Štai jau dvidešimt metų Rusija blaškosi griežtos ir tikslios formulės „nacionalinė savimonė“ spąstuose. O tiksliau, tarp dviejų jos interpretacijų: oksimorono „Rusijos nacionalinė savimonė“ ir sprogios „rusiškos nacionalinės savimonės“.
Teisybės dėlei reikia patikslinti, kad į šiuos spąstus Rusija įvarė save jau labai seniai – nuo to laiko, kai, pradedant Sofijos Frederikos Augustos von Anhalt-Zerbst (Jekaterinos Didžiosios) viešpatavimu, Rusijos imperatoriai grynakraujai vokiečiai-danai ėmė tiek nuosekliai, tiek ir vedini refleksų plėsti savo valstybės teritoriją svetimomis žemėmis, apgyventomis „dviem dešimtimis kalbų“. Šios „rusiškos salotos“ (taip prancūzai vadina mišrainę, Rusijoje žinomą kaip „Olivjė salotos“) iki tam tikro laiko daugiau ar mažiau sėkmingai egzistavo už instinktyviai netaktiško laužtinio skliausto, kurį sugalvojo grafas Uvarovas: Vienvaldystė, Stačiatikybė, Liaudiškumas. Beje, ignoruodama „savanoriškai priverstinai“ prijungtų tautų nacionalinę savimonę, ši formulė nesukūrė jokių palankių sąlygų ir nacionalinei savimonei atsirasti inertinėje rusų masėje, kurios nacionalinę būtį sudarė valdžios garbinimas ir nuolankus jos įnorių tenkinimas.
Po revoliucinio bolševikų triumfo, kai jie „visagalį Markso mokslą“ supaprastino iki masinio liaudiško paveikslėlio lygio, suprantamo dabar jau „internacionalinėms masėms“, gyvenančioms Sovietų Rusijoje, žodžių junginys „nacionalinė savimonė“ ilgam užleido vietą „ideologiniam sąmoningumui“. Šis iš esmės unikalus viršnacionalinės ideologijos reiškinys griežtai draudė visoms Sovietų Sąjungos tautoms, įskaitant visų pirma rusus, bet kokią nacionalinio tapatumo paiešką, o juo labiau jo ugdymą. Žinoma, tai netrukdė rusų daugumai slapta, o kai kada ir akivaizdžiai didžiuotis savo „sudarančiuoju valstybę“ vaidmeniu, kuris leido jai save įtvirtinti globojant „jaunesniuosius brolius“. Bet šie „maži socialistiniai džiaugsmai“ buvo viso labo tik nacionalinės savimonės surogatas.
Čia būtina padaryti esminę konceptualiai svarbią pastabą, kad primintume neginčijamą tiesą. O ji štai kokia: žmonijos istorija įtikinamai liudija, kad nacionalinė savimonė – kad ir kokia ji būtų – gali atsirasti tik vienos ar kitos nacijos gelmėse kaip ilgo natūralaus proceso rezultatas, bet jokiu būdu ne kaip kažkokia ideologema, nuleista masėms iš vyriausybės kabinetų. Rusijos ir visų pirma rusiškųjų masių elgesys 1917 metais, akimirksniu į šipulius sudaužęs nesudėtingą grafo Uvarovo formulę, nenuginčijamai tai įrodo. O jeigu rimtai vertintume dabartinių „Ketvirtosios Romos“ šalininkų nusiskundimus, kad „Dievo išrinktoji liaudis“ saujelės žydų-rusofobų buvo įviliota į nusikalstamą antirusišką pagundą, tai jie taptų išsamiu patvirtinimu akivaizdaus fakto, kad rusų nacionalinės savimonės nebuvo ir tėvelio caro laikais. Ir priežastis slypi, žinoma, visiškai ne kažkokiose įgimtose rusų liaudies ydose, o totalitariniame paternalistiniame Rusijos valdžios charakteryje, nepaliaujamai stabdančiame bet kokius natūralius rusų visuomenės procesus.
Palyginti su tais amžinais ir visai neseniai praėjusiais laikais, ta tegu ir santykinė laisvė, kurioje šiandien gyvena rusiškoji Rusijos dauguma, sukūrė realią prielaidą rusiškai nacionalinei savimonei atsirasti. Bet šis, beje, jau prasidėjęs procesas susiduria su daugybe kliūčių, svarbiausios iš jų – pilietinės visuomenės Rusijoje nebuvimas ir tradicinės, ilgaamžės Rusijos žmonių pasaulėjautos žlugimas, kai juos psichologiškai traumavo staigus įprastos gyvenamosios aplinkos išnykimas po galutinio Rusijos imperijos Sovietų Sąjungos pavidalu iširimo. Reikia pažymėti, kad šis fenomenas neturi nieko bendro su prancūzų ar britų kolonijinių imperijų išnykimu. Ir pirmiausia todėl, kad dėl konkrečių priežasčių šie įvykiai netapo, o ir negalėjo tapti psichologine trauma metropolijos gyventojams.
Žinoma, nacionalinis išdidumas, sakykim, tų pačių prancūzų buvo įžeistas. Bet, skirtingai negu rusiška pasaulio samprata, kolonijų Šiaurės ir Juodojoje Afrikoje praradimas netapo prancūzams tragedija, keliančia abejonių dėl egzistavimo prasmės ir pačios Prancūzijos nacionalinio pagrįstumo ar liudijančia jos nykimą. Todėl, kad tuo metu prancūzų nacionalinė savimonė jau beveik tris amžius buvo tvirčiausia ir neatskiriama jų nacionalinio identiteto, arba savasties, dalis.
Šios natūralios savasties kaip tik ir trūksta Rusijos gyventojų rusiškajai daugumai. Ir čia slypi didžiausias jos trūkumas, mat įkyri savigrauža dėl imperinių teritorijų „nudžiūvimo“ iš esmės negali tapti nacionalinės savimonės pamatu ar užuomazga, nes savimonė yra išskirtinai moralinių vertybinių, kultūrinių, asmenybinių, žmogiškųjų kategorijų dalykas...
Nacionalinės savimonės paieškos, kurių šiandien imasi rusai ir Rusijos valdžia, demonstratyviai ir kartu pataikūniškai susitapatinantys su rusiškuoju etnosu, iš tiesų yra chaotiškas sporadiškai atsirandančių pusiau valdiškų šūkių ir nusiraminimo užkeikimų mišinys. Nuo neseno sprendimo Rusios krikštą paskelbti valstybine atmintina data iki Stalino sudievinimo; nuo mito apie rusų „moralinę persvarą“ prieš visas kitas pasaulio tautas iki visiškai konkretaus šūkio „Rusija rusams!“; nuo reguliaraus (ir veiksmingo) kurstymo gelbėti Rusiją fiziškai naikinant „nerusus“ iki gražių dvasingų kvietimų prieš miegą skaityti rusų klasiką; nuo raudojimo dėl būtinybės surinkti draugėn „padalintą rusų liaudį“ (pradžiai kartu su vakarų Ukrainos, Krymo ir šiaurės Kazachstano teritorijomis) iki neaiškios įstatymo „apie FST“pataisos, kviečiančios taikyti profilaktiką „atskiroms žiniasklaidos priemonėms, atvirai kuriančioms palankias sąlygas negatyviems dvasinės sferos procesams“. O nekintamas šio bejėgiško sąmyšio fonas yra nuolatinis kaltų dėl Rusijos bėdų ieškojimas – nuo įgrisusių iki gyvo kaulo „pasaulinių užkulisių“ ir „Vašingtono obkomo“ iki variagų, Griškos Otrepjevo, Nikolajaus Kruvinojo, Chruščiovo, Gorbačiovo ir Jelcino.
Visa tai dar giliau įvaro gaivališkus „rusiškos nacionalinės savimonės“ išradėjus į tuos spąstus, apie kuriuos mes užsiminėme pačioje komentaro pradžioje ir kuriuose jie atsidūrė nerūpestingai brėždami vis tą patį Uvarovo rusiško-pravoslaviško identiteto „laužtinį skliaustelį“ valstybėje, kurioje beveik penkiolika procentų gyventojų sudaro musulmonai. Ką jau kalbėti apie daugybę nacijų ir etnosų, taip pat formuojančių savąją nacionalinę savimonę.
Simptominis faktas: į klausimą, ar reikia Rusijoje įvesti islamo priėmimo dieną kaip atmintiną datą (pagal Rusios krikšto pavyzdį), trys ketvirtadaliai paprastai liberalių „Echo Moskvy“ klausytojų tvirtai atsakė „ne“. Jei panašus klausimas iškiltų Prancūzijoje, prancūzai turėtų visą teisę atsakyti neigiamai, nors musulmonai sudaro beveik dešimt procentų šalies gyventojų. Mat Prancūzijos musulmonai, būdami visateisiais Prancūzijos piliečiais, vis dėlto gyvena ne savo istorinėje tėvynėje, o jau seniai savo tradicijas sukūrusioje šalyje. Rusijoje panašus neigiamas atsakymas oficialiu lygiu būtų savižudiškas, nes Rusijos musulmonai gyvena savo, kaip dabar madinga sakyti, amžinose totorių arba, sakykim, amžinose čečėnų žemėse, ir dėl to yra ne rusiškos daugumos vasalai, o lygiateisiai daugianacionalinės valstybės piliečiai.
Taigi „Echo Moskvy“ klausytojų reakcija simptominė kaip tik todėl, kad ji atspindi svarbiausią ir ypač nerimastingą rusiškos nacionalinės savimonės paieškos ypatybę. Mat pats šių paieškų procesas šiandien nukreiptas ne į vidinį perpratimą savęs kaip nacijos, suvienytos bendros pasaulėžiūros, bendrų moralinių ir kultūrinių vertybių, bendrų socialinių interesų ir bendros istorijos. Deja, šis procesas organizuotas agresyviai neigiant bet kokius išorinius veiksnius ir bendražmogišką patirtį, jeigu jie prieštarauja dabartiniam rusų supratimui apie save pačius. Čia tai, ką prancūzai vadina solution defacilité – išsisukti mažiausiomis pastangomis. Toks pasirinkimas praktiškai neišvengiamas jau minėtomis sąlygomis, kai nėra pilietinės visuomenės, o dar ir esant tradiciniam rusiško etnoso išsisklaidymui nežmoniškai didelėje teritorijoje su gemalinėmis komunikacijų struktūromis.
Dar kartą pabrėšiu, kad nacionalinė savimonė anaiptol netolygi nacionalinei idėjai, ši priklauso mobilizuojančių politinių instrumentų kategorijai, bet neturi jokio ryšio su nacijos savęs pažinimu. Šis pažinimas galimas tik per ilgą laikotarpį, kelių kartų pasikeitimą, ką jau kalbėti apie tai, kad jis neįmanomas patriarchalinės visuomenės sąlygomis.
Kad gautų galimybę pagaliau pradėti šį ilgą kelią, rusų nacijai reikalinga autonomija. Žinoma, ne tokia administracinė autonomija Rusijos Federacijos sudėtyje, kokios šiomis dienomis paprašė čerkesai, o autonomija tradicinės rusiškos valdžios atžvilgiu. Valdžios, kuri po „suverenios demokratijos“ kauke jau seniai praktiškai naudoja garsiąją grafo Uvarovo formulę.
Jeigu to neįvyks, tada rusiško nacionalinio identiteto „gynėjų“ vaidmenį galutinai monopolizuos dabartiniai juodašimtininkai, jau seniai šį indentitetą interpretuojantys kaip poreikį naikinti „čiurkas“. O rusų nacionalinė savimonė – nuo valdžios atstovų, oligarchų, valdininkų, Kremliaus liokajų ir „genialių režisierių“ iki paprasto piliečio – ir toliau tenkinsis įprasta patarle: „Kam ta garbė, jei pilvas tuščias.“
Borisas Tumanovas
