Prieš keletą dienų Lietuvos žiniasklaidos priemonės išplatino nevyriausybinės organizacijos „Lietuvos sąjūdis“ (toliau – NVO LS) grėsmingą pareiškimą dėl, sprendžiant iš visko, jau neišvengiamos apkaltos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui. Jūs dar nežinote, ką iškrėtė mūsų ministras? Tai gal Jūs apskritai nesate lietuvis? Juk NVO LS pareiškime aiškiai parašyta, kad ministras L.Linkevičius:
- įžeidė lietuvių tautą ir jos istorinę atmintį, atsisakydamas saugoti lietuvių kalbos fundamentinį komponentą ir mūsų nacionalinę vertybę – lietuvišką raidyną (ne, aš neišprotėjau – taip tekste – I.M.);
- pažemino lietuvių tautą ir atvirai kurstė tautinę nesantaiką;
- sulaužė priesaikos normą – įsipareigojimą saugoti valstybės teritorinį vientisumą;
- pažeidė konstitucinį valdžių atskyrimo principą;
- pademonstravo visišką nekompetenciją (matomai visur ir visame kame).
Bet tuo atveju, jei tikram, grynam ir net dvigubai ar trigubai tautiškai apsisprendusiam lietuviui visgi pasirodytų, kad visų šitų įžeidimų – pažeidimų – pažeminimų – sulaužymų ministro apkaltai dar nepakanka, pareiškimo įžangoje yra įvardintas ir pagrindinis jo nusikaltimas – jis atsiprašė... LENKŲ!
Taigi dabar jau visiems turėtų būti aišku, kad būtina kuo greičiau inicijuoti L.Linkevičiui apkaltą ir atleisti jį iš pareigų, bet užvis svarbiausia – paskelbti netekusiu galios jo atsiprašymą – kaip to ir reikalaujama NVO LS pareiškime, pasirašytame organizacijos pirmininko Ryto Kupčinsko ir jos tarybos pirmininko Vidmanto Žiliaus (galimas dalykas, kad tai – dar nepilnas šios organizacijos narių sąrašas).
Žinoma, galima būtų pabandyti paaiškinti NVO LS fundamentalistams, kad mūsų raidynas nėra nei ypatingai originalus, nei labai senas. Kad čekiškos (o siaube, vėl slaviškos!) „č“ ir „š“ pakeitė jame lenkiškas “cz” ir “sz” tik po trijų su puse šimtmečių mūsų “lenkavimo” - XX amžiaus pradžioje, dėl ko net tuo atveju, jei ministras tikrai siūlytų keisti dabartinį lietuvių raidyną, tai nebūtų joks “lietuvių tautos ir jos istorinės atminties įžeidimas”. Bet juk net nesiūlė…
Juolab nesiūlė L.Linkevičius perduoti kuriai nors svetimai valstybei dalies Lietuvos žemių, ir nesiekė uzurpuoti kitų valdžios šakų galių. O dėl tautinės nesantaikos kurstymo po tokio pareiškimo greičiau būtų galima apkaltinti pačią NVO LS, bet ar verta – juk ši organizacija turi su istoriniu (1988 – 1991) Lietuvos Sąjūdžiu tiek pat bendro, kiek bala su ežeru. Tai jau seniai nėra nacionalinio masto pilietinis judėjimas, būręs Lietuvos žmones kovai dėl Tėvynės nepriklausomybės ir demokratijos. Dabar tai - kažkas panašaus į Tautininkų sąjungą arba “Vilnijos” draugiją, taip pat “besispecializuojančias” lietuvių ir lenkų tikrų ir menamų skaudulių aitrinime (žinoma, panašių pakanka ir lenkų radikalų tarpe – dideliam trečiosios šalies džiaugsmui).
Juokai juokais, bet kai peržiūri interneto svetainių lankytojų komentarus – tampa visai nejuokinga. Kaip bebūtų gaila, bet vis dėl to tenka pripažinti, kad patologiška polonofobija, metų metais skleista neteisėtai valdžią uzurpavusio tautininkų režimo, o vėliau – sovietinių ir nacių okupantų, yra tapusi nemenkos dalies mūsų tautiečių mentaliteto sudėtine dalimi. Įsisenėję stereotipai ir vienpusiškai tendencingas istorinių faktų vertinimas neleidžia daugeliui lietuvių (beje, lenkų – taip pat) pažvelgti blaiviai ne tik į praeities įvykius, bet ir į dabarties realijas bei tikrąsias egzistuojančių problemų ištakas. O į bandymus ramiai aptarti Lietuvos ir Lenkijos (arba lietuvių ir Lietuvos lenkų) santykius dažnas pašnekovas tik kvailai išsiviepia…
Todėl ypatingą reikšmę įgyja pozityvūs politikų veiksmai, atliekami nesidairant į rėksnių ir provokatorių demagogiją. Tai pasakytina ir apie ministro L.Linkevičiaus poelgį Varšuvoje, pažeidusį mūsų “talibų” įsivaizduojamą teisę neapkęsti (ir sukėlusį tikrą jų isteriją), ir Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus ryžtas išsiaiškinti, kodėl 2010 metais Seimas atmetė įstatymo projektą dėl asmenvardžių rašybos kitomis lotyniško raidyno atmainomis įteisinimo. Juk sugebėjimas pažvelgti atgalios ir pripažinti savo ir kolegų galimas klaidas rodo politikų brandą, o ne jų silpnumą. Šioje vietoje turėčiau priminti maloniajam skaitytojui, kad minėto įstatymo projektą prieš beveik tris metus buvo pateikę ne socialdemokratai, o tuometinis premjeras, Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius, kuris tuomet tikrai solidžiai pagrindė tokio įstatymo poreikį: „Rėmėmės Lietuvių kalbos komisijos labai aiškiai pateiktu išaiškinimu, kurį teikiame ir savo įstatymo projekte, kad asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, kuriam turi būti suteikta atitinkama teisinė apsauga. Tokia yra europinė norma. Kita vertus, taip pat atsižvelgiame į tai, kad asmenvardžiai nereiškia sąvokų, t. y. neturi leksinės reikšmės, todėl vienos kalbos asmenvardžiai nelaikytini juos vartojančios kitos kalbos savastimi. Kitaip sakant, kalbininkai labai aiškiai yra pasakę, kad asmens vardas ir pavardė yra to konkretaus asmens tapatybės žymuo, jį reikia saugoti ir jo įrašymas toks, koks jis yra originalus, į kurį nors asmens dokumentą tikrai nesukelia kokių nors pasekmių pačiai kalbai.“
Tenka tik apgailestauti, kad kitų konservatorių (ar vis dėl to krikščionių demokratų?) požiūris šiuo klausimu artimesnis ne buvusio Vyriausybės vadovo, o kvailokus pareiškimus „kepančios“ NVO LS (kuri faktiškai yra tos pačios Tėvynės sąjungos visuomeninis priedėlis) ir jau minėtų tautininkų bei „Vilnijos“ draugijos demonstruojamai pozicijai. Štai buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, bene daugiausiai prisidėjęs prie santykių su strategine (ir ilgaamže istorine, sakyčiau net civilizacine) Lietuvos partnere išderinimo, užsipuolė L.Linkevičių ir pareiškė, kad „užsienio politika neturi tapti vidaus politikos klausimų įkaite". Tenka priminti asmeniui, kurio užsienio ir apskritai politikos (ne)suvokimo įkaite mūsų šalis buvo beveik tris metus, kad užsienio politika visada yra vidaus politikos tąsa (ir atvirkščiai), o vadinamasis tautinis klausimas yra tampriai susijęs ne tik su užsienio politika, bet ir su nacionaliniu saugumu.
Panašų tautiškumo ir jo vietos politikoje suvokimą demonstruoja ir buvusios Seimo pirmininkės Irenos Degutienės buvęs patarėjas Laurynas Kasčiūnas, neseniai pareiškęs, kad „Tėvynės sąjunga privalo būti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (o kartu tai reiškia ir Lietuvos kaip tautinės valstybės) tradicijų tęsėja“. Kaip žmogus, 1990 – 1991 metais buvęs Sąjūdžio etatiniu darbuotoju (konsultantu tautybių politikos klausimais), galėčiau papasakoti gerbiamam politologui, kad Lietuvos Sąjūdis buvo savotiškas „inkubatorius“ ne tik būsimai Tėvynės sąjungai, bet ir daugumai kitų politinių partijų, susiformavusių 1989 – 1993 metais (įskaitant ir dabar valdančią LSDP), ir niekada (bent jau iki tol, kol Sąjūdis nepavirto NVO LS) nepuoselėjo „tautinės valstybės“ idėjos (juk ne XIX amžiaus vidurys dabar, po galais!).
Galiausiai paaiškėjo, kad L.Linkevičius politinis gestas nepatiko ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri pareiškė, kad „valstybės vardu gali kalbėti tik renkami pareigūnai“. Juk seniai žinoma – jei negali prikibti prie turinio, belieka peikti formą...
Kai šitaip mąsto Tėvynės sąjungos politikos strategai (A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, R.Kupčinskas ir pan.) – nėra ko stebėtis, kad šios partijos rinkimų į Seimą programa buvo tiesiog persmelkta nepasitikėjimo kitataučiais mūsų bendrapiliečiais dvasia. Pasirodo, partija gali likti ganėtinai „tautininkiška“ net ir po to, kai iš jos buvo eliminuota ją diskreditavusi tautininkų frakcija...
Imantas Melianas, buvęs Lietuvos Sąjūdžio konsultantas (1990 – 1991)
