Susipažinę su nauja simpatija visada įsivaizduojame, jog santykiai bus tiesiog tobuli, tačiau nemažai porų, jei ne po metų draugystės, tai bent po keliolikos metų santuokos pradeda gyventi kaip šuo su kate.
Vieni neapsikentę skiriasi, o kiti – kariauja toliau, ir viliasi, kad galbūt kažkas gali pasikeisti. Tad ką daryti, kai pykstatės lyg pamišę? Keisti partnerį? O gal tiesiog užtektų pakeisti požiūrį?
Rasti atsakymą mums padeda seimospsichologas.lt psichologė Laura Bratikaitė.
Yra begalė knygų, mokančių žmones, kaip kurti darnius santykius, ir nuolat rašoma apie tai, jog siekiant išspręsti problemas, kylančias tarp partnerių, geriausio sprendimo paieškose turi dalyvauti abu partneriai, tačiau tiek vyrai, tiek moterys piktinasi, jog jų antrosios pusės į dialogą leidžiasi retai, o bandymas „aiškintis santykius“ virsta šeimyniniu konfliktu... Ar partneriai iš tiesų būna tokie apatiški, o gal tiesiog nemokame vieni kitų klausytis ir reikšti savo minčių?
Didelė dalis žmonių kelia klausimą „kaip būti mylimam“, o ne „kaip mylėti“. Noras būti mylimam išryškina atsiradusias tarp partnerių problemas, tačiau tik noras išmokti mylėti gali paskatinti partnerius keistis ir ieškoti abipusiai priimtinų sprendimų.
Geriausia knyga – kiekvieno iš mūsų asmeninė patirtis. Pažvelgę į save ir savo gyvenimo istoriją, rasime visus atsakymus. Tik štai iš dviejų atskirų „knygų“ padaryti dvitomį – ne visada lengva, nes sunkiuoju periodu aštriau matomi skirtumai, o ne panašumai ir privalumai. Kaip pradžioje užsidedame rožinius akinius, taip santykiams pablogėjus, iš spintos traukiame juodus akinius ir mikroskopus, o kai pažiūrime – siaubas ima! Tačiau būtent tokia yra santykių raida.
Skiriamos „mažoji“ ir „didžioji“ meilės, kurių esminis skirtumas - „mažoji“ niekada nenukreipta į asmenybę. Galima įsimylėti akis, rankas, figūrą, net žmogaus visuomeninę ar materialinę padėtį ir tuo pačiu likti abejingam žmogui arba net jausti jam nesąmoningą priešiškumą. Taigi, jei laikui bėgant ir atėjus pirmai santuokinei krizei„ „mažoji“ meilė neišauga į „didžiąją“, poros „išverda pačios savo sultyse“, o jei išauga į brandesnę meilę, partneriai įsimyli kitame asmenybę su visais turimais privalumais ir trūkumais.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad gana dažnai tenka girdėti, kad „štai aš kaip stengiuosi, o jis/ji nesistengia, nieko nedaro“. Kai pradedi kalbėtis su „juo“ ar „ja“ išgirsti tą patį sakinį.
Taigi, savo asmenines pastangas mato kiekvienas, o kito pastangų matyti nelinkęs, o jei ir pamato, tai stengiasi nuvertinti: „Baisiai čia ką daro – pamanykit namus tvarko. O ką – aš turėčiau tvarkyti?“ Tikra tiesa – namų tvarkymas ne ypatinga veikla, tačiau kažkam tuo užsiimti irgi reikia. Vadinasi, ačiū jam ir už tai. Ir štai tada, kai poroje imamos matyti ir vertinti kito pastangos, pajudama iš mirties taško.
Taigi, reikšti savo mintis daugelis moka puikiai, išgirsti kitą – jau prasčiau sugeba, na o gebėjimą įžvelgti kitame vertingumą galima įrašyti į „Raudonąją knygą“.
Konflikto metu pagrąsinti sutuoktiniui „Jei nepatinka – skiriamės“ drąsus ne vienas, tačiau ar tai – sprendimas? Nors ir sakoma, jog ypač šiuolaikiniam žmogui kankintis santuokoje tikrai neverta, bet tobulų žmonių nėra. Galbūt mes per daug idealizuojame šeimyninius santykius ir pačius save?
„Nepatinka – skiriamės“ arba „Nepatinka – tavo problema“ gana dažnos manipuliacijos tarp jauno amžiaus partnerių, kurie dėl vykstančių situacijų linkę kaltinti kitus ar aplinkybes, o patys atsakomybės prisiimti nenori arba nemoka. Minėti pasisakymai nuginkluoja partnerį akimirksniu, nes, pvz., „taip, man nepatinka, tačiau skirtis aš nenoriu“ – kyla vidinis prieštaravimas, kuris sukuria akligatvio pojūtį. Iš to nelaimi nei vienas partneris, o partnerystė – tuo labiau. Tai sprendimas, tačiau vienas iš mažiausiai efektyvių.
Įsimylėjėliai idealizuoja savo mylimą objektą, „mato jį visai kitoje šviesoje“, nei jis yra iš tiesų, nes realiame gyvenime nori matyti tai, apie ką svajoja. Geriau pažinus žmogų ir pagyvenus kartu, susiduriama su realybe – pamatome žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norime matyti.
Tuomet „raitojamės rankoves“ ir iš visų jėgų stengiamės susigrąžinti savo idealą – geruoju arba bloguoju. Taigi, nuo pat pradžių santykiuose „paėmę per aukštą natą“, nusiviliame ir pervertiname savo galimybes pakeisti kitą žmogų. Idealai yra gerai, tačiau mums gyventi tenka realybėje.
Visada įsivaizduojame, jog kiti žmonės yra didesni egoistai nei mes, todėl, nesulaukus iš partnerio to, ko tikėjomės, aišku jaučiame nuoskaudas, kurios metams bėgant kaupiasi ir atsiradus pirmai pasitaikiusiai progai tai prikaišiojame. Galbūt problema yra ne partneryje o požiūryje? Ar verta jį keisti? O gal tik padarysime sau meškos paslaugą?
Apvilti lūkesčiai – pati dažniausia nepasitenkinimo santykiais priežastis. Tik pamirštame, kad tą kartelę partneriui užkeliame mes patys. Vadinasi, vardan bendro rezultato reikia vienam nuleisti kartelę, o kitam daugiau pasitempti. Norime būti artimesni – turime žengti po žingsnį vienas link kito.
Kartais pernelyg manipuliuojama teiginiu „pakeisti požiūrį“. Požiūris nėra atskiras nuo mūsų turimos patirties ir vertybių sistemos. Patirties pakeisti negalime, ją galime papildyti. Vertybės apskritai yra sunkiai keičiamos. Todėl kasdieniame gyvenime požiūrio keitimas yra ilgas ir sudėtingas procesas.
Tik stiprūs sukrėtimai gali greituoju būdu performuoti mūsų požiūrį. Ir jei žmogus yra dažnai skaudinamas, nuoskaudų stiklinė iki viršaus prisipildo greičiau nei suspėjama pakeisti požiūrį į partnerio elgesį.
Laukite tęsinio.
