J. Kriukovas buvo užpultas Vilniuje, Rudaminos gatvėje. Užpuolikas vidurdienį patykojo lauke ir smogė jam peiliu į veidą ir šoną. Nuvežtas į ligoninę J. Kriukovas sakė niekam pretenzijų neturįs ir nieko neaiškino apie užpuolimo aplinkybes, tačiau policija vis tiek pradėjo ikiteisminį tyrimą. Užpuolikas buvo greitai sučiuptas ir suimtas. Jo asmenybės pareigūnai neatskleidžia. O J. Kriukovas eilinį kartą sveiksta.
Policijai jis gerai žinomas. 1994–1996 metais J. Kriukovas buvo sostinėje siautėjusios nusikalstamos grupuotės vienas iš vadeivų. 2001 metais, po beveik pusantrų metų trukusio bylos nagrinėjimo, Vilniaus apygardos teismas nuteisė J. Kriukovą ir dešimt jo bendražygių. Garsėjo griežtumu
1994 metų pradžioje J. Kriukovas, V. Solominas, pravarde Soloma, ir A. Grilauskas-Kablučiokas įkūrė nusikalstamą susivienijimą – gaują. Į ją buvo įtraukti seni geri pažįstami ir šių rekomenduoti žmonės (kadangi jie jau atlikę bausme, tai pavardžių neberašome): Aleksandras J.-Sania, Česlavas S.-Sedojus arba Česnakas, Michailas T.-Očkarikas arba Čyras, Ernestas K.-Erka, Andrejus A.-Maksas, Robertas C.-Belyj, Stasys B.-Stasikas) ir dar keletas kitų.
Gaujos vadu tapo J. Kriukovas, o jo „dešinioji ranka“ V. Solominas buvo paskirtas ginklininku (jį sulaikius 1998 metų gruodžio pabaigoje jo sodo namelyje buvo rasta daugybė ginklų ir sprogmenų. Gauja turėjo net savadarbį automatą, pritaikytą šaudyti sprogstamaisiais šoviniais).
Kaip jau įprasta tokiose grupuotėse, vyko susirinkimai, vadinamosios „strielkos“, buvo renkamas 10 procentų „obščiakas“, skirtas pareigūnams papirkinėti ir įkliuvusiems gaujos nariams vaduoti. Per tokius susirinkimus gaujos nariai aptardavo jau įvykdytus nusikaltimus, planuodavo naujus, skirstydavo lėšas.
Buvę gaujos nariai pasakojo, kad grupuotės įsikūrimo pradžioje J. Kriukovo visi buvo pamaloninti, gavo po 100 JAV dolerių, tačiau vėliau Kriukas tapo gobšus ir įtarus. Jis ne visada dalydavosi grobiu, įtarinėjo, kad kai kas savarankiškai vykdo nusikaltimus ir nemoka į „obščiaką“.
Visi grupuotės nariai turėjo mobiliuosius telefonus ir kur nors išvykdami privalėjo apie tai pranešti vadeivai ar jo pavaduotojams. Nusikaltimai taip pat buvo vykdomi tik J. Kriukovui įsakius. Žodžiu, gaujoje buvo geležinė tvarka. Matyt, todėl J. Kriukovo vadovaujama grupuotė turėjo didelį autoritetą tarp Vilniaus nusikalstamo pasaulio atstovų.
Kruopščiai planuodavo
Pirmąjį nusikaltimą grupuotė įvykdė 1994 metų rudenį. Vėliau jų buvo gausybė, tačiau nesvarbu, koks buvo nusikaltimas – turto prievartavimas ar automobilio vagystė – jam gaujos nariai kruopščiai ruošdavosi. Viskas būdavo suplanuota iki mažiausių smulkmenų – aukas sekdavo ne vieną dieną, sužinodavo jų įpročius, pasidarydavo net jų buto raktus.
Štai, pavyzdžiui, 1994 metų spalį netoli Kalvarijų turgavietės gaujos nariai pamatė moterį, vairuojančią trečiojo modelio žalios spalvos BMW. Automobilis jiems patiko, tad buvo pasektas, kur toliau važiuos. Moteris sustojo prie parduotuvės, vėliau įsuko į garažą. Apie galimą grobį buvo pranešta J. Kriukovui. Šis įsakė veikti – mat jau turėjo pirkėją, už tokį automobilį pasiryžusį pakloti 5000 „žaliųjų“. Įsakymas įvykdytas greitai – spalio 24-osios naktį du vyrai įsibrovė į garažą ir, 3 valandas pasikrapštę prie BMW užvedimo spynelės, išvažiavo.
Dar kruopščiau buvo planuojami žmonių apiplėšimai. Gaujos nariui nusižiūrėjus turtingą vilnietį ir gavus J. Kriukovo „palaiminimą“, nusikaltėliai patraukdavo į žygį – auką kelias paras sekdavo, išsiaiškindavo jo pomėgius, grįžimo namo laiką ir puldavo. Į buto vidų plėšikai įsiverždavo netikėtai, patys atrakinę duris, arba kantriai laukdavo, kol jas kas nors atidarys. Gauja pasižymėjo ir ypatingu žiaurumu: žmonės buvo vežami į mišką ir kankinami – jiems būdavo laužomi kaulai. Kai kurie gaujos nariai sako dar ir dabar prisimenantys aukų klyksmus.
Grupuotė neužsiiminėjo smulkmenomis, jų grobis būdavo stambus – pavyzdžiui, puskilogramis aukso dirbinių ar 10 000 JAV dolerių. Tiesa, kartais nepasisekdavo ir jiems – nepavykus už 15 000 JAV dolerių parduoti naujo „Ford Mondeo“ buvo pasitenkinta ir 5 000.
Žmogžudystė neįrodyta
1994 metų lapkričio 5-ąją dingo sostinės verslininkas Zbignevas Z., kaip įtariama, vertęsis ir vogtų automobilių perpardavimu.
Kaip teisme pasakojo buvusi nužudytojo žmona (jie buvo išsituokę, bet gyveno tame pačiame bute – red. past.), tądien vyras išvažiavo pirkti šaldytuvo ir namo nebegrįžo. Paskambinęs jai pasakė esąs policijoje, turįs didelių nemalonumų, ir paprašė žmogui, kuris atvažiuos, atiduoti maišelį su doleriais ir auksinį „Rolex“ laikrodį. Kiek palaukus moteris vėl pabandė susisiekti su vyru, tačiau jo mobilusis telefonas buvo išjungtas.
Apie 23 valandą taksi automobiliu atvykusiam nepažįstamajam moteris atidavė 19 000 JAV dolerių ir laikrodį. Vyras jai pažadėjo, jog Zbignevas netrukus grįš, tačiau nei tą vakarą, nei kitą dieną jis nepasirodė.
Po kelių parų prie restorano „Sparnai“ buvo rastas Zbignevo automobilis, o nužudytojo lavonas išplaukė tik beveik po pusantrų metų –1996 metų balandžio 14-ąją – tvenkinyje prie Nemėžio kaimo. Nustatyta, kad žmogus buvo nušautas penkiais šūviais, o jo kūnas suvyniotas į polietileninį maišą ir apraišiotas viela su svarmenimis.
Buvo manoma, kad Zbignevą Z. nužudė J. Kriukovas ir V. Solominas, tačiau kaltinimai rėmėsi vienintelio liudytojo parodymais. Pastarajam teisme atsisakius savo žodžių ir pareiškus, jog apie šį nusikaltimą jis žino tik iš laikraščių, nebeliko ir kaltinimų.
Ne vienas nuosprendis
Nuosprendis grupuotės nariams buvo skaitomas net tris dienas. Gaujos vadeivai J. Kriukovui buvo paskirta didžiausia bausmė – 15 metų nelaisvės ir viso turto konfiskavimas. Po apeliacijų gaujos vadeivai bausmė sumažėjo iki 13 metų. Kriukas buvo sulaikytas 1997 metų spalio 10-ąją, tad į laisvę turėjo išeiti tik 2010 rudenį, tačiau jis pasinaudojo įstatymo lengvatomis ir į laisvę buvo išleistas atlikęs tik pusę bausmės, 2006-ųjų pavasarį. Tuo metu buvo kalbama, kad laisvėje jis ketina imtis pelningiausio verslo – prekybos nekilnojamuoju turtu, tačiau labai greitai jis vėl atsidūrė už grotų.
2008 balandį jis išklausė dar vieną teismo nuosprendį. Už svetimo automobilio pasisavinimą jis buvo nuteistas pusantrų metų, nors prokurorai siekė didesnės bausmės. Tačiau teisme jiems nepavyko įrodyti, kad sostinės nusikalstamo pasaulio atstovas būtų pavogęs Norvegijos piliečiui priklausantį automobilį.
Vilniaus apygardos prokuratūros atlikto ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienoje taksi bendrovėje reklamos agentu dirbęs J. Kriukovas galėjo pavogti automobilius „Mitsubishi Montero“ ir „Audi A6“. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas manė, kad jam pavyko pilnai įrodyti, tik tai, jog J. Kriukovas pasisavino „Mitsubishi Montero“, priklausiusį jo pažįstamo žmonai ir iš Kriuko nukentėjusiosios naudai priteisė beveik 26 000 litų.
Po kelių mėnesių pareigūnai išsiaiškino, kad „Audi A6“ buvo išardytas, o jo detales buvo bandyta parduoti vienam nedideliam autoservisui. Jame dirbęs vyriškis neslėpė pažinojęs J. Kriukovą, su kuriuo lankė vieną sporto klubą, tačiau nei jis, nei liudytojai nepatvirtino, kad automobilį į autoservisą pristatė būtent Kriukas.
„Manau, kad ši byla – tai pareigūnų sąskaitų suvedinėjimas su manimi“, – teisme nepripažinęs jam pareikštų kaltinimų sakė J. Kriukovas.
Pernai gruodį J. Kriukovas išklausė jau 6 teismo nuosprendį savo gyvenime. Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė, kad J. Kriukovui skiria 20 parų arešto bausmę. Bylos duomenimis, J. Kriukovas ir A. Mašinas-Bielyj dar 2011-ųjų lapkritį prie sostinės „Akropolio“ iš vieno verslininko reikalavo 20 000 litų – šis esą buvo skolingas už prarastas akcizais neapmokestinamas cigaretes.
Kriukas taip pat buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo šoviniais – nustatyta, kad dar 2003 metais jis Gariūnuose įgijo 11 fabrikinės gamybos 9 mm kalibro pistoleto šovinių su guminėmis kulkomis. Juos J. Kriukovo automobilyje aptiko policijos pareigūnai.
J. Kriukovas pripažino jam pateiktus kaltinimus, neneigė, kad bandė „išmušti skolą“, tačiau kas prašė atlikti tokią paslaugą, pareigūnams nenurodė – esą neprisimena.
„Pasakiau vaikinui, kad šis grąžintų pinigus žmogui, kurį apgavo dėl cigarečių“, – J. Kriukovas teigė, kad nukentėjusiajam negrasino – taip galėjo atrodyti dėl jo kalbos manieros. „Kalbu pakeltu tonu“, – pabrėžė jis.
Talkino kubiečiui
Šiuo metu sostinės teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje J. Kriukovas ir pasaulio absoliutus kultūrizmo čempionas Olegas Žuras kaltinami savivaldžiavimu – pareigūnai teigia, kad vyrai vieną vilnietį grasino nuvežti į mišką ir išprievartauti.
„Būsi sumuštas, apmyžtas, išprievartautas, išžudysime tavo šeimą“, – tokių grasinimų sulaukęs vilnietis išsigando ir kreipėsi pagalbos į policijos pareigūnus.
Kaltinimus dėl savivaldžiavimo baudžiamojoje byloje pareigūnai pareiškė ne tik O. Žurui ir J. Kriukovui, bet ir jų bendrams Jakovui Strokanovui bei Vilniuje gyvenančiam Kubos piliečiui Chorchei Ramonui Sančezui Castelanosui.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad Vladislavas D. iš Ch. R. S. Castelanoso uošvės buvo paėmęs 200 litų avansą už buto durų užrakto pakeitimą, tačiau spynos taip ir nepakeitė. Kai moters žentas praėjusių metų liepos 15-ąją paskambino Vladislavui D., šis jį iškeikė necenzūriniais žodžiais.
Toks pokalbis kubietį labai įžeidė. Kitos dienos vakarą Vladislavas D. atvyko į sostinės Viršuliškių mikrorajoną, kur turėjo suremontuoti durų spyną. Buto duris atidarė kubietis ir meistras sulaukė smūgio į veidą.
Netrukus Vladislavas D. nukrito ant laiptinės grindų, prie kubiečio prisijungė bute kartu su juo buvę bičiuliai J. Kriukovas, J. Strokanovas ir O. Žuras – esą jie rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 5 smūgių į įvairiais kūno vietas.
Baudžiamojon atsakomybėn patraukti kaltinamieji neigia, jog grasino Vladislavui D. ir piktinosi, jog šis tik nori pasipelnyti.
Trečias kartas nemelavo
J. Kriukovas ir pats yra nukentėjęs nuo savo kolegų. Nuo 1992 metų „Vilniaus brigada“ ėmė kontroliuoti Sportininkų, Malyšų, Ogureco ir kitas stiprias nusikalstamas grupuotes. Jos privalėdavo mokėti 10 procentų nusikalstamu būdu gautų pajamų, vadinamąsias 10 kapeikų. 1996 metais santykiai tarp šių gaujų labai paaštrėjo, prasidėjo keršto akcijos.
J. Kriukovą sprogdino 13 žmonių nužudęs ir už tai iki gyvos galvos nuteistas garsiausias Lietuvoje samdomas žudikas Valerijus Januškevičius.
1995-ųjų gegužės pabaigoje judriausioje Vilniaus centro gatvėje V. Januškevičius susprogdino anuomet įtakingą bankininką Rimantą Grainį, o 1996-ųjų rugsėjį bandė susprogdinti buvusi „Vilniaus brigados“ autoritetą – J. Kriukovą.
1996-ųjų rugsėjo 17-osios vėlų vakarą sprogmenį Valera padėjo po Kriuko sportiniu automobiliu „Ford Thunderbird“. Tuo metu gangsterio automobilis stovėjo daugiabučio namo kieme Naujininkų rajone. Tačiau šalia namo buvo duobėtas kelias ir, matyt, važiuojant žema sportine mašina sprogmuo užsikabino už kupstelio ir nukrito ant žemės. Tą 1996-ųjų rugsėjo popietę besivoliojantį sprogmenį netyčia užkliudė tame pačiame kvartale gyvenusi 11 metų Lika A., kai ėjo su šešerių metų broliu Ilja. Tuomet vienuolikmetei buvo padaryti apysunkiai kūno sužalojimai.
Bandymas susprogdinti J. Kriukovą pavyko 1996 metų rugsėjo 19 dieną, kai maždaug 12 valandą 50 minučių sostinėje, Geležinkelio gatvėje, netoli traukinių stoties į orą pakilo automobilis „Ford Thunderbird“. Tą kartą Kriukas važiavo įprastu maršrutu – iš eilinės treniruotės sporto klube į savo laikinuosius namus, pas mylimąją. Su juo automobilyje buvo rotveilerių veislės šuo Lordas. Sprogmuo šuns smarkiau nesužalojo, jis tik apsvilo.
Bomba, kurios jėgą šiek tiek sumažino atidarytas langas, sudraskė mašinos sėdynę, išplėšė stoglangį. Anuomet stilingo dizaino „Ford“ dar nuriedėjo keliasdešimt metrų gatve žemyn ir sustojo atsirėmęs į šaligatvio kraštą. Tik laimingo atsitiktinumo dėka J. Kriukovas liko gyvas. Kriuko laimei, sprogimo metu netoliese buvo tuometinis Vilniaus kriminalinės policijos viršininkas Antonis Mikulskis (dabar – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas, kontroliuojantis kriminalinę ir viešąją policiją), kuris puolė į pagalbą ir laikė užspaudęs didžiulę žaizdą, daugiau kaip pusvalandį, kol atvažiavo greitoji pagalba.
Vienas iš Vilniaus kriminalinio pasaulio šulų liko gyvas, tačiau patyrė sunkių sužalojimų: sprogmuo sumaitojo vieną koją ties šlaunimi, kita koja buvo smarkiai išplėšyta.
V. Januškevičius prisipažino susprogdinęs Kriuko automobilį, tačiau užsakovo neišdavė. Tvirtino, ir pats jo nežinojęs.
Pretenzijų nereiškia
Dabar į J. Kriukovą vėl pasikėsinta. Pasak, policijos pareigūnų šis pasikėsinimas nereiškia, kad sostinėje prasidėjo gaujų karai. Apskritai, policija visuomet tokius karus bando nuslėpti nuo visuomenės, tačiau dabartiniai įvykiai rodo, kad sunerimti yra dėl ko, nes tai jau ne pirmas sostinės nusikalstamo pasaulio veikėjas, į kurį kėsinamasi. Liepos 5 dieną Trinapolio gatvėje, šalia namo rastas Igorio Tiomkino (54 m.) kūnas su 4 šautinėmis žaizdomis nugaroje. I. Tiomkinas arba Timocha (dar anksčiau buvo vadinamas Miotkinu) buvo vienas iš pagrindinių buvusios „Vilniaus brigados“ vadeivų, sostinę valdžiusios gaujos vado Boriso Dekanidzės bendrininkas. Po B. Dekanidzės mirties, 1994-aisiais, Timocha ilgą laiką slapstėsi užsienyje, bet buvo sugautas ir perduotas Lietuvai. Nuteistas 10 metų kalėti, paleistas anksčiau laiko 2004-aisiais.
J. Kriukovas, kaip ir priklauso „bachuru“ save laikančiam gaujos nariui, policijai nesiskundžia. Tokie gaujų nariai problemas sprendžia patys, patys stengiasi atkeršyti savo skriaudikams ar užsakovams. Ir po ankstesnio pasikėsinimo Vilniaus apygardos prokuratūroje apklausiamas J. Kriukovas kalbėjo aptakiai ir teigė, kad niekam pretenzijų neturi: „Išlaidų gydymui po sprogimo turėjau, tačiau civilinio ieškinio niekam reikšti neketinu. Nors nusikaltimu man padaryta turtinės ir fizinės žalos, nenoriu būti pripažintas nukentėjusiuoju šioje baudžiamojoje byloje. Tai mano asmeninis reikalas ir priežasčių, dėl kurių nenoriu būti pripažintas nukentėjusiuoju, aiškinti nenoriu. Bet kokiuose su manimi atliekamuose veiksmuose – galimose akistatose, parodymų patikrinimo vietose – dalyvauti atsisakau. Taip pat pareiškiu, kad nenoriu dalyvauti ir teisme, kai bus nagrinėjama baudžiamoji byla dėl pasikėsinimo į mano gyvybę.”
Petras Kurmelis
