.jpg)
Beveik po kiekvienų rinkimų, keičiantis valdžiai, ministerijose, įvairiose žinybose ir savivaldybėse kurį laiką tvyro nerimo, savotiško sutrikimo ir laukimo nuotaikos. Kodėl – jokia paslaptis. Daugelis puikiai supranta, kad naujai išrinktieji rinksis ir naujus darbuotojus.Nebūtinai geresnius, tačiau savus, lojalius, iš savo partijos narių ar rėmėjų rato.
Būdų, kaip atsikratyti senųjų darbuotojų, yra įvairiausių. Vienas populiariausių – reorganizacija. Reorganizuoti galima viską ir visaip: sujungti, atskirti, pakeisti įstaigų pavadinimus, funkcijas ir taip toliau.
Tačiau iš tiesų tai, kaip neseniai pripažino vienas Seimo dabartinės valdančiosios daugumos politikas, yra ne kas kita, kaip „politinis valymas“ siekiant atsikratyti ankstesnės valdžios į įvairius postus susodintų žmonių. Niekas nesidomi, kaip jie dirbo, kokia jų kvalifikacija, sugebėjimai. Svarbiausia, kad jie – ne savi, vadinasi, ir nepatikimi.
O ką reiškia būti nepatikimam? Gali opozicijai nutekinti, švelniai tariant, negerą informaciją, trukdyti naujai atėjusiesiems vykdyti savo partijos politinę programą ir netgi juos sabotuoti. Tokių atvejų iš tiesų gali būti, tačiau šiuo atveju niekas nesigilina: ne savas – vadinasi, nereikalingas.
Apmaudžiausia, kad tokie „reformatoriai“ nieko bloga savo veiksmuose neįžvelgia net tada, kai į svarbius postus skiria draugus, pažįstamus, dažnai neturinčius nei reikiamos kvalifikacijos, nei patirties. Taip nutiko energetikos sektoriuje. „Na, ir kas, kad jie yra draugai ar giminaičiai, – tikina kai kurie „reformatoriai“. – Svarbiausia – rezultatas. Jie juk privalės vykdyti paskirtas užduotis, o už klaidas ir nesėkmes atsakys juos paskyrę politikai.“ Ar verta paskui stebėtis, kad Lietuvoje taip sunkiai sekasi įveikti korupciją, piktnaudžiavimą tarnyba, kad niekaip neišvengiama pažeidimų derinant valstybės ir asmeninius interesus, kad nepavyksta atsikratyti kitų jau du dešimtmečius šalį kamuojančių blogybių?
Atėjusieji į valdžią dažniausiai planuoja joje likti amžiams, todėl paprastai žvelgia toli į ateitį – į kitus rinkimus, kai paslėptai politinei rinkimų agitacijai reikės pasitelkti savivaldybių administratorius, seniūnus, departamentų, skyrių vadovus, stambias valstybines ar savivaldybių įmones.
Per rinkimų kampaniją juk visko reikia – ir žmonių, ir transporto, ir finansinių bei materialinių resursų. Kas tada padės, jei ne savi, ant trumpo partijos pavadėlio laikomi darbuotojai? Todėl kiekviena partija ir stengiasi pasistatyti kuo aukštesnę valdžios piramidę – nuo seniūnų ar net seniūnaičių, savivaldybių iki Seimo. Galime pasiguosti nebent tuo, kad šia liga serga ne tik Lietuvos politika ir valdžia. Panašių dalykų yra ne vienoje pasaulio valstybėje ir netgi senosios demokratijos šalyse.
Blogiausia, kai, anot parlamentaro Kęstučio Masiulio, administracija susitapatina su politikais ir pradeda veikti kaip politinė grupė, siekianti, kad rinkimus laimėtų būtent jos politinė partija. Logika paprasta – jeigu jos partija laimės, dauguma ir toliau išsaugos šiltas kėdes, į kurias buvo susodinti.
Ne vienoje savivaldybėje artėjant rinkimams seniūnai, kultūros, švietimo ir kitų įstaigų vadovai įrašomi į partinius sąrašus ir verčiami agituoti už partijas. Jei juos per rinkimus išrenka, jie dažniausiai atsisako mandatų ir lieka toliau dirbti seniūnais, mokyklų direktoriais, kultūros centrų ar įmonių vadovais, užleisdami vietas kitiems partijai reikalingiems žmonėms. Kurį laiką jie gali būti ramūs, net apsnūdę, neiniciatyvūs, nes saviškiai, esantys politinėje viršūnėje, jų neskriaus – juk padėjo laimėti rinkimus.
Socialdemokratai savo valdymo metais buvo sumąstę savotišką sistemą, kaip išsaugoti kuo didesnę dalį valdžios ir įtakos ministerijose, jei valdžia atitektų kitoms partijoms. Buvo įsteigti ministerijų sekretorių etatai. Juos užėmę žmones buvo nepolitinio pasitikėjimo specialistai. Tad jie, kaip karjeros tarnautojai, galėjo likti postuose, nesvarbu, kokios būtų rinkėjų nuotaikos.
Ne viena ministerija tada turėjo net iki penkių tokių sekretorių. Po dešimtmečio pertraukos į valdžią sugrįžę konservatoriai iškart pareiškė, kad kairieji jau tiek sustiprino savo įtaką ministerijose, kad, norint ką nors nuveikti konservatoriško, būtina kuo skubiau grįžti prie politinio pasitikėjimo pavaduotojų – viceministrų. Taip ir sukasi valdininkų kaitos ratas.
Šį rudenį Seime žadama svarstyti naują valstybės tarnybos įstatymą. Akivaizdu, kad dabartinis, ne sykį lopytas ir taisytas, jau neatitinka nūdienos reikalavimų, neužkerta kelio „švogerizmui“ ir įvairiems piktnaudžiavimams. Tačiau, kad ir kaip stengtumėmės viską reglamentuoti, vargu ar tai pavyks, nes gyvenimas margesnis už visus mūsų įstatymas. Tad išvengti žmogiškojo veiksnio, deja, dažnai nukreipto ne visuomenės, o partijos ir savo labui, ne taip lengva.
