Savo reikmėms Siesarties upės tėkmę panaudoti sumanęs ukmergiškis šia idėja įtikino visą rajono valdžią, ne vieną dešimtį Seimo narių, įvairias ministerijas, sąjungas ir komisijas. Tačiau prieš jo sumanymą piestu stoja Aplinkos ministerija, rašo "Lietuvos žinios".
Savo reikmėms Siesarties upės tėkmę panaudoti sumanęs ukmergiškis šia idėja sužavėjo visą rajono valdžią, ne vieną dešimtį Seimo narių, įvairias ministerijas, sąjungas ir komisijas. Tačiau prieš jo sumanymą piestu stoja Aplinkos ministerija.
Ant Siesarties ir Mūšos upių po nedidelę elektrinę pastatęs, tačiau teisę jas valdyti neaiškiomis aplinkybėmis praradęs verslininkas Albinas Strelčiūnas žada imtis dar vieno panašaus projekto. Šįkart jo sumanytos statybos zona - ta pati Siesartis. Nuosavą namą prie šios upės baigiantis ręsti vyriškis ketina ją užtvenkti. Kaip kovotojas su biurokratija prisistatantis A.Strelčiūnas pabrėžia būtinybę išnaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius.
“Siesarties energijos“ direktorius neslepia, kad atsiradus užtvankai jo gyvenimas pagerėtų - prie pat naujojo namo tyvuliuotų vanduo, o elektrinės tiekiama energija užtikrintų nuolatines pajamas. Tačiau vyriškiui niekaip nepavyksta įgyvendinti planų. Mat Siesartis įtraukta į sąrašą ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių, prie kurių bet kokia ūkinė veikla, ypač - elektrinių statyba, griežtai draudžiama.
Geležinė logika
„Jau septynerius metus Aplinkos ministerija man įrodinėja, kad pastačius šioje vietoje elektrinę Siesartimi nebegalės migruoti žuvys, dings jų nerštavietės. Negana to, ministerija upėje suskaičiavo tiek žuvų, kiek jų nėra net žuvininkystės ūkių tvenkiniuose. Jeigu tai būtų tiesa, ant Siesarties krantų netilptų žvejų minios. Tačiau parodykite man nors vieną žvejį! Kadangi jų nėra, tai nėra ir žuvų. Iš to darytina išvada, kad mūsų mokslas tarnauja melui“, - LŽ aiškino A.Strelčiūnas. Taip jis kalbėjo stovėdamas netoli baigiamo statyti namo, esančio Siesarties kaime, Ukmergės rajone.
Namą vyriškis tvirtino pasistatęs ant buvusio prieškario laikų malūno pamatų. „Siesarties energijos“ direktorius teigė turintis dokumentų, įrodančių, kad šioje vietoje būta malūno, penkiolikos hektarų plotą sėmusios vandens užtvankos, lentpjūvės. Nors užtvanką, anot jo, per Antrąjį pasaulinį karą susprogdino vokiečiai, malūnas, lentpjūvė ir vietinės reikšmės elektrinė veikė iki pat 1972 metų. Uždaryti ją teko pastačius Ignalinos atominę elektrinę.
Taikosi į saugomą teritoriją
„Apleistą, juodalksniais apaugusią teritoriją, esančią prie mano namų, esu pasirengęs sutvarkyti. Čia tyvuliuotų vanduo, būtų įrengta elektrinukė, kurios pagamintos elektros energijos užtektų aprūpinti maždaug 200 gyvenamųjų namų. Pastatęs šią elektrinę prisidėčiau prie alternatyvaus atsinaujinančios energijos tinklo kūrimo, kuris labai vertinamas ir propaguojamas. Tik turėdama tokių energijos šaltinių Lietuva iš tikrųjų būtų laisva!“, - pabrėžė A.Strelčiūnas.
Atkreipus dėmesį, kad A.Strelčiūnas taikosi į valstybės saugomą teritoriją, jis ėmė įtikinėti, kad nustatant tokių teritorijų ribas niekas su vietos gyventojais esą nieko nederino, neklausė, ar žmonėms apskritai reikalingos tokios saugomos teritorijos. „Visi draustiniai sukurti tik tam, kad biurokratai turėtų iš ko gyventi!“ - pareiškė ukmergiškis.
“Siesarties energijos“ direktorius pabrėžė, kad elektrinės statybai turįs Ukmergės rajono valdžios pritarimą, į savo pusę yra palenkęs 47 dabartinių ir praėjusios kadencijos Seimo narių. Jie, anot A.Strelčiūno, įžvelgia akivaizdžią elektrinės ant Siesarties upės naudą ir už šį projektą yra pasirašę. Be politikų, elektrinės minėtoje vietoje statybai yra pritaręs ne vienas gamtą tyrinėjantis mokslininkas, tačiau A.Strelčiūnas labai nepatenkintas, kad net jų autoritetas nepadeda kovoti su Aplinkos ministerija.
Geras ar blogas pavyzdys?
Aprodęs prie Siesarties esančias valdas, kurias labai norėtų, tačiau negauna teisės, valdyti, A.Strelčiūnas pakvietė apžiūrėti prieš septynerius metus ant tos pačios Siesarties kartu su neįvardijamais verslo partneriais pastatytą vadinamąją Valtūnų užtvanką.
“Kai įrengėme šią užtvanką, pats prezidentas Valdas Adamkus atsiuntė raštą, kuriame teigiama, kad Valtūnų hidroelektrinė - vilties teikiantis ir simbolinis ženklas visai Lietuvos energetikai, o privati iniciatyva ir investicijos deramai panaudotos ateities labui. Dabar iš Aplinkos ministerijos klerkų girdžiu, kad ši elektrinė - blogas pavyzdys. Jie priekaištauja, kad visas tvenkinys uždumblėjęs ir užpelkėjęs, nors taip tikrai nėra. Žmonės čia važiuoja žuvauti“, - tikino užtvankų statytojas.
A.Strelčiūnas pasakojo Valtūnų užtvanką irgi statęs ant buvusių senosios užtvankos pamatų. Kodėl prarado į ją teisę, „Siesarties energijos“ direktorius neatskleidė. Pastebėjus, kad Valtūnų elektrinė neveikia, verslininkas aiškino, kad prieš kelias dienas pirmąkart per septynerius metus sulūžo velenas. Tačiau Ukmergėje LŽ buvo patikintos, kad elektrinė neveikė ir šių metų pavasarį, dar neišsprogus medžių lapams.
Skųsis Strasbūrui
A.Strelčiūnas parodė pluoštą dokumentų, tarp kurių - susirašinėjimo su įvairiomis valdžios įstaigomis kopijos. „Siesarties energijos“ vadovas visų jų prašė pritarimo statyti elektrinę. Jis džiaugėsi, kad projektui neprieštarauja ir savo raštais tai patvirtino Ūkio ir Kultūros ministerijos, Energetikų sąjunga bei Paminklosaugos komisija. Vyriškis rodė ir Ukmergės dekano, kunigo Gintauto Kabašinsko raštą, kuriuo šis pritarė sumanymui ant Siesarties statyti vandens varomą elektrinę. Tačiau visi šie dokumentai, atrodo, įspūdį daro tik pačiam A.Strelčiūnui.
Kaip matyti iš A.Strelčiūno sukauptų raštų, Aplinkos ministerijai, kurioje kaip didžiausią savo priešą vyriškis įvardija Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorę Rūtą Baškytę, šiuo atveju įstatymai svarbesni už asmenybes bei sąjungas, kad ir kokios įtakingos jos būtų.
Kadangi valstybės saugomose teritorijose (tokia yra unikali Siesarties upė) bet kokia ūkinė veikla draudžiama, elektrinės statyti A.Strelčiūnui neleidžiama.
Dėl šio draudimo vyriškis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Tačiau teismo procesą jis pralaimėjo. Dabar su Lietuva, draudžiančia gimtosiose vietose atstatyti kadaise čia stovėjusią elektrinę ir naudotis atsinaujinančios energijos šaltiniais, A.Strelčiūnas ketina bylinėtis Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Tapatina su teroristu
LŽ kalbinta Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė R.Baškytė atkreipė dėmesį, kad visi - tiek Seimo nariai, tiek įvairios draugijos, sąjungos ar komisijos, pritariančios A.Strelčiūno sumanytos elektrinės statybai, jokios teisinės atsakomybės neprisiima. Esą dėl to gali pasirašinėti lengva ranka.
“Manau, kad pritarimą užtvenkti Siesartį žmonės pasirašo netekę kantrybės, nes A.Strelčiūno atkaklumui nėra ribų“, - įsitikinusi R.Baškytė.
Anot jos, remdamasis tokiais parašais elektrinės sumanytojas esą terorizuoja ir nebūtais dalykais kaltina valstybės tarnautojus, atsakingus už gamtos saugojimą ir privalančius kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų.
Sėkme neabejoja
„Jūs manot, kad čia nebus elektrinės? Dar pažiūrėsim, kuo viskas baigsis!“ - tokių A.Strelčiūno žodžių lydima LŽ žurnalistė paliko prie Siesarties baigiamą statyti jo namą. Savo vizijose vyras čia vis dar mato užtvanką. Savo sėkme jis teigia neabejojantis.
