausybei, - tačiau 2000-aisiais buvo išteisintas.
Jo trečiąją žmoną, buvusią stiuardesę Sarah (Sarą), Izraelio žiniasklaida jo valdymo metais nuolat kritikuodavo ir aprašinėdavo jos esą prašmatnų gyvenimo būdą ir blogą elgesį su savo darbuotojais.
1949 metų spalio 21 dieną gimęs B.Netanyahu išsilavinimą įgijo Jungtinėse Valstijose, nes jo tėvas Bentzionas (Bencionas), istorijos profesorius, tuo metu Darbo partijos valdomame Izraelyje buvo laikomas tokiu dešiniuoju, kad buvo priverstas išvykti.
Prieš studijas prestižiniame Masačusetso technikos institute jis tarnavo elitiniame Izraelio armijos komandosų dalinyje, dalyvavo virtinėje operacijų ir buvo sužeistas. Iš armijos jis buvo paleistas su kapitono laipsniu.
B.Netanyahu smarkiai paveikė jo vyresniojo brolio Jonathano (Džonatano) mirtis. Jis žuvo vadovaudamas legendiniam 1976 metų Izraelio komandosų operacijai palestiniečių užgrobtam "Air France" lėktuvui, kuris stovėjo Entebėje Ugandoje, išvaduoti.
Tada B.Netanyahu pasinėrė į terorizmo studijas ir šia tema parašė tris knygas.
Karjeros laiptais jis pradėjo kilti, kai buvo paskirtas į Izraelio ambasadą Vašingtone, o vėliau - ambasadoriumi Jungtinėse Tautose. Grįžęs jis pradėjo politiko karjerą, kurios metu taip pat ėjo užsienio reikalų ministro ir finansų ministro pareigas.
