Daugiausiai klausimų kyla tada, kai identiškos prekės Lietuvoje kainuoja keliolika ar keliasdešimt procentų brangiau nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje. Kartais tuos skirtumus galima paaiškinti skirtingais vartojimo mokesčiais, masto ekonomija ar trumpalaikiais svyravimais ‒ sezoniškumu bei akcijomis viliojant pirkėjus. Tačiau neretai kyla ir natūralių abejonių dėl to, ar konkurencija veikia taip, kaip aprašyta vadovėliuose, ir ar atsakingos Lietuvos priežiūros institucijos yra tinkamai įgalintos identifikuoti ir sustabdyti nelegalius susitarimus, kurie dirbtinai kelia kainas.
Vis tik pastebėję keliolika ar keliasdešimt neadekvačiai brangių prekių dar negalime daryti išvadų apie bendrą kainų lygį šalyje. Europos statistikos agentūros Eurostat duomenimis, vidutinės vartojimo prekių kainos Lietuvoje yra priartėjusios prie ES vidurkio, bet atsilieka nuo jo dar beveik penktadaliu. Žinoma, yra prekių, pavyzdžiui, drabužių ir avalynės, kurių kainos jau viršija ES vidurkį. Tačiau vartotojų paslaugų vidutinis kainų lygis Lietuvoje vis dar sudaro tik 42 proc. ES vidurkio. Švietimo paslaugų kaina Lietuvoje siekia tik trečdalį tokių paslaugų kainos ES. Estijoje vartojimo paslaugos yra apie 45 proc. brangesnės nei Lietuvoje, maždaug tiek, beje, didesni ir estų atlyginimai. Tai nėra džiuginanti statistika, ir status quo išlaikymas neturėtų tapti siekiamybe.
Bandymai bet kokiomis priemonėmis spausti kainas žemyn nebūtų natūralus ir sveikintinas procesas. Pasaulyje nėra, niekada nebuvo ir turbūt niekada nebus turtingos bei klestinčios valstybės, kurioje būtų žemas santykinis kainų lygis. Augantis produktyvumas eksportuojančiuose sektoriuose kelia atlyginimus juose, o konkuruojantys dėl darbuotojų juos turi vytis ir paslaugų sektoriai. Tačiau šie turi labai ribotas galimybes didinti produktyvumą, todėl keldami atlyginimus yra priversti kelti ir kainas. Ekonomistai tokį reiškinį jį tyrusių ir aprašiusių mokslininkų garbei vadina Penn-Balassa-Samuelson efektu.
Be to, neužmirškime, kad kaina yra prekės ir ypač paslaugos kokybės (ar jos nebuvimo) signalizavimo mechanizmas. Jei kirpėjas, santechnikas, odontologas, darbų rangovas ar tinkuotojas savo paslaugą siūlo už gerokai didesnę kainą nei konkurentas, tai turbūt mažai susiję su naudojamų darbo priemonių kainų skirtumais. Labiau tikėtina, kad paslaugų kainų skirtumas signalizuoja apie būsimo darbo rezultatus ir galimų nemalonių netikėtumų tikimybę.
Neretai užmirštame ir kitą nepadorią kainų skirtumų priežastį. Jei dviejų skirtingų meistrų atliekamo automobilio remonto kaina skiriasi penktadaliu, ar taip yra tik dėl to, kad vienas iš jų nėra „godus“? O jei turguje vienas pardavėjas parduoda mėsą 21 proc. brangiau nei kitas ‒ ar tiek skiriasi paslaugos ir prekės kokybė? O gal kažkuris verslininkas pro pirštus žiūri į prievolę mokėti mokesčius? Juk nenorime, kad kainos žemyn būtų spaudžiamos ir tokiais metodais.
Kainos kriterijus tampa dar mažiau vienareikšmis, kai pradedame diskutuoti apie švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas. Ar ieškotumėte mažiausios kainos, prašomos už vaikų ugdymą ir mokymą? Ar įtartumėte, kad už didesnės kainos gali slypėti didesnės pastangos, aukštesnė kokybė ir šviesesnė jūsų vaikų ateitis? Lengva numoti ranka prisiminus, kad Lietuvoje ugdymo ir švietimo paslaugos yra „nemokamos“. Bet jos yra mokamos ‒ už paslaugas sumokama iš valstybės biudžeto. Iš skurdaus biudžeto sumokama neadekvačiai mažai, todėl neretai turime pagrindo skųstis nepakankama paslaugų kokybe. Taip pat yra ir su „nemokama“ mūsų sveikatos apsauga ‒ tik čia dažniau iškyla ne prastos kokybės, o priemokų problema.
Žemų kainų kultas atvedė į tokią padėtį, kuomet daugelis pardavėjų jaučiasi kalti, jei nepasiūlo, o pirkėjai turi jaustis kvaili, jei nepaprašo nuolaidos. Tokia nuolaidų kainodara tampa labai neskaidria, klaidinančia ir net diskriminuojančia kai kuriuos vartotojus. Be to, gyvenimas nuolatiniame derybų ir nuolaidų medžiojimo procese gali būti labai varginantis.
Žema gyventojų perkamoji galia yra baisus dalykas, vedantis prie skurdo, nusikalstamumo, emigracijos ar kitų neoptimalių gyvenimo sprendimų. Tačiau bandymai kelti gyventojų perkamąją galią sutelkiant dėmesį tik į kainas, o ne į pajamas, yra tikslo niekada nepasieksiantis bumerangas, skausmingai vis smogiantis į jį mėtančiojo kaktą.
Žemos ir įšaldytos kainos nėra absoliuti vertybė ir turi nesunkiai apčiuopiamų neigiamų pasekmių. Nesunku įsivaizduoti situaciją, kuomet įmonė, svarstanti apie investicijas prekių kokybei pakelti, nusprendžia jų atsisakyti, jei abejos, ar kartu su prekių kokybe galės kilti ir jų kainos. Prisiminkime, kad Lietuvos įmonių investicijos sudaro mažiausią BVP dalį regione, paskutiniai esame ir pagal pritrauktų tiesioginių užsienio investicijų ir BVP santykį.
Tačiau yra ir dar viena nemalonesnė pasekmė. Didelio šiųmetinio dėmesio kainoms kontekste teko išklausyti vieno įmonės vadovo nusiskundimą ‒ didelis prekybos tinklas atsisako priimti produkciją, jei bus keliamos jos kainos, o dėl to įmonė negali įvykdyti darbuotojų atlyginimų kėlimo plano. Populiaru daryti prielaidą, kad didesnės kainos veda prie didesnio įmonių pelno. Deja, daug dažniau negailestingu diržu suveržtos kainos veda prie neadekvačiai žemų atlyginimų... Antrąjį pusmetį ir ateinančius metus dėmesį sutelkime į tikrąjį mažos gyventojų perkamosios galios problemos sprendimo būdą ‒ pajamų didinimą.
