Kaip didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir nepriklausomybei po Rusijos invazijos į Gruziją ir atviro jos karinės galios demonstravimo regionui ir pasauliui mes visiškai pagrįstai ir logiškai įvardijame Rusiją.
Bet leiskite ciniškai paklausti, o kas gi čia nauja per pastaruosius tris šimtus metų? Ar vien tik Rusija ir jos senoji-naujoji šovinistinė bei imperialistinė geopolitinė doktrina kelia mums pavojų? Ar mes patys, mūsų sąmonė ir dvasios būklė nėra grėsmės Lietuvai? Sukeldamas polemiką kai kurių žurnalistų tarpe, Dainius Pūras teisingai pastebi, kad daugelį lietuvių kamuoja Stokholmo sindromas – aukos meilė budeliui ir fatališkas prisirišimas prie ją kankinančios jėgos.
Aukos meilė budeliui buvo aprašyta tokių rašytojų kaip Julia de Beausobre („Moteris, kuri negalėjo numirti“, kur pavaizduota sovietiniame konclageryje atsidūrusios moters ambivalentiška ir kone sadomazochistinė meilė psichologiškai ją terorizuojančiam tardytojui), George’as Orwellas (Vinstono Smito ir Džulijos meilė Didžiajam Broliui „1984-ųjų“ pabaigoje) ar Andrejus Bitovas (jo romane „Puškino namai“ senelis nebendrauja su savo anūku, kurio visiškai nesupranta, bet leidžia dienas su kaimynu, su kuriuo gerdamas degtinę pasijunta itin saugiai ir komfortabiliai – o kaimynas yra buvęs viršininkas konclagerio, kuriame kalėjo senelis). Arba prisiminkime provokatyvų Lilianos Cavani filmą „Naktinis portjė“, kuriame atveriama nacių konclageryje atsidūrusios Vengrijos žydės ir ją tardžiusio bei kankinusio, bet vėliau fatališkai įsimylėjusio karininko sadomazochistinės meilės istorija.
Stokholmo sindromas, pasireiškiantis aukos prisirišimu prie kankintojo arba meile budeliui, anaiptol nėra koks nors žmogaus defektyvumo ženklas. Priešingai, jis rodo, kokias jėgas iššaukia išgyvenimo strategija ir galingas savisaugos instinktas, verčiantis idealizuoti ir kaip gėrį vaizduotis mus kankinančią brutalią jėgą, sykiu įtikint į tos jėgos globą ir siekį mus išsaugoti. Kartu ir stiprūs išgyvenimai, prieš kuriuos nunyksta bet kokios kitos gyvenimo bei socialinio ryšio formos.
Erichas Frommas, savo studijoje „Pabėgimas iš laisvės“ atskleidęs po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių visuomenėje įvykusio laisvės išsižadėjimo, brutalios karinės diktatūros pasirinkimo ir jėgos garbinimo priežastis, sykiu akcentavo ir akivaizdų sadomazochistinių santykių įsigalėjimą moderniojoje visuomenėje, kurioje būtent tokiu būdu pasąmoningai siekiama pabėgti nuo individą žudančio nesaugumo, vienatvės ir izoliacijos jausmo. Kito kankinimas ir manipuliavimas juo, lygiai kaip ir noras, kad tave kankintų, tyčiotųsi iš tavęs, apgaudinėtų tave ir manipuliuotų tavimi, slepia moderniojo žmogaus negalėjimą gyventi sau ir savimi – būti socialiu, bet visų pirma savyje taiką surandančiu, su pasauliu save sutaikančiu, nepriklausomu ir brandžiu žmogumi.
Kas gi labiausiai slegia nūdienos Lietuvą? Ne tik Stokholmo sindromas. Pagaliau ne visi juo serga. Ambivalentiškas santykis su Rusija, ilgai kankinusia, žudžiusia, bet sykiu tarsi globojusia ir kolonijas lavinusia bei jų elitus formavusia jėga – odi et amo būsena, meilės ir neapykantos ryšys? Taip, neabejotinai. Bet ir jį anaiptol ne visi dramatiškai patiria. Šitos būsenos aplanko tuos, kuriems per keturiasdešimt, kurių psichologinis ir dvasinis ryšys su rusišku socialinių santykių modeliu yra daug gilesnis nei su Vakarais, galiausiai kuriems Vakarai nieko nereiškia, išskyrus laisvąją rinką ir kiek kitokius nei rusų jėgos žaidimus. Tad kodėl iki šiol mus kankina kažkas, dėl ko netampame Vakarų pasaulio dalimi ir esame tokie pažeidžiami?
Visų pirma esame kraštutinio nesaugumo visuomenė. Tai ne tik nesaugumas ir baimė dėl to, kad barbarai stovi už miesto vartų. Barbarai jau seniai yra mieste ir mes šitą puikiai žinome. Mūsų nesaugumo būseną stiprina mūsų pačių ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo modelis, mažai kuo besiskiriantis nuo to, kurį mes su didžiule polemine aistra vaizduojame kaip Rusijos specifinę problemą.
Taip, esame ES ir NATO narė, kurios reakcijos į pasaulio įvykius mus žaibiškai paverčia Rusijos antagonistais. Bet kas gi pavojingiau Rusijai – civilizaciškai ir politiškai fundamentaliai nuo jos besiskirianti kaimynė, niekada ir jokiomis aplinkybėmis nepriimsianti putinizmo, t.y. valdomos demokratijos, politikos kriminalizacijos ir kriminalinio pasaulio politizacijos, ar tą patį modelį, tik lokalizuotą nedidelėje ir palyginti ramioje šalyje, atmieštoje vakarietiškos retorikos ir skaidresnių rinkimų procedūrų, taikanti kaimynė, įtikėjusi tuo, kad yra nesutaikoma Rusijos oponentė vertybių ir idealų sferoje, bet kaip du vandens lašai panaši į ją ta pačia fundamentalia nepagarba žmogui ir jo laisvei?
Mūsų nesaugumą stiprina politikai, tarnaujantys ne valstybei, visuomenei ir savo rinkėjams, o stambiajam kapitalui. Esame itin biurokratizuota ir centralizuota šalis, iki šiol neturinti jokios savivaldos – todėl demokratijos kokybės, žmogaus teisių ir individo pilietinės emancipacijos sferoje gerokai labiau primename Rusiją, o ne savo šiaurines kaimynes Suomiją ar Švediją. Jei saugumo ir orumo pojūtį formuoja individo ir visuomenės laisvė (su tuo turbūt sunku ginčytis), kyla klausimas, ar laisvoje Lietuvoje atsirado laisvas lietuvis? Ar tapome autonomiškų, laisvų ir atsakingų piliečių visuomene, ar iki šiol gyvename Vilniaus dvaro ir didžiulio likusios šalies kumetyno gyvenimą, tik padabintą vakarietiškų retorikų ir praktikų papuošalais?
Ir jau visiškai atvirai reprodukuojame Rusijos valdymo modelį, kada žiniasklaidos magnatai, politikai ir verslo grupuotės susilieja į neviešas galios ir intereso grupes, kuriose biurokratinė-ekspertinė kontrolė persipina su verslo konkurentą ar politinį oponentą eliminuoti bet kada galinčia valstybės saugumo struktūra – taip formuodama politinės įtakos ir finansinės bei informacinės galios lauką.
Juk nieko kito vadinamųjų „valstybininkų“ klika ir nereiškia, o tik provakarietiško veikimo ir intereso simuliavimą, eliminuojant bet kokį elgesio kodeksą, susijusį su Vakarais ir sykiu veikiant rusiškais politiniais metodais, bet nuolat ir metodiškai keiksnojant Rusiją. Leiskite paklausti, kur ir kaip čia galima įžvelgti Vakarus? Ar VSD politizavimas ir jo aktyvus įjungimas į politinės įtakos kovas šalyje kaip nors primena vakarietišką politiką, ar yra elementarus rusiškos politikos technikos implantas Lietuvoje?
Todėl nesaugumas Lietuvoje yra daugiasluoksnis – pavyzdžiui, jis gali reikštis kaip pačios tikrovės suformuota nuojauta, kad tave bet kada gali sekti, nelegaliai pasiklausyti tavo pokalbių, o po to šantažuoti ir net psichologiškai ar moraliai sunaikinti, visų pirma vadinamojoje laisvoje mūsų spaudoje. Tai ir žinojimas, kad jeigu prieš tave galią turintieji elgiasi amoraliai ir be jokių taisyklių, įbauginti ir savo darbo vietas branginantys žmonės nė piršto nekrustelės gindami savo arba svetimą orumą.
Nesaugumo visuomenė yra ne ta, kuri nuolat susigūžusi laukia naujos rugsėjo 11-osios, o ta, kuri vardan darbo vietų ir darbdavių malonės susitaiko su savo beteisiškumu ir nepagarba sau kaip su neišvengiamu gyvenimo faktu. Ir pyksta ant tų, kurie nesitaiksto su ja.
Tad kas šiandien labiau provokuoja ir stiprina visuomenės nesaugumą – įvairiausio plauko politiniai aferistai, fabrikuojantys skandalus ir kolektyvines isterijas, o po to pasiskelbiantys šalies gelbėtojais? Ar visą visuomenę kvailiais ir tamsuoliais laikantys pogrindiniai elitaristai ir politiniai technokratai bei jų uolūs liokajai žiniasklaidoje, žinantys, kas turi nuolat valdyti šalį nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų?
Ir kas gi sukelia didesnį nesaugumo jausmą – žinojimas, kad pasaulis yra grėsmingas ir kupinas pavojų bei iššūkių (leiskite paklausti, o kada jis buvo ir bus kitoks?), ar tyli nuojauta, kad tu esi nesvarbus, kad tu nieko nereiški ir kad nuo tavo nuomonės ar net buvimo šiame pasaulyje fakto niekas niekada nesikeis? Paprastas patirties balsas, kuždantis mums, kad visi mes esame laikinos ir ribotos būtybės, ar persmelkianti mintis, kad nebesupranti šalia tavęs vykstančio gyvenimo logikos ir nebejauti, kas vyksta tavo šalyje?
Nesaugumas – tai žinojimas, kad tu esi, bet niekas tavęs nemato, negirdi ir nesidomi tavimi. Už retas akimirkas, kada politiniai artistai prieš rinkimus pamato ir išgirsta tą, kurį iki ir po rinkimų atsisakoma traktuoti kaip bendrapilietį, pasirodo, galima sumokėti naujomis viltimis ir balsavimu už tuos, kurie ir vėl apvils. Iliuzinį saugumą sukelia tie, kurie kalba tavo kalba ir žino tavo nerimo bei baimės priežastis. Kalba ir žino, bet nieko nedarys, kad kas nors keistųsi.
Nedarys, nes paprastų žmonių nesaugumas, netikrumas ir neužtikrintumas yra šitų politinių artistų ir jiems oponuojančių politinių technokratų tvirčiausia valiuta. Konkuruojama visų pirma dėl grėsmių – kas įvardins įspūdingesnes ir realistiškiau skambančias.
