Susipažinus su nauja simpatija visada įsivaizduojame, jog santykiai bus teisiog tobuli, tačiau nemažai porų, jei ne po metų draugystės, tai bent po keliolikos metų santuokos pradeda gyventi kaip „šuo su kate“.
Vieni, neapsikentę skiriasi, o kiti – kariauja toliau, su viltimi, kad galbūt kažkas gali pasikeisti. Tad ką daryti, kai pykstatės lyg pamišę? Keisti partnerį? O gal tiesiog užtektų pakeisti požiūrį?
Rasti atsakymą mums padeda seimospsichologas.lt psichologė Laura Bratikaitė.
Moterys pyksta, jog vyrai nenori atvirai šnekėti apie santykius ir tuo labiau konsultuotis su porų psichologu, kai tuo tarpu pastarieji neretai bamba, jog moterys – perdėtai emocionalios ir nesiklauso, kas joms yra sakoma. Atrodytų, jog abi barikadų pusės kalba skirtingomis kalbomis.
Buvo atlikti įdomūs anatominiai tyrimai. Tiriant vyro ir moters kairiojo ir dešiniojo pusrutulių nervines jungtis, buvo nustatyta, kad kairysis moterų pusrutulis su dešiniuoju sujungtas daug didesniu jungčių kiekiu, negu vyrų. Su protingumu tai neturi nieko bendro.
Žinome, kad dešinysis pusrutulis „atsakingas“ už jausmus, o kairysis – už logiką. Taigi, tyrimų rezultatai pateikė anatominį paaiškinimą, kodėl vyrams sunkiau įvardinti tai, kas su jais vyksta.
Dažnai vyras, nors ir graužiasi dėl ko nors, nesugeba įvardinti patiriamo jausmo, pavyzdžiui, nerimaudamas ar pykdamas, tepasako, kad yra pavargęs ar jam galvą skauda. Moterys daug geriau supranta, kokie jausmai jas valdo, jos sugeba subtiliau suvokti jausmų skirtumus ir juos įvardyti. Todėl moterys savo nuotaiką gali tiksliai susieti su tam tikru įvykiu.
Nesutarimai kyla tuomet, kai moteris ima reikalauti iš vyro tokio paties gebėjimo ir mano, kad jis tyčia atsiveria „tylos siena“, tačiau dažnu atveju vyras iš tiesų nežino, kodėl jaučiasi piktas ar liūdnas.
Be abejonės, santykių psichologijos mokykloje nemoko, todėl susivokti gyvenime tenka patiems. Kaip iš tiesų turėtų bendrauti konfliktuojančios poros? Ar joms gali pavykti įveikti konfliktų maratoną be specialisto pagalbos? Jei taip, kokiomis priemonėmis?
Pradžioje partneriai bendrauja taip, kaip jie yra iki tol išmokę bendrauti. Vėliau vyksta elgesio modelių „derinimas“, kaip kad orkestro instrumentų prieš koncertą. Dažnu atveju įvyksta supanašėjimas, pvz., vienas partneris buvo įpratęs ir savo šeimoje matęs, kad šaukti ant tave supykdžiusio žmogaus yra normalu, o kito nuomone yra neleistina „kelti balsą“.
Ilgainiui tokioje poroje vyksta supanašėjimas: vienas darosi ramesnis, o kitas aktyvesnis. Jeigu atotrūkis gana didelis, imama konfliktuoti ne tik dėl interesų susikirtimo, bet dėl paties konfliktavimo būdo. Pokalbio eigoje nuo „kodėl negali paimti vaiko iš darželio?“ pereinama „kaip sau leidi ant manęs rėkti?“. Ir paprastai „pametama“ pirminė problema, o pradedami spręsti užvakar dienos konfliktai, „pagardinti“ nuoskaudomis, ašaromis ir durų trankymu.
Labai teisingai pastebėjote, sakydama „konfliktų maratonas“, todėl pirmiausiai reikalinga sumažinti aštrių pokalbių kiekį ir paskirti tam laiką. Galima tokį pasikalbėjimą pavadinti šeimos konferencija ar susirinkimu ir organizuoti 1-2 kartus į savaitę.
Tokie pasikalbėjimai neturėtų trukti ilgiau negu 1 valandą arba maksimum 2 valandas, nes centrinėje nervų sistemje „euforigenai“ išsenka, nuotaika pablogėja, tada vienas iš sutuoktinių ima kitą kritikuoti, kyla susierzinimas, kas gali baigtis apsižodžiavimu ar net barniu.
Jūsų manymu, ar sumažėtų besiskiriančių porų, jei šioms sektųsi bendrauti sklandžiau? Galbūt egzistuoja kokios nors taisyklės, kuriomis remiantis būtų galima išsakyti partneriui priekaištus ir nuoskaudas, neįsiveliant su juo į karštą konfliktą?
Manau, kad pirmiausiai besiskiriančių porų sumažėtų tuomet, jei partneriai ne tai kad bendrautų sklandžiau (čia jau aukštasis pilotažas), bet kad nors apskritai nenustotų bendrauti. Kartais bendravimas sutapatinamas su darbu: partneriai atlieka kasdieninius smulkius darbelius, pvz., rytais ruošia pusryčius, išlygina rūbus, aprengia vaikus ir išleidžia juos į mokyklą, tikrina namų darbus ir mano, kad sugaištas laikas leidžia teigti, jog su šeima gana daug „bendraujama“.
Tačiau dažniausiai tai tėra neišvengiami, egzistavimą užtikrinantys darbai, o ne buvimas kartu. Tik tuomet, kai darbas atliekamas kartu, kai darbas atliekamas padedant vienas kitam, su pasimėgavimu, kai neskubama, pasišnekučiuojama, pajuokaujama ir pan., tai yra laiko praleidimas kartu.
Antra, konfliktinių situacijų sprendimų įgūdžiai. Kaip ir minėjau anksčiau, dažnai tik įvardinama problema, o toliau pokalbio metu „nueinama į lankas“, aptarinėjant balso toną ar praeities skaudulius. Taigi, pasiliekama pirmoje konflikto sprendimo stadijoje. Todėl įgūdžių lavinimas ar bent jau žinių apie pokalbio etapus įgijimas – pirmoji pagalba šeimoms, kurios išsiskirsto po kambarius, nieko nepešusios.
Chroniškai konfliktinėse porose efektyvus susirašinėjimo metodas, kuomet spręsti problemas patariu tik rašytiniu būdu: vienas parašo ant lapo sakinį, tada lapą perduoda kitam ir pastarasis atrašo.
Būdas labai efektyvus, nes mokomasi išlaukti savo eilės, nepertraukiant kito, aiškiai išdėstyti mintis ir, svarbiausia, šeimos metraštis pasipildo nauju aprašytu „įvykiu“, kas įpareigoja parinkti žodžius ir leidžia vėliau perskaityti savo ir partnerio mintis dar kartą. Kaip taisyklė, rašydami žmonės būna kultūringesni ir mandagesni.
O pabaigai mano mėgstamas patarimas: „Elkimės su partneriu ne taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi, o taip, kaip jis norėtų, kad su juo būtų elgiamasi“.
