Prabilus apie galimą neprižiūrimų dvarų nusavinimą dalies jų savininkai sukruto, tačiau paveldosaugininkai pastebi, kad lazdos jiems reikėtų didesnės.Anot jų, besislapstančius arba ignoruojančius prašymą atlikti nors dvaro konservavimo procedūrą reikėtų bausti nusavinant nuosavybę neatlygintinai – skirtingai nei numato dabar galiojantys teisės aktai. Pastarieji sako, kad pareigūnai pirmiausia turėtų siūlyti paramą, o ne mosuoti aktais.
Anot Kultūros paveldo departamento atstovės ryšiams su visuomene Jolantos Miškinytės, Kultūros vertybių registre 2010 m. rugpjūčio mėnesio duomenimis buvo 533 dvarų. Tuo tarpu XX a. pradžioje, pasak pašnekovės, jų buvo per 3 tūkstančius.
Kaip pažymi J. Miškinytė, iš Kultūros paveldo registre esančių 533 dvarų 132 yra saugomi valstybės, o 26 iš jų turi aukščiausią apsaugos statusą, t.y. kultūros paminklai. Jeigu dvaras įrašytas į registrą, vadinasi, jis jau turi teisinę apsaugą.
Neoficialiais duomenimis, anot paveldosaugininko ir architekto Algimanto Gražulio, Lietuvoje yra žinoma (nustatyta) apie 10 tūkst. dvarų, palivarkų ir sodybų ar dvarviečių, tačiau oficiali (valstybinė) dvarų paveldo statistika nevedama.
„Kai kurie jų išlikę tik kaip archeologinės vietos ar vietovės. Nors liekanų žemės paviršiuje jau ne visuomet matyti, tačiau archeologinis sluoksnis byloja, kad toje vietoje būta dvaro.Aišku, labai liūdna, kad oficiali viso Lietuvos dvarų paveldo statistika nevedama“, – apgailestavo pašnekovas.
Kultūros vertybių registre esančių objektų skaičius, anot A. Gražulio, per pastaruosius metus ženkliai sumažėjo.
„Šiandien dvarų Lietuvoje apskritai nėra, kadangi dvaras, kaip ūkio vienetas, kaip žemėvalda ar valdos vienetas Lietuvoje neįteisintas. Mes kalbame apie dvarų sodybas ir palivarkus ar tik jų fragmentus. 1995 m. buvo 823 registrinės dvarų sodybos, jų fragmentai ar liekanos, tačiau tada vyko, pavadinkime, didysis valymas.
Buvo mąstoma taip – nėra kultūros paveldo objekto Registre – nėra problemos, o ir statistika patrauklesnė.
Jeigu nėra registre arba valstybinėje apskaitoje kultūros paveldo objekto – nėra problemos. Taip daugiau kaip 220 – 230 dvarų sodybų buvo išbrauktos iš registro. 2008 m. Kultūros ministerijos duomenimis, registre, pagal vienus duomenis, buvo 582 dvarų sodybos, pagal kitus duomenis – 587“, – pasakojo paveldosaugininkas.
Kaip informavo Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo skyriaus vedėja Irma Grigaitienė, iš šiuo metu Kultūros vertybių registre esančių 590 dvaro sodybų 20 proc. yra valstybės ir savivaldybės nuosavybė, privati nuosavybė sudaro 38 proc., mišri nuosavybė – 42 proc.
Paveldosaugininko A. Gražulio teigimu, 70–80 proc. dvarų sodybų būklė yra bloga.
Siūlo savininkus bausti turtą nusavinant neatlygintinai
Ne vienos knygos apie Lietuvos dvarus autorė Ingrida Semaškaitė sako, kad per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius dėl Lietuvos dvarų išsaugojimo mažai kas buvo daroma.
„Per šitą laikotarpį sunyko daugiau kaip 400 dvarų sodybų“, – teigė I. Semaškaitė.
Esą situacija kiek į gerą ėmusi taisytis tik pernai, kai 2010-ieji buvo paskelbti Dvarų išsaugojimo metais.
„Gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamentas pareikalavo dvarų savininkų jų prižiūrimus dvarus bent jau užkonservuoti (stogo, langų ir durų užsandarinimas – lrt.lt), jeigu nėra iš ko juos šiuo metu tvarkyti.Žodžiu, dvarų savininkai, kurie neprižiūri jiems priklausančio turto, buvo pradėti klibinti. Jeigu jie nedarys to, kas jiems priklauso, jų turtas gali būti nusavintas“, – pasakojo pašnekovė.
Kaip pastebi I. Semaškaitė, pagal šiandieninius Lietuvos įstatymus, nusavindama dvarą valstybė privalėtų savininkui kompensuoti į jį įdėtą pinigų sumą. Paveldosaugininkai siekia, kad būtų priimtos įstatymų pataisos, kurios leistų nusavinti dvarus neatlygintinai.
„Pavyzdžiui, Belvederio dvaras. Jį nupirko dar visai neblogo stovio, dar daug kas buvo likę. Dabar dvaras visas išdaužytas – apie kokį kompensavimą gali būti kalbama? Savininkai dar padarytą žalą turėtų atlyginti“, – pastebėjo pašnekovė.
Anot knygų apie Lietuvos dvarus autorės I. Semaškaitės, dabar neretai atsakomybės siekiantys išvengti dvarų savininkai slapstosi, neatsiliepia į šaukimus. Pašnekovės nuomone, tokiu atveju, jeigu dvaro savininkas taip ir neatsiranda, neprižiūrimą turtą turėtų būti galima nusavinti ir be jo sutikimo, bet tam reikėtų patobulinti įstatyminę bazę, nes dabar įstatymai nenumato tokios galimybės.
Dvarų savininkai: paveldosaugininkas pirmiausia turi siūlyti pagalbą?
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos valdybos narė Lina Blažytė pastebi, kad valstybė beveik visą dėmesį ir finansinę paramą skiria tik jai priklausantiems objektams, privačiose rankose esantys lieka nuošalyje. Tai parodo ir ES lėšomis per LR Ūkio ministeriją finansuotų projektų dinamika.
„2004–2006 metų ES finansinės paramos panaudojimo laikotarpiu finansuoti 9 viešojo sektoriaus subjektų – dvarų atstatymo ir turizmo plėtros projektai. Privačių dvarų savininkų projektų šiuo laikotarpiu finansuota nebuvo.
2007–2013 metų ES finansinės paramos panaudojimo laikotarpiu priimti sprendimai finansuoti 33 dvarų sodybas. Privačių ir viešojo sektoriaus dvarų finansavimo santykis apytiksliai yra 1 prie 10“, – teigė pašnekovė.
Pasak Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos valdybos narės L. Blažytės, asociacija yra tos nuomonės, kad objektą nusipirkęs savininkas turi juo rūpintis. Tačiau, pašnekovės nuomone, pirmiausia, į savininkus turėtų būti kreipiamasi ne nusavinimo raštų ar reikalavimų forma, bet su pagalbos pasiūlymais.„Kultūros paveldo apsaugos specialistai regionuose pirmiausia turėtų ateiti pas savininką su klausimu: „Kuo mes galime jums padėti, kad bendromis pastangomis prikeltume tą objektą? Štai yra tokios ir tokios programos – dalyvaukite jose? O gal turite metodinių klausimų ar problemų su kitomis institucijomis, gal tarpininkaujant būtų galima jas išspręsti?“.
Tokiu atveju, jeigu žmogus atsisako pagalbos ir netvarko objekto – tik tada turėtų įsijungti žalos išieškojimo, ar nusavinimo mechanizmas“, – kalbėjo Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos valdybos narė L. Blažytė.
Ministerijos neveikia išvien
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos valdybos narė L. Blažytė pastebi, kad Lietuvos dvarų padėtį apsunkina ir tai, kad tarpusavyje nebendradarbiauja arba per mažai bendradarbiauja ministerijos. Kaip pastebi pašnekovė, siekiančiam tvarkyti įsigytą dvarą asmeniui dėl to tenka patirti daug problemų.
„Tuo labiau, kad Kultūros ministerija nevaldo jokių Europos Sąjungos asignavimų, o kokios ministerijos valdo pinigus – mes žinome. Tai ir Ūkio, Žemės ūkio, Aplinkos ministerija ir kitos. Nė viena iš šių ministerijų negali tiesiogiai remti kultūros paveldo atkūrimo, o tik verslą, žemės ūkio ar amatų plėtrą. O kadangi ministerijos ruošdamos finansavimo programas tarpusavyje beveik nebendrauja, todėl taip ir būna, kad paruošta programa, jeigu tinka verslui, tai netinka dvarui arba atvirkščiai“, – dėstė pašnekovė.
Kaip pastebi Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos valdybos narė L. Blažytė, dvaras yra kompleksiškas objektas, kurį jungia ne tik praeities kartų palikimas, istorinis kraštovaizdis, pastatai, želdynai, žemė, o po to dar tradicijos ir verslas.„Kai kompleksą įsigyja privatus savininkas, jam tenka susidurti su labai daug įššūkių – tai ir dvaro, kaip komplekso, išsaugojimas, ir šiuolaikinės paskirties, kuri įgalins dvarą save išlaikyti suradimas, ir autentiškumo išlaikymas, kompetetinga priežiūra. Ir tai apibrėžia ne vien Kultūros paveldo apsaugos įstatymas – yra daugybė įstatymų, kurių tenka paisyti.
Bėda tame, kad privatizavimo procese, prieš porą dešimtmečių turime padarytų klaidų, kai buvo leista privatizuojant skaidyti dvarų kompleksus atskirais statiniais, sklypais, butais. Ir šios klaidos stipriai daro įtaką šiandieniniam dvarų valdytojų gyvenimui. Įstatymai nėra harmonizuoti.
Pavyzdžiui, būna taip, kad jeigu Kultūros paveldo apsaugos įstatymas ar Vyriausybės įsakymai kažką draudžia arba leidžia, tai pagal kitus įstatymus susiduriama su atvirkštine pozicija, o tai kuria šiandienos dvarų valdytojų, norinčių atkurti dvarą, kaip kompleksinę vartybę, problemas“, – sakė L. Blažytė.
Nusavintiems objektams ieškos naujų šeimininkų
Kaip pastebi knygų apie Lietuvos dvarus autorė I. Semaškaitė, didžiausia grėsmė sunykti yra tiems dvarams, kurie turi kelis savininkus, kurie tarpusavyje niekaip negali susitarti, kuris ką turi daryti.
„Tokie dvarai taip ir stovi – su jais praktiškai nieko nedaroma. O tokių dvarų, kur savininkas ne vienas, yra didžioji dauguma. Yra ir dvarų, kur iš vis neaišku, kam jie priklauso. Tokių Lietuvoje gal 7 proc.“, – pasakojo pašnekovė.
Anot ekspertų, greičiausiai nyksta mediniai dvarų pastatai. Tokių, jeigu ne dauguma, tai didelė dalis.
Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo skyriaus vedėja I. Grigaitienė pažymi, kad neprižiūrimų dvarų nusavinimo procesas tik pradedamas – kol kas dar neturima patirties nė su vienu nusavintu dvaru. Anot pašnekovės, pati valstybė neturi iš ko tvarkyti planuojamų nusavinti apleistų ir neprižiūrimų dvarų – jiems bus ieškomi nauji, šiais objektais galintys pasirūpinti šeimininkai.
„Šiuo metu įstatyminė bazė surėdyta taip, kad asmeniui, iš kurio nusavinamas turtas, būtų teisingai atlyginta. Jam departamentas gali už turtą pasiūlyti vieną sumą, tačiau savininkas gali nesutikti su ta suma ir pageidauti kitos. Tai labai ilgi teisiniai procesai.
Ministerijos tokia pozicija, kad nusavintas objektas turėtų eiti į Privatizavimo fondą, o paskui būti parduotas naujam savininkui. Pagalvokite, ką ministerija darytų su nusavintu, nugyventu dvaru? Mes manome, kad nusavinti objektai turi būti praduodami ir tvarkomi“, – kalbėjo I. Grigaitienė.Paveldosaugininkas A. Gražulis pastebi, kad atsakingos institucijos turėtų ieškoti lygiavertės partnerystės galimybių, pavyzdžiui, sudaryti jungtines sutartis su bendruomenėmis, dvarų paveldo savininkais ar dalininkais, naudotojais ar jų grupėmis, stengtis sudaryti palankias teisines tvarkymo ir tausojamojo dvarų paveldo objektų finansavimo bei jų naudojimo galimybes, o ne primesti nelogiškas ar nepagrįstas sąlygas dvarų savininkams.
Anot pašnekovo, į apleistų dvarų išsaugojimo programas turėtų būti įjungtos bendruomenės, kitos nevyriausybinės organizacijos.
„Reikia ieškoti galimybių, stengtis sudaryti jungtines sutartis su bendruomenėmis, su nevyriausybinėmis organizacijomis, sudaryti galimybes, skatinti ir pavesti joms tvarkytis.
Sakykime Estijoje, daugiau kaip trečdalis kaimo mokyklų yra įkurtos dvarų sodybose. Pas mus atvirkščiai – Švietimo ir mokslo ministerija atsisako dvarų sodybų, nors tai patys nuostabiausi, estetiškiausi pastatai“, – pažymėjo pašnekovas.
Dalis savininkų – pasitempė
Kaip informavo Kultūros paveldo departamento atstovės ryšiams su visuomene J. Miškinytė, didžiausias grėsmė sunykti šiuo metu yra keletui objektų. Tai Kalnaberžės dvaras (Kėdainių raj.), Šumsko (Vilniaus raj.), Bartkuškio (Širvintų raj.), Nemenčinės Raudondvario, Belvederio (Jurbarko raj.), Šiaulėnų (Radviliškio raj.) – sąrašą galima tęsti.
Šiuo metu teisme nagrinėjama byla dėl Kalnaberžės dvaro (valdo bendrovė „Lukta“, priklausanti V. Uspaskichui) perėmimo valstybės nuosavybėn.
Parengtas civilinis ieškinys dėl žalos, kuri buvo padaryta dėl savininko nepriežiūros Belvederio dvarui (Jurbarko raj., valdo bendrovė „Vadybos klinika“), taip pat rengiami pasiūlymai Kultūros ministerijai dėl Belvederio dvaro nusavinimo.
Kaip pastebi pašnekovė, po pernai metais vykdyto neprižiūrimų dvarų inspektavimo bei prabilimo apie galimą tokių dvarų nusavinimą valstybės naudai kai kurių jų savininkai pasitempė. Pavyzdžiui, situacija pagerėjo Abromiškių dvare (Elektrėnų sav.), Lentvario dvare (Trakų raj.).„Priemonės yra kompleksinės, trumpai jas apibūdinti galima kaip „bizūną ir pyragą“. Savininkams nurodoma, kokių būtinųjų veiksmų jie turi imtis, kad jų privatus turtas (o sykiu ir nacionalinės svarbos vertybė) nenyktų. Nekeliamas reikalavimas restauruoti, reikalaujama tik konservuoti ir apsaugoti nuo gamtos poveikių. Reikalavimų nevykdant skiriamos baudos. Jei ir tai nepadeda – gresia nacionalizacija.
Privatūs savininkai, kurie imasi savo valdomą paveldą konservuoti ar ir restauruoti, yra remiami valstybės, tam sukurtas kompensavimo mechanizmas. Pavyzdžiui, Telšių rajone privatūs savininkai sutvarkė Pavirvyčio medinį dvarą. Kultūros paveldo departamentas kompensavo jiems 70 proc. lėšų, o tai sudarė 400 tūkst. litų. Ši žinia yra labai svarbi, nes iš tiesų daug žmonių apie tą kompensavimo mechanizmą nežino“, – dėstė J. Miškinytė.
Anot pašnekovės, pinigai dvarų priežiūrai, apsaugai ir restauravimui tenka ir iš departamento, ir iš ES struktūrinių bei kitokių fondų, Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų bei kitokių fondų.
Kultūros paveldo departamentas 2005–2010 metais dvarų konservavimui ir restauravimui skyrė 15 milijonų 340 tūkstančių litų – už juos buvo tvarkoma 30 dvarų.
