Lietuva, kaip nelabai kas iš valdžios vyrų ar moterų ginčijasi, buvo okupuota. Su okupacija nesitaikstę asmenys elgėsi įvairiai. Vieni žuvo miškuose, kiti darbavosi platindami pogrindinę spaudą, kai kas galiausiai mėgino pasiekti Vakarus. Mėgino pasiekti šalis, kurios švietė kaip laisvės švyturiai.
Gūdžiais 1970 metais Simas Kudirka, apie kurį anuomet niekas nežinojo, per JAV ir SSRS žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse Klaipėdos laivyno plaukiančiojoje bazėje „Tarybų Lietuva“, peršoko į JAV kranto apsaugos laivą „Vigilant“ ir čia paprašė politinio prieglobsčio. JAV pakrantės apsaugos ir laivyno biurokratai leido sovietų pareigūnams jį prievarta susigrąžinti. Amerikos žiniasklaida, vos tai sužinojusi, pakėlė audrą. Vienas iš didžiųjų dienraščių pareiškė, kad JAV vėliava turėtų dėl gėdos būti nuleista iki pusės stiebo. Vyko protesto akcijos. Galiausiai S.Kudirka vis dėlto pasiekė Ameriką, nes JAV administracija dėl to pasistengė.
Vėliau į Švediją sugebėjo pabėgti 45 pabaltijiečių memorandumo signataras Vladas Šakalys. Trumputė citata iš žiniasklaidoje skelbtų įspūdžių, patirtų jau Švedijoje. „Vieną dieną Vladas pamatė savo fotografiją dideliame laikraščio puslapyje, pakabintame ant sienos. Tas puslapis, toks panašus į ieškomųjų plakatą, privertė jį krūptelėti. Vladas susirūpinęs paklausė praeivio, ką reiškia žodžiai po fotografija laikraštyje. “Jis laisvas„, - paaiškino praeivis.“
Ar Vakarais, įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, formaliai tapusioje Lietuvoje atsidūręs okupuotos ir terorizuojamos tautos atstovas gali jaustis laisvas ir saugus? Kažin.
Neišduosime - terorizuosime patys
Tolimos Čečėnijos įvykiai žiniasklaidoje nušviečiami fragmentiškai, dažniausiai susiejami su kokia nors teroristine tematika ir nedelsiant užmirštami. Išskyrus tuos atvejus, kai reikalo imasi Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) antiteroristinė valdyba. Tuomet laisvai ir saugiai jaustis negali net ir Lietuvos piliečiai, nes prioritetine VSD ir prokurorų užduotimi gali tapti siekis iki gyvos galvos įkalinti kokią nors Eglę Kusaitę. Ką jau ten kokie pabėgėliai.
Khadizhat ir Maliko Gatajevų šeima, globojusi Kremliaus chuntos terorizuotus čečėnų vaikus, turėjo sprukti iš Lietuvos tolyn - į Suomiją, nes mūsiškis VSD ir visa teisėsaugos sistema įžvelgė grėsmę nacionaliniam saugumui buitinėse rietenose. Suomijos atsisakymas išduoti „baisius nusikaltėlius“ neatšaldė mūsų „antiteroristų“ entuziazmo. Atsiprašyti ir nutraukti beprotiškų veiksmų nepasivarginta. Juos toliau atkakliai mėginama bent dėl ko nors nuteisti, nes svarbiausia yra niekdarių iš VSD mundurai. Iš Suomijoje esančio M.Gatajevo atimtos vaikų globėjo teisės.
Į Lietuvą tuo metu atvyksta Maskvos statytinio Čečėnijoje Ramzano Kadyrovo gaujos emisarai ir mandagiai prašo atiduoti Gatajevų į Lietuvą nuo karo ir smurto paslėpti atvežtus vaikus. Lietuva išdidžiai atsisako ir biurokratiškai oriai patvirtina suteikusi jiems „laikiną apsaugą“. Būtų gerai, jei ne su tuo nesuderinamas, žūtbūtinis siekis įrodyti, kad patys Gatajevai yra labai labai blogi ir pavojingi. Vaikų Lietuva neatiduos, nes, reikia suprasti, saugo juos nuo Rusijos ir R.Kadyrovo, bet kitkas byloja, jog Maskvos ir paties R.Kadyrovo nustatyta tvarka Čečėnijoje šalies pareigūnams atrodo gera ir tinkama.
Nesikiškite ir nereiks bėgti
Padėtis Čečėnijoje yra stabili, ten nepaskelbta karinė padėtis (to nebuvo per abu Čečėnijos karus - aut. past.), gyvenimas ten gerėja. Šie kliedesiai nėra kokių pigių alaus barų lankytojų užstalės kalbos. Taip dėstoma oficialiuose raštuose tos pačios institucijos - Migracijos departamento, - kuris esą saugo Gatajevų vaikus. Nesvarbu, kad žiniasklaida mirga pranešimais apie nekontroliuojamą smurtą visame Šiaurės Kaukaze.
Zauras Gatajevas, tos pačios nelaimingos šeimos giminaitis, prašęs Lietuvoje politinio prieglobsčio, yra iš Migracijos departamento gavęs fantastišką raštą. S.Kudirkai, V.Šakaliui ar bet kam, kas būtų sovietų okupacijos metais bėgęs už geležinės uždangos, tai būtų „smagus“ skaitalas. Jo esmė - pasiūlymas grįžti iš kur pabėgus ir kolaboruoti.
Z.Gatajevui Migracijos departamentas mandagiai paaiškino ne tik tai, kad Čečėnijoje nepaskelbta karinė padėtis, bet ir tai, kad tarnauti Rusijos kariuomenėje yra jo konstitucinė pareiga, kuri yra teisiškai reglamentuota ir nekelia asmeniui jokios grėsmės. Ir išties - argi būtų kėlusi grėsmę garbinga, sovietų konstitucijoje įtvirtinta pareiga kokiam okupuotos Lietuvos patriotui?
„R.Kadyrovo valdymas prilygsta diktatūrai, tačiau jei asmuo gyvena ramų gyvenimą, nesikišdamas į politiką, tai jo gyvenimas yra normalus“, - skelbia Migracijos departamento genijų sukurptas dokumentas. Ir tikrai, jei nebūtų sugalvojusi į politiką kištis kad ir sesuo Nijolė Sadūnaitė - ar nebūtų jos gyvenimas sovietų gadynėje buvęs visiškai normalus?
Šis savo bukumu arba cinizmu pritrenkiantis šedevras pasirašytas Migracijos departamento pavaduotojo Jano Vidicko po to, kai net liūdnos reputacijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praėjusių metų rugsėjo 30 dieną įpareigojo persvarstyti pirmą atsisakymą suteikti politinį prieglobstį Z.Gatajevui. Tiesa, į bylą trečiuoju asmeniu vėl įlindęs VSD darsyk paaiškino dispnuojąs labai slapta informacija. Anot jos, Z.Gatajevo Rusijoje laukia tik malonus gyvenimas, „rusiškas samovaras ir prianikai“. Ko galima dar tikėtis iš „institucijos“, kartu su Rusijos FSB kovojančios prieš E.Kusaitę nuo pat jos paauglystės.
Apdrausdamas savo biurokratinį užpakaliuką nuo rimtesnių bėdų, Migracijos departamento klerkų atstovas maloningai leidžia Z.Gatajevui laikinai gyventi Lietuvoje, nes čia jis turi dukterį - Lietuvos pilietę.
Ačiū nors už tai - vėliavų iki pusės stiebo galime ir nenuleisti. Vis dėlto būtų smalsu sužinoti - kodėl neatiduodame R.Kadyrovui tų Gatajevų vaikų? Juk jie ramiai galėtų ten sau klestinčioje Čečėnijoje gyventi nesikišdami į politiką, eiti į okupantų kariuomenę ir kariauti kokioje nors Gruzijoje. Juk padėtis gerėja, o R.Kadyrovo valdymas tik „atitinka diktatūrą“. Bet prašyti logikos ir nuoseklumo neprognozuojamoje šalyje nėra prasmės.
