Prieš kelerius metus prispaudęs sunkmetis privertė kruopščiau tvarkytis ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti kiek įmanoma daugiau. Šiemet valdžia ėmė trimituoti – šalies ekonomiką glosto pirmieji šviesos spinduliai. Tiesa, toks gaudesys taupymo receptų paieškų nė kiek nepristabdė – ir toliau reformuojama valstybinių įstaigų sistema. Apskrityse įsikūrusios juridinio asmens statusą turinčios įstaigos pamažu naikinamos ir telkiamos daugiau gyventojų turinčiuose centruose. Pasišauta centralizuoti ir įstaigų personalą.
Teigiama, kad atsisakius net vieno specialisto, o jo funkcijas vykdant centralizuotai, būtų gerokai sumažintos valdymo ir administravimo išlaidos. Prireikus specialistų, juos rekomenduojama samdyti iš biudžetinių įstaigų. Kol kas tokią koncepciją dar tik siūloma išbandyti. Tačiau įstaigų, norinčių diegti organizacinius pakeitimus, nė su žiburiu nerasi – bijoma, kad biudžetinės įmonės tinkamai neatliks pavestų paslaugų, o už darbą reikalaus ne ką mažesnių pinigų. Apie privačias paslaugas tiekiančias įmones galvoti išvis nenorima.
Su kuo ji valgoma?
Spaudoje pasirodė įvairių specialistų paskaičiavimų, kad apytiksliai trys ketvirtadaliai bemaž visų valstybinių įstaigų biudžeto skiriama darbo užmokesčiui. Vadinasi, tiesioginei veiklai tenka tik apie 30 proc. įstaigos biudžeto, todėl imta kalbėti, kad turto, personalo, finansų ar infrastruktūros klausimus galima spręsti centralizuotai ir tokiu būdu taupyti mokesčių mokėtojų pinigus.
Respublikinė Šiaulių ligoninė – viena didžiausių mieste veikiančių valstybinių įstaigų. Praėjusiais metais jos koridoriais zujo per du tūkstančius darbuotojų. Beveik ketvirtadalis ligoninės personalo atlieka tiesiogiai su medicina nesusijusias funkcijas – tai apskaitos, ekonomikos, informatikos, teisės specialistai, pagalbinis personalas ir darbininkai. Kiekvieną mėnesį šių darbuotojų išlaikymas mokesčių mokėtojams atsieina daugiau nei pusę milijono litų.
Nepaisant didelio ne medicinos personalo teigiama, kad perteklinių specialybių nėra. Pasak Lietuvos ligoninių asociacijos prezidento Daliaus Vaigino, gydymo įstaigos pačios nusprendžia, kiek ir kokių specialistų joms reikia. „Jeigu įstaiga turi keletą vienos ir porą kitos srities specialistų, tikėtina, kad jie išlaikomi ne be reikalo“, – aiškina prezidentas.
Valstybinėms įstaigoms atsisakius dalies personalo ir perėjus prie centralizuoto veiklos modelio, tektų išlaikyti gerokai mažiau specialistų, kurie pajėgtų dirbti keliose įstaigose iškart. Tačiau, skeptikų teigimu, ėmus dirbti centralizuotai, gydymo sistema sustabarėtų, pavyzdžiui, centralizavus buhalterinės apskaitos sistemą, įstaigos be valdininkų leidimo negalėtų įsigyti nė menkiausio pirkinio. Tiesa, toks scenarijus galiotų tik tokiu atveju, jei valdžia skirtų savo specialistus. Įstaigoms suteikus galimybę specialistus nuomotis iš privačių įmonių, atsirastų tokias paslaugas siūlančių rangovų konkurencija. Dėl šios priežasties įmonės galėtų pigiau išsinuomoti tos pačios kvalifikacijos specialistų. Taip įstaigos neprarastų savo lankstumo, nes kiekviena galėtų pasisamdyti darbuotojų, kuriems išlaikyti nereikia skirti daug lėšų.
Pakeisti neįmanoma...
Pernai, siekiant sutaupyti, sumažintas ne tik sistemos, bet ir gydymo paslaugų finansavimas. Gydymo įstaigos atsidūrė ant bedugnės krašto – ligoninės ir poliklinikos neteko galimybės teikti tiek paslaugų, kiek jų buvo anksčiau, todėl reikia uždaryti dalį skyrių, o kvalifikuotus medicinos specialistus atleisti iš darbo. Atrodo, kad gydymo įstaigų kabinetuose ramiausiai įsitaisyti gali tik tiesiogiai su gydymu nesusiję darbuotojai.
D. Vaiginas tvirtina, kad kai kuriuos specialistus samdytis tik prireikus yra beveik neįmanoma, nes gydymo įstaigose nuolat vyksta nepertraukiamas gydymo procesas, todėl darbuotojai, kartu ir ne medicinos, reikalingi kasdien. Jo nuomone, centralizuoti gydymo įstaigų personalą sudėtinga dar ir todėl, kad daugumai specialistų reikia kitokio paruošimo. „Užsienyje ne medicinos personalo darbuotojai ruošiami supažindinant su medicinos teorija. Lietuvos ligoninėse panašiai dirba medicinos statistikai, kurie atsakingi už tai, kad gydymo istorijose ar ambulatorinėse kortelėse esanti informacija būtų perkelta į kompiuterinę duomenų bazę. Vargu ar kokia nors biudžetinė įmonė galėtų pasiūlyti tokių specialistų paslaugas“, – svarsto D. Vaiginas.
Nuosaikiau savo biudžetą tvarkančios privačios gydymo įstaigos teigia priešingai – dalį personalo vis dėlto galima pakeisti. Vienos didžiausių privačių gydymo įstaigų Lietuvoje – Medicinos diagnostikos centro – direktoriaus pavaduotojas organizaciniams klausimams ir Privačių medicinos įstaigų asociacijos valdybos narys Artūras Seibutis pasakoja, kad privačios klinikos daliai darbų samdo rangovus. Paslaugų teikimo sutartys sudaromos su valymo, aplinkos priežiūros, teisinių konsultacijų, informacinių technologijų įmonėmis.
Sutariama tik dėl vieno – personalo struktūrą būtina suformuoti taip, kad būtų tinkamai atliekamos visos reikalingos funkcijos. A. Seibučio nuomone, geriausi rezultatai pasiekiami turint optimalų ir finansiškai bei funkciškai pagrįstą darbuotojų skaičių. „Pacientų gydymas susideda iš daugelio dalių, todėl siekiant sutaupyti negalima atsisakyti pusės darbuotojų, paliekant tik tiesiogiai su medicina susijusius specialistus, pavyzdžiui, esant gydymo įrangos gedimams, turi būti reaguojama nedelsiant. Tokio operatyvumo jokia įmonė negalėtų užtikrinti, vadinasi, be inžinerinio personalo jokia gydymo įstaiga neišsiverstų“, – pažymi A. Seibutis.
...o eilinius darbininkus atleisti gaila
Šiaulių centro poliklinikos, palyginti su Respublikine Šiaulių ligonine, skaičiai šiek tiek kuklesni – iš 235 darbuotojų ne medicinos personalą sudaro apie pusšimtį darbuotojų, kurių atlyginimas svyruoja nuo beveik 3 iki 1 tūkst. litų.
Pasak poliklinikos vyriausiojo gydytojo pavaduotojos Aušros Varpučianskienės, kol neatlikta galimybių studija ir nepaskaičiuota, kad naudojantis centralizuotomis paslaugomis gydymo įstaigos galėtų sutaupyti gerokai daugiau, tol neplanuojama pereiti prie tokio veiklos modelio. „Jeigu ateityje paaiškėtų, kad toks taupymo receptas yra naudingas ir duos apčiuopiamos naudos, tada greičiausiai tektų pereiti prie centralizuotų paslaugų ir atsisakyti dalies savo darbuotojų“, – svarsto A. Varpučianskienė.
Nors kol kas nesiruošiama nieko keisti, tačiau beveik neabejojama – jeigu būtų imtasi reformuoti gydymo įstaigų sistemą ir pradėta diegti centralizacijos naujoves, nepavyktų išvengti masinio darbuotojų atleidimo, pavyzdžiui, perleidus Šiaulių centro poliklinikos ūkinės dalies tvarkymą į kitas rankas, darbo netektų maždaug dvi dešimtys darbuotojų.
Dabar, anot A. Varpučianskienės, poliklinikoje dirba po du vairuotojus ir liftininkus, keturi ūkio darbuotojai, kiemsargis bei dešimt valytojų ir rūbininkių. Pastarosios „persiorientuoja“ priklausomai nuo sezono – šaltuoju metų laikotarpiu daugiau darbuotojų atlieka rūbininkių, o šiltuoju – valytojų funkcijas. Poliklinika, atsisakiusi dešimties valytojų komandos, kas mėnesį sutaupytų daugiau nei 10 tūkst. litų. Už gerokai mažesnę sumą galima pasisamdyti valymo paslaugas teikiančią bendrovę.
Nuogąstaujama, kad būtų sunku atleisti iki šiol uoliai dirbusius darbuotojus ir pereiti prie visai kitos sistemos, juolab kad naujos reformos diegimas iš mokesčių mokėtojų kišenės pareikalautų ne ką mažesnių investicijų, kurios galėtų atsipirkti tik po kelerių metų. Tačiau neaišku, kur būtų investuoti pinigai, sutaupyti keliskart sumažinus darbuotojų skaičių.
Verslininkai: ateityje centralizacijos neišvengs niekas
„Baltik vairas“ – didžiausia privataus užsienio kapitalo įmonė mieste. Bendrovė prieš kelerius metus viena pirmųjų Šiauliuose pradėjo diegti centralizuoto personalo sistemą. Anksčiau įmonėje dirbo per aštuonis šimtus darbuotojų, dabar nuolatinę darbo sutartį pasirašę šiek tiek daugiau nei trys šimtai. Nepaisant to, gamybos apimtys išaugo net kelis kartus.
Pasak dviračių gamyklos direktoriaus Dirk‘o Zwick‘o, teisingai subalansuoto personalo klausimas kiekvienoje įmonėje turėtų būti pats svarbiausias. „Jeigu esi gabus mechanikas, tada be vargo suremontuosi sugedusią mašiną. Jeigu nesugebi pataisyti – teks vykti į autoservisą. Tačiau nebūtina įgyti mechaniko išsilavinimo tik tam, kad prireikus galėtum suremontuoti savo automobilį“, – samprotauja direktorius. Anot jo, tokia pat situacija ir įmonėse – tai, ko nereikia kasdien, galima samdyti tik prireikus.
D. Zwick pasakoja, kad galima rasti net keletą būdų, kaip optimaliai išnaudoti darbo jėgą. „Specializuotos įmonės nustatytam laikotarpiui gali išnuomoti aukštos kvalifikacijos specialistų. Sudarius sutartį su rangovais, nebereikės sukti galvos dėl valytojų, apsaugos ar kito personalo. O pasirašius terminuotas darbo sutartis su darbuotojais, kurių reikia tik retkarčiais, galima sutaupyti labai daug“, – patirtimi dalijasi vadovas.
Anot jo, įstaigos turėtų pasverti, ar yra pajėgios skirti pakankamai lėšų nuolatiniam savo darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, kadangi neretai nutinka taip, kad norint išlaikyti aukštą darbuotojo profesinio pasirengimo lygį tenka investuoti daugiau, negu jį samdant iš kitos įmonės. D. Zwick‘o nuomone, kiekviena įmonė ar įstaiga turėtų visą dėmesį sutelkti į pagrindinę savo veiklą, o šalutinius darbus vertėtų atiduoti tos srities profesionalams. Nors dabar į centralizacijos procesą žiūrima pro pirštus, „Baltik vairo“ direktorius prognozuoja, kad ateityje privataus ir valdiško kapitalo įmonės įžvelgs centralizacijos naudą.
