Mokslas - dalykas rimtas, tačiau kartais ir juokingas (kaip tas atvejis, kai mokslininkai po daugybės metų kančių išsiaiškino, kodėl visokios ten žąsys į pietus migruoja išsirikiavusios V forma). Mokslui pagrindimas būtinas net iš pirmo žvilgsnio paprasčiausiems teiginiams. Kol kad ir elementariausias dalykas neįrodytas - jis neturi mokslinio pagrindo.
Televizija, internetas, filmai, spauda ir knygos šunų augintojus atakuoja su itin prieštaringa informacija. Vieną dieną pažiūri Cesar Millan laidą, kitą - su Victoria Stewell, tada perskaitai straipsnį žurnale apie dominavimą ir įsijungęs facebook`ą pamatai, kad visi aktyviai dalinasi naujiena, jog dauguma su dominavimu susijusių teiginių tėra mitas. Belieka arba blaškytis ir bandyti griebtis visų metodų iš eilės, arba pačiam nusistatyti kryptį, arba šlietis prie turinčio tvirtą nuomonę - net jei ji ne visada teisinga (tačiau tokia gal buvo prieš metus, o gal vėl bus po 5 metų).
Tarp „tradicinių” ir teigiama motyvacija besiremiančių dresuotojų - didelis principų atsiskyrimas ir nesutarimas. Sunkiausia su linkusiais į kraštutinumus ir nesugebančiais prisitaikyti (tai yra, tikinčiais, kad visko pasiekti galima vien naudojant bausmes arba vien „kliksint”. Tokie turbūt niekada nesusišnekės ir greičiausiai diskusijų metu kažkas iš klikerio ar smaugtuko gaus į galvą. Jei išklausysite vienų ir kitų, jie karštai tikės savo tiesa - o klausytojas greičiausiai links įtaigiau kalbančio pusėn.
Taigi, kaip atskirti teisingą informaciją nuo subjektyvių įsitikinimų? Paprastai - tikrinti teiginius. Mokslui visai nerūpi, kas teisus, o kas ne. Jis neturi jausmų - hipotezė arba pasiteisina, arba ne. Svarbu teisingai iškelti tinkamą klausimą ir naudoti gerus metodus, kad atsakymas nesigautų netikslus ar suktas.
Ar iš tiesų suprantame dominavimą?
Terminas „dominavimas” akademinėje ir populiariojoje literatūroje plačiai naudojamas apibūdinant šunų elgesį, ypač agresijos kontekste. Tai - normali santykių dalis, tačiau pats terminas klaidingai vartojamas kalbant apie tariamus bruožus - nors įrodymai, kad tokie bruožai egzistuoja, labai menki. Dominavimas svarbus siekiant gauti išteklių, maisto, veisimosi partnerį ir t.t. Tai - tam tikra socialinė sąveika, santykis konkurencinėje aplinkoje.
Dominavimas nėra individualaus šuns charakterio bruožas, tačiau buvo kas šį terminą naudodavo, tad galų gale jis išplito populiariojoje auklėjimo literatūroje ir spaudoje. Tyrimai su šuniukais įrodo, kad neįmanoma nustatyti, kurie iš jų suaugę bus „dominuojantys”, kadangi prie individų santykių vystymosi prisideda gausybė veiksnių, o ne kažkoks vienas „dominavimo” bruožas. Žodžio „dominuojantis šuo” vartojimas beprasmis, nes ši sąvoka gali būti taikoma tik apibūdinant santykius, o ne individus.
Dominavimas šunų pasaulyje nėra toks svarbus, kaip bandoma įrodyti. Galų gale tokios sąvokos naudojimas nepadeda geriau suprasti šunų. Pvz., tyrimai rodo, kad agresija svetimiems stipriai susijusi su nepažįstamųjų baime, tad tokios agresijos aiškinimas remiantis dominavimo pozicija lems tą baimę didinančius ir problemą apsunkinančius sprendimus.
„Alfa kovos”
Daug kas mėgsta remtis senais gerais (ir, deja, gan ydingais) vilkų stebėjimais, kurių metu analizuota nelaisvėje (dažniausiai zoologijos soduose) augintų vilkų elgsena. Dirbtinės „gaujos” dažnai būdavo sudarytos iš atsitiktinių individų, kurie nedidelėje teritorijoje kovodavo dėl vietos po saule. Dėl to vyravo nuomonė, kad vilkai gaujoje aktyviai varžosi dėl dominavimo (alfa patino ir alfa kalės pozicijų užėmimo), kad jų socialiniam elgesiui būdingi kovingi susirėmimai. Tačiau socialiniai konfliktai („dominavimas”) pastebėti tik iš nelaisvėje laikytų gyvūnų surinktose gaujose, neatspindinčiose harmoningo elgesio natūralioje aplinkoje.
Naujausi natūralioje aplinkoje atlikti vilkų gaujų stebėjimai kelia abejonių, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp dominavimo santykiuose ir kovingo elgesio. Iš tiesų tipiška vilkų gauja - tai didelė šeima su suaugusiais tėvais, ten gan ryškus darbų pasiskirstymas, kadangi patelės aktyviau reiškiasi tokiose veiklose kaip jauniklių priežiūra ir gynyba, o patinai užsiima maisto paieškomis. Dominavimo demonstravimas neįprastas, išskyrus konkurenciją maitinimosi metu. Tada tėvai monopolizuoja ėdesį ir paskirsto jį atžaloms. Vienas kitam vilkai nėra labai agresyvūs, išskyrus įsibrovėlius į teritoriją - tokius nesusipratėlius gali bandyti nužudyti.
Sulaukėję šunys nekuria vilkų gaujų tipo socialinių grupių. Nėra taip, kad šunys visai nekuria socialinės hierarchijos - tačiau jie tai daro labai nepastoviai. Vieniems šunims tai svarbu, kitiems - ne.
Kai kurie autoriai (dažniausiai gan seni, pvz., 1978 m.) mėgo „alfa vaidmenis”. Alfa patino ar alfa kalės teoriją vainikuoja priverstinis šuns guldymas ant nugaros į nuolankią būseną, taip parodant, kas čia tikrasis bosas (atmeskime faktą, kad nuolankaus gyvūno išvis nereikia niekaip vartyti ir volioti, jis ir taip supranta ką ir kada reikia daryti). Pirminiame kontekste toks parvertimas naudotas tik rimčiausiais atvejais. Vilkas priešininką prieš jo valią parverčia tada, kai planuoja žudyti. Ar galite įsivaizduoti, ką tokie „alfa paridenimai” daro šuns psichikai? Įsivaizduokite, kad turite probleminį šunį ir bandote jį per prievartą parversti - jis instinktyviai ginsis ir toks susirėmimas baigsis tikrai nekaip. Ritualas, kada nuolankusis prigula prieš „kietesnįjį”, netarnauja kaip bausmė ar korekcija.
Dominavimo sąvoką dažnai naudojama apibūdinant šunų agresiją savininkams, tačiau tai neturėtų pateisinti jėgos naudojimo. Bandymas „pasiekti statusą” nėra būdingas žmonių-šunų santykiams. Tai lemia ankstesnė šuns ir savininko sąveika, patirtis. Kai šuo nerimauja dėl šeimininko elgesio tam tikrame kontekste (pvz., toje situacijoje anksčiau priverstinai jį vertė ant nugaros), pirmiausia jis siųs nuolankius ir vengimo signalus, o šiems neišdegus imsis agresyvaus atsako. Jei atsakas bus sėkmingas, tam tikrame specifiniame kontekste šuo vėl imsis jo. Taip elgesys, kurio kilmė - gynybinė, pereina į puolimą, kas vėliau apibūdinama kaip dominavimas.
Agresija
Natūrali atranka palaiko keletą agresijos formų. Gyvūnai būna agresyvūs saugodami maistą, teritoriją, veisimosi partnerius ar patys save. Socialiems gyvūnams kovingas elgesys būdingas.
Tiriant šunų agresiją, kol kas skirtumus daugiausia sudaro neišmatuoti veiksniai, tačiau galima užčiuopti ir tam tikras bendras šunų ir savininkų charakteristikas. Nors yra kažkokios bendros savybės, didelėje populiacijoje jos tik šiek tiek paaiškina nedidelį skirtumą tarp agresyvių ir neagresyvių šunų. Kai kurie asmenybės bruožai gali būti svarbūs agresijos vystymuisi, tačiau svarbiau kiekvieno šuns mokymosi patirtis. Netikslinga vertinti atskiro šuns agresiją remiantis tokiomis charakteristikomis kaip veislės tipas, savininko amžius, lytis ar šuns kastracija.
Šunys agresiją rodo tam tikrose specifinėse situacijose. Skirtingi kontekstai, kuriuose pasireiškia agresija, neatrodo susiję. Dėl to tendencija šunis skirstyti į pavojingus ir „taikius” iš esmės yra klaidinga. Bet koks šuo gali būti potencialiai agresyvus kai jaučia nerimą ar grėsmę, net jei anksčiau niekada taip nesielgė. Kita vertus, kažkurioje situacijoje agresiją parodęs šuo nebūtinai bus pavojingas kitame kontekste. Reikia liautis šunis skirstyti į „saugius” ar „pavojingus”. Daugeliu atvejų agresyvūs šunys tėra išmokę reaguoti į konkrečią situaciją, o ne pasižymi tam tikromis asmenybės charakteristikomis.
Savininko asmeninės savybės
Šunys gali naudotis žmonių užuominomis ir dėl to sėkmingai atlikti užduotis (netgi geriau negu beždžionės). Dauguma sutinka, kad tai - 10 000 metų trukmės prijaukinimo rezultatas. Dėl prijaukinimo šunys genetiškai linkę atpažinti mūsų signalus, tačiau vien tie gabumai nepaaiškina jų gebėjimų dirbti su žmonėmis. Štai įdomus dalykas - jei paieškos šuns vedlys nerimauja (ir skiria gyvūno veiksmams mažiau dėmesio), šuo pasirodo geriau, kadangi jis būna mažiau kontroliuojamas ir įvykių tėkmę perima į „savo letenas”.
Savaime suprantama, šeimininko charakteristikos santykius lemia daugiau negu augintinio savybės. Lyginant su kitomis rūšimis, šunys turi išskirtinį gebėjimą numatyti ir reaguoti į žmonių ketinimus bei elgesį, todėl jie prisitaiko prie subtilių šeimininkų asmenybės ir psichikos būklės pokyčių. Tai labai naudinga komunikuojant, bet gali būti ir pagrindinis tam tikrų elgesio problemų veiksnys.
Dauguma tyrimų nesutaria dėl savininko patirties poveikio, tačiau konkrečių veislių augintojų tyrimai gali užtikrini geresnes įžvalgas. Naujausias tyrimas šia linkme atliktas su Argentinos dogų savininkais. Atrodo, kad mažai patirties turinčių savininkų augintiniai bijo vaikų ir nežinomų šunų, o paprastų žmonių, lyginant su ekspertų, augintiniai klusnesni ir draugiškesni svetimiems, tačiau agresyvesni vaikams. Veislynuose gyvenantys šunys įvairiose situacijose pasižymi didesne agresija, o gyvenantys namuose dažniau bijo garsų. Verta paminėti, kad šios išvados - tik koreliacinės, jos nenustato priežastinių ryšių.
Turbūt daug kas pastebėjo, kad mažesni šunys ne tokie paklusnūs ir agresyvesni, be to, dažniau kenčia nuo nerimo ir baimių - tačiau taip yra ne dėl jų dydžio. Įrodyta, kad savininkai su jais mažiau užsiima - rečiau dresuoja, nežaidžia. Dažnesni užsiėmimai treniruojant ir žaidžiant koreliuoja su geresniu mažų šunų paklusnumu.
Tyrimas su šunimis vedliais parodė, kad jei prižiūrėtojas malonesnis ir sąžiningesnis, jis naudoja mažiau korekcijų ir įvertina savo šunį kaip geriau reaguojantį į korekcijas.
Vienas tyrimas parodė, kad agresyvių kokerspanielių savininkai labiau linkę į stresą ir frustraciją, yra nelabai stabilūs ir/ar mažiau disciplinuoti. Tikėtina, kad jų nerimas, stresas ir neurotiškas globėjiškumas skatina augintinių agresiją (per didelė globa gali lemti nesėkmes socializuojant). Savimi nepasitikinčių augintojų šunys turi daugiau elgesio problemų (tam tikrų formų agresija ar atsiskyrimo nerimas). Nuo potrauminio streso ir depresijos kenčiančių šeimininkų augintiniai dažniau pasižymi išsiskyrimo nerimu ir dėmesio reikalavimu. Depresija taip pat padidina į kitus šunis nukreiptos agresijos tikimybę.
Skirtingi tyrimai rodo, kad savininko asmenybė susijusi su šuns elgesiu. Tai reiškia, jog ne visiems asmenybės tipams geras sprendimas dirbti su šunimis ar juos auginti.
Mokymo metodai
Mokslas yra procesas, jam vystantis patys irgi turime keistis. Nereikia bijoti pateikti mokslu, protu ir patirtimi paremtą informaciją - ypač kalbant apie bausmes ir konfrontacijos metodus (ir visai nesvarbu, ar sutinkame su jais, ar ne). Konfrontaciniai metodai kartais veikia geriau negu teigiamas pastiprinimas. Profesionalai turi žinoti šalutinį bausmių ir neigiamo skatinimo poveikį, jų naudojimo būdus. Nesugebėjimas atvirtai kalbėti šiais klausimais neleidžia pateikti moksliškai pagrįstų argumentų, diskutuoti apie tai, kada ir kaip teigiamos bausmės ir neigiamas skatinimas gali būti veiksmingi, kaip juos efektyviai naudoti. Galų gale ne visos bausmių formos žiaurios ir žalingos.
Nepateikus informacijos apie visas galimybes ir tinkamą jų taikymą, nusivylę savininkai, neturėdami išmanymo ir žinių, gali imtis netinkamų metodų. Dažnai pasirenkamos tokios praktikos, kurios iššaukia agresyvią augintinio reakciją (pvz., urzgimas ant šuns, fizinės jėgos naudojimas ką nors ištraukiant šuniui iš snukio, „alfa vaidmuo”, spoksojimas į šunį, šuns guldymas ar purtymas už žandų). Reikia informuoti šeimininkus apie su tokiais metodais susijusią riziką.
Yra daug tyrimų, kuriuose bausmėmis grindžiami mokymai siejami su elgesio problemomis. Dažnesnės bausmės susijusios su agresyvesniu elgesiu ir jaudrumu, o dažnesni skatinimai koreliuoja su didesniu paklusnumu. Savininkai, naudojantys tik teigiamus paskatinimus, rečiau praneša apie šunų dėmesio siekimą, agresiją ar baimes, o naudojantys teigiamas bausmes dažniau mini, kad jų šunys agresyvūs ar bailūs, mažiau linkę bendrauti su svetimais. Itin dažnai baudžiami šunys pasižymi menku žaismingumu. Tie, kurių savininkai naudoja daugiau atlygio, geriau atlieka naujas mokymosi užduotis.
Šunys iš mokyklų, kur naudojami neigiamu stiprinimu grindžiami metodai, rodo daugiau streso signalų, o šunys iš pozityvių mokyklų - didesnį dėmesingumą savininkams. Teigiamu skatinimu pagrįsti mokymo metodai kelia mažiau streso.
Tyrimų atlikta daug, tačiau yra viena menkutė problemėlė - juose paprastai neidentifikuoti priežastiniai ryšiai, tik koreliacijos. Nežinia, ar netinkamą elgesį sukelia netinkamas metodų naudojimas, ar tiesiog netinkamai besielgiantiems šunims šie metodai naudojami dažniau. Šiuo klausimu vis dar reikia daugiau tyrimų, tad diskusijos ir toliau netils…
Dominance in domestic dogs-useful construct or bad habit?; John WS Bradshawemail, Emily J. Blackwell, Rachel A. Casey; Anthrozoology Institute, Department of Clinical Veterinary Science, University of Bristol, Langford, North Somerset, United Kingdom
Conceptualizing the domestic dog - should we start again? J.W.S. Bradshawemail; Anthrozoology Institute, DCVS, University of Bristol, Langford, BS40 5DU UK
Vet Rec. Vet Rec. 2013 Feb 2;172(5):127. doi: 10.1136/vr.100997. Inter-dog aggression in a UK owner survey: prevalence, co-occurrence in different contexts and risk factors; Casey RA, Loftus B, Bolster C, Richards GJ, Blackwell EJ.
SPARCS 2014; Jennifer Cattet Ph.D; June 24, 2014; When science and dog training come together
http://www.humananimalscience.com.au/aggressive-behaviour-in-dogs/#sthash.v7aJ2Neo.dpuf
Alpha Status, Dominance, and Division of Labor in Wolf Packs by L. David Mech, L. David. 1999. Canadian Journal of Zoology 77:1196-1203
http://ppgworldservices.com/2014/07/18/corrections-paradigm-shift
http://www.npr.org/2011/05/26/136497064/the-new-science-of-understanding-dog-behavior
http://companionanimalsolutions.com/blogs/wild-dogs-feral-dogs-and-pariahs/
http://www.companionanimalpsychology.com/2014/01/dangerous-dogs-time-for-rethink.html
Aggressive behaviour in dogs: a survey of UK dog owners
http://behaviourvet.wordpress.com/2013/12/16/aggressive-behaviour-in-dogs-a-survey-of-uk-dog-owners
Dominance in domestic dogs revisited: Useful habit and useful construct?; Matthijs BH Schilderemail,Claudia M. Vinke,Joanne AM van der Borg; Published Online: April 16, 2014
Human directed aggression in domestic dogs (Canis familiaris): occurrence in different contexts and risk factors, Rachel A. Casey, Bethany Loftus, Christine Bolster, Gemma J. Richards, Emily J. Blackwell, Applied Animal Behaviour Science, published online 11 December 2013.
http://phys.org/news/2014-01-common-aggression-uk-dogs.html http://phys.org/news/2014-01-common-agresija-uk-dogs.html
Dog and owner characteristics affecting the dog-owner relationship;Iben Meyeremail, Björn Forkman; Department of Large Animal Sciences, Faculty of Health and Medical Sciences, University of Copenhagen, Frederiksberg, Denmark; Published Online: April 17, 2014
Dogs’ features strongly affect people’s feelings and behavior toward them; Angelo Gazzano,Marcella Zilocchi,Eleonora Massoni,Chiara Maritiemail; Dipartimento di Scienze Fisiologiche, University of Pisa, Pisa, Italy; Published Online: December 07, 2012
Human-animal interface: The effects of handler’s stress on the performance of canines in an explosive detection task; Salman Zubedat,Shlomit Aga-Mizrachi,Adi Cymerblit-Sabba,Jonathan; Behavioural Neuroscience Lab, Rappaport Faculty of Medicine, The Technion - Israel Institute of Technology, Gutwirth Building, The Technion City, Haifa 32000, Israel
Risk factors associated with behavioral problems in dogs; Ángela González Martínezemail,Germán Santamarina Pernas,Fco. Javier Diéguez Casalta,M., Luisa Suárez Rey,Luis Felipe De la Cruz
Human-dog interactions and behavioural responses of village dogs in coastal villages in Michoacán, Mexico; Eliza Ruiz-Izaguirreemail,Karen (C.) HAM Eilers,Eddie AM Bokkers,Alessia Ortolani,Antonio Ortega-Pacheco,Imke JM de Boer; Published Online: February 19, 2014
Efficiency of working dogs undergoing a new Human Familiarization and Training Program; Anouck Haverbeke, DVM, PhD,Frédéric Messaoudi, MS,Eric Depiereux, PhD,Miguel Stevens, DMV,Jean-Marie Giffroy, DMV,Claire Diederich, DVM, PhD
Effect of owner experience, living environment, and dog characteristics on owner reports of behavior of Argentine Dogos in Italy; Silvana Diverio,Gabriella Tami; Published Online: March 03, 2014
Arhant, C., Bubbna-Lititz, H., Bartels, A., Futschik, A., & Troxler, J. (2010) Behaviour of smaller and larger dogs: Effects of training methods, inconsistency of owner behaviour and level of engagement in activities with the dog Applied Animal Behaviour Science, 123, 131-142
Trainability and boldness traits differ between dog breed clusters based on conventional breed categories and genetic relatedness;Borbála Turcsánemail,Enikő Kubinyiemail,Ádám Miklósiemail; Department of Ethology, Eötvös University, H-1117, Pázmány P. s. 1/c, Budapest, Hungary
Effects of 2 training methods on stress-related behaviors of the dog (Canis familiaris) and on the dog-owner relationship;Stéphanie Deldalle, Florence Gaunetemail; Published Online: January 21, 2014
Survey of the use and outcome of confrontational and non-confrontational training methods in client-owned dogs showing undesired behaviors;Meghan E. Herronemail, Frances S. Shofer, Ilana R. Reisner; Department of Clinical Studies, School of Veterinary Medicine, University of Pennsylvania, 3900 Delancey Street, Philadelphia, PA 19104-6010, USA
The relationship between training methods and the occurrence of behavior problems, as reported by owners, in a population of domestic dogs; Emily J. Blackwellemail, Caroline Twells, Anne Seawright
Rachel A. Casey; Department of Clinical Veterinary Science, University of Bristol, United Kingdom
Training methods and owner-dog interactions: Links with dog behaviour and learning ability; Nicola Jane Rooneyemail; Sarah Cowan; Animal Welfare and Behaviour Group, School of Clinical Veterinary Sciences, University of Bristol, Langford, Bristol BS40 5DU, United Kingdom
