Ar norėtumėte savo gyvenimo kelią pasirinkti nespalvotą, o asmeninės raiškos amplitudę susiaurinti iki mimikos, gesto ar reveranso publikai? Visam laikui scenoje pamiršti bereikšmius žodžius bei ilgus vidinius monologus ir dėmesį sutelkti į kūno kalbą? Tokie yra aktorių-mimų pasirodymai.Kaip to išmokti? Apie pantomimos studijas kalbamės su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiu Leonu Miliumi.
Pantomima – teatrinis menas visiems
Mimas, pasitelkęs kūno plastiką ir veido mimiką, sugeba žiūrovui perteikti ne tik situaciją, bet ir vidinius personažo išgyvenimus. Būtent ne žodžiais, o žmogaus kūno galimybėmis remiasi pantomima, turinti ir dramos, ir muzikos spektaklių elementų. Pasak Leono Miliaus, šis teatro žanras patrauklus tuo, kad yra puikiai suprantamas ne tik teatro žinovui, bet ir paprastam žmogui gatvėje.
Pašnekovas pats mėgsta organizuoti improvizacinius pasirodymus viešosiose erdvėse – gatvėse, skveruose, aikštėse. Čia jis gali nevaržomas jokių teatrinių kanonų linksminti paprastus žmones, o geriausias atlygis
už tai jam yra praeivių šypsenos ir gera nuotaika. Per kelias minutes studentas gali gatvėje užauginti morkų darželį, o pats, įsikūnįjęs į draugišką kaliausę, akylai saugoti savo lobį nuo piktos akies. Būtent kaliausės personažas sulaukia daugiausiai praeivių simpatijų ir susidomėjimo.
Teatro studijos, tačiau šiek tiek kitokios
L.Milius primena, kad pagrindinė jo studijų kryptis yra aktorinis meistriškumas, o pantomima yra papildomas dalykas, sutelkiantis dėmesį į judesį. Kuo šios studijos kitokios? Pasak pašnekovo, Lietuvoje tai pirmas atvejis, kai akademijoje ruošiami aktoriai-mimai, turėsiantys oficialų universitetinį išsilavinimą. „Juk ne kiekvieną dieną gali sutikti žmogų, kuris paklaustas apie savo specialybę atsakytų, kad yra profesionalus mimas“, – sako jis.
Pagrindinis pantomimos studentų darbas yra toks pat kaip ir visų būsimųjų aktorių: tekstų analizės, aplinkybių, tikslų ir temų aiškinimasis bei gilinimasis į psichofiziką (sąveiką tarp fizikinių procesų ir emocinių išgyvenimų). Tačiau pantomimos disciplina studentų išsilavinimą praplečia įvairiais klasikiniais triukais ir mokymusi pažinti savo kūną, jo galimybes. Pasak L.Miliaus, pantomimos triukai – tai ne vien tik fiziniai pratimai, mimui labai svarbu plačiau žvelgti į tai, ką jis atlieka scenoje: kas jis yra? ką jis daro? kodėl daro? Mimas turi žinoti atsakymus į visus šiuos klausimus. „Tarkime, turėčiau vaidinti, kad metu kamuolį. Prieš atliekant veiksmą man reikėtų žinoti daugybę dalykų: kiek taškų laimiu ar pralaimiu, ar labai svarbus šis metimas, ar mano rankos prakaituoja, ar sportbačiai ne per maži...“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Aktorius prieš mimą
Sužinojus šias mokymosi subtilybes kyla klausimas: jeigu aktorius-mimas mokosi tokių pačių dalykų kaip ir paprastas aktorinio meistriškumo studentas, be to, dar lavina judesį, ar nebus jis pranašesnis už paprastą dramos aktorių? L.Milius nėra linkęs iškelti mimo ant pjedestalo, tačiau šiokius tokius pranašumus gali įvardinti. „Jeigu tektų vaidinti spektaklyje, kuriame būtų daug judesio ir šokio elementų, veikiausiai mimas pasirodytų geriau, nes judesys yra tai, į ką jis labiausiai koncentruoja savo dėmesį mokydamasis“, – teigia vaikinas, pabrėždamas, kad tai – tik fizinė aktorystės pusė. „Nepamirškime, kad teatre labai svarbu ne tik triukai, bet ir išgyvenimai, pastarieji gal net svarbesni žiūrovui. Pasirodymo kokybė itin priklauso nuo kiekvieno aktoriaus vidinių savybių, emocinio santykio su žiūrovu ir tuo, kas vyksta scenoje. Nors mimas techniškai mažiau jaudintųsi dėl judesio atlikimo, negalime sakyti, kad jis bus geresnis už dramos aktorių. Labiau pritarčiau nuomonei, kad aktorius-mimas gali būti pranašesnis už paprastą mimą, kuris koncentruojasi tik į triukus, nesigilindamas į psichofiziką“, – tvirtina L.Milius.
Pažinti save per judesį
Gilinimasis į pantomimą, kaip judesio meną, turėtų neabejotinai paveikti studento, kaip paprasto individo, gyvenimą, jo požiūrį į save bei savo kūną. L.Milius neneigia, kad nuolatinės treniruotės padeda suvokti, kiek neribotų galimybių turi žmogaus kūnas. „Pamenu, kaip sunku buvo pradžioje, juk net nenumanai, kiek tavo kūnas turi jėgų, raiškos būdų, koks jo santykis su tavo vidiniais išgyvenimais, kuo tai padeda ar trukdo... Kūno valdymo procesas yra ilgas ir alinantis, bet treniruodamasis kiekviena diena jautiesi vis laisviau, kol galiausiai tampi beveik nepriklausomas priklausomas nuo vidinių baimių ir prietarų. Ir dabar, kai ką nors bandau pamokyti paprastų triukų, matau, kaip jiems sunku atsiriboti nuo visų „negaliu“, tačiau tokiomis akimirkomis suvokiu savo kūno patobulėjimą. Tai padeda nesustoti ir nuolat judėti pirmyn“, – teigia pašnekovas.
Juodai baltos perspektyvos
Studijos – ne vien save tobulinti, bet ir dėl perspektyvios ateities. Kokias galimybes turi aktorius-mimas Lietuvoje? „Bent jau Lietuvoje pantomima, kurią matau man nepatinka. Ji pernelyg buitinė, lėta, primena ne judesio meną, o šaradų žaidimą. Norėtųsi, kad pantomima būtų veržlesnė, energingesnė, originaliau pateikta žiūrovui. Gal tai tik jaunystės entuziazmas, bet tikiuosi, kad man ir kurso draugams pavyks pasiekti šiokių tokių pokyčių šioje sferoje“, – tikina L.Milius
Galbūt užjūryje situacija kitokia? „Teko girdėti, kad Anglijoje mimas yra laikomas prasto, nieko nesugebančio aktoriaus ženklu. Kitose šalyse, pavyzdžiui JAV bei Prancūzijoje, atvirkščiai – mimai labai mėgstami ir palankiai vertinami. O Lietuvoje konkretaus požiūrio net nėra, mat neturime tvirtų pantomimos tradicijų, taigi neturime ko su kuo lyginti“, – sako studentas. Nepaisydamas to, jaunasis aktorius neketina palikti gimtinės, būtent čia jis žada investuoti savo jėgas ir idėjas į pantomimos raidą: „Norėčiau mokyti vaikus judesio meno, sudominti šiuo žanru, nes jis tikrai ypatingas. Mimas – tai ne šiaip specialybė ar pramoginis užsiėmimas, tai beveik gyvenimo būdas, neatsiejamas nuo nuolatinio darbo, valios ir užsispyrimo.“
Ieva Mikalkevičiūtė
