Jiems šiemet — dvidešimt vieneri, kaip ir atkurtai nepriklausomai Lietuvai. Jie — iniciatyvūs, žingeidūs, pasirinkę studijas čia, Lietuvoje, Šiauliuose. Jiems sovietmetis — tik istorijos vadovėliuose likusi praeitis.
Su nepriklausomybės vaikais — Indre Birutyte, Aurimu Šimkumi ir Dariumi Gulbinu — kalbamės apie gyvenimą Lietuvoje ir apie Lietuvą jaunų žmonių gyvenime.
Gimė: 1990 metų rugpjūčio 5 dieną.
Mokslai: baigė Šiaulių J. Janonio gimnaziją, dabar — Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene specialybės antrakursė.
Veikla: Ginkūnų (Šiaulių rajonas) seniūnaitė, organizuoja renginius ir juose dalyvauja.
Aktyvi idealistė
Indrė save vadina idealiste. Visuomeninių seniūnaitės pareigų ėmėsi, nes jai svarbu, kas vyksta šalia: „Aktyvių žmonių — labai mažai. Veikla neapmokama, o visi kažkodėl nori atlyginimo. Jei kiekvienas bent kažkuo prisidėtų, būtų lengviau atlikti darbus. Kas kita, kai tu vienas nori kažką daryti, o kiti tik skėsčioja rankomis, žiūri kreivai ir galvoja: „Kam man to reikia?“.
Indrei patinka padėti organizuoti renginius, stengtis, kad Ginkūnuose būtų kuo daugiau veiklos. Kaip tik dabar jau septintus metus čia vyksta krepšinio turnyras.
Nors ir gimusi 1990-aisiais, Nepriklausomybės atkūrimo metais, mergina nesijaučia išskirtinės kartos atstove: „Lietuvoje toks laikotarpis: sudėtinga ekonominė situacija, visi išvažinėja“.
Indrė kol kas negalvoja išvažiuoti, nes perėjo į nemokamą studijų vietą, tad dar tikrai 2,5 metų liks Lietuvoje. O paskui žiūrės, kokios galimybės, perspektyvos, pasiūlymai.
Pirmaisiais mokslo metais merginai už studijas teko pakloti 6,5 tūkstančio litų: gelbėjo tėvų parama. Bet daug jos bendraklasių nestojo mokytis, o išvažiavo į užsienį užsidirbti. Viena grupiokė dėl šios priežasties po metų metė mokslus.
Dabar Indrė perspektyvą Lietuvoje mato tik kurdama ar dirbdama savo versle, bet ne valstybinėje įstaigoje.
„Žmonėms nėra motyvacijos likti Lietuvoje, — mano studentė. — Nėra darbų, nėra suteikiama galimybių. Valstybė tarsi skatina, bet kartu ir nieko nesuteikia.“
Mergina domisi politika, universitete mokosi politologijos pagrindų. Indrė sako, kad bendraamžiai savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavo aktyviau nei Prezidento: „Manau, jaunimas supranta, kad nuo mūsų pačių viskas ir prasideda, galime patys pasirinkti, kas mums padės geriau tvarkytis.“
— Ar tau gera gyventi Lietuvoje?
— Šiuo metu — taip. Kol mokaisi, gyveni pas tėvus, nereikia mokėti už mokslą, yra gerai. Bet kas bus dar po kelerių metų, kai bus baigti mokslai, norėsis savarankiškesnio gyvenimo?
— Ar pagalvoji, ką tu duodi savo šaliai?
— Nelabai susimąstau. Gal daugiau — aplinkiniams, su kuriais bendrauju, susiduriu, bet didesniu mastu — ne.
— Ko palinkėtum Lietuvai?
— Pradėti ne nuo tobulumo siekiamybės, o nuo paprastų dalykų. Palyginkime: kai Sausio 13-ąją žmonės ėjo ginti Lietuvos, ne ginklai suteikė laimėjimą, o žmonių valia, stiprybė. Taip ir čia: reikia pradėti ne nuo drastiškų priemonių, o nedidelių savo siekių.
Idealiste save vadinanti I. Birutytė sako, kad jaunimą sunku įtraukti į visuomeninę veiklą: „Jei kiekvienas bent kažkuo prisidėtų, būtų lengviau atlikti darbus.“ (Asm. albumo nuotr.)
***
Gimė: 1990 metų birželio 10 dieną.
Mokslai: baigė Šiaulių Didždvario gimnaziją, dabar — Šiaulių universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto informatikos specialybės antrakursis.
Veikla ir pomėgiai: TV laidoje „Ateities lyderiai“ yra Šiaulių universiteto komandos narys, kaunasi „Protų mūšyje“, dalyvauja įvairiuose konkursuose ir projektuose, susijusiuose su pasirinktomis studijomis.
Nemano, kad išvyksta geriausieji
Baigęs Didždvario gimnaziją, A. Šimkus neabejodamas pasirinko studijas Šiaulių universitete. Porą paskutiniųjų metų mokykloje lankė parengiamuosius kursus universitete, tad jau pažinojo būsimus dėstytojus. Kita priežastis — šeima turi verslą Šiauliuose.
Pasak Aurimo, trečdalis jo klasės liko mokytis gimtajame mieste. Likę išvyko studijuoti į kitus Lietuvos miestus, kiti rinkosi užsienio universitetus.
Aurimas nemano, kad studijuoti į užsienį, kaip įprasta dejuoti, išvyksta geriausieji. Atvirkščiai: šiauliečio įsitikinimu, studijas svetur pirmiausia renkasi tie, kurie nepakelia mokymosi krūvio Lietuvoje.
„Nematau prasmės studijuoti kitur — kompiuteriai visur tie patys“, — šypsosi studentas. Ir pateikia dar vieną netikėtumą: pagiria dažnai kritikuojamą švietimo reformą.
„Dejuoja tie, kurie negauna valstybės finansavimo. Bet net pusė mokymosi vietų finansuojamos, nematau, dėl ko skųstis“, — sako puikiai besimokantis vaikinas.
Laimingas Lietuvoje
Aurimo žinios apie laiką iki nepriklausomybės — iš istorijos pamokų. Vaikinas neįsivaizduoja gyvenimo valstybėje, kurioje ribojama žmogaus laisvė, teisė į laisvą žodį. Saviraiška Aurimui — itin svarbi.
Šiandien jį supa iniciatyvūs žmonės, dalyvaujantys partijų veikloje, bandantys kurti verslą.
O netenkina mūsų valstybėje? „Reikėtų žmonėms keisti savo požiūrį, nes nėra taip blogai, kaip kalbama. Žinoma, valdžią reikia kritikuoti: jei niekas nekritikuos, valdžia nesistengs ir išpuiks. Dabartinę valdžią daug kas kritikuoja, nori nuversti. Bet kas žino, jei ateis kita, ar bus geriau?“.
Aurimas teisę balsuoti gavo prieš dvejus metus ir ja naudojasi. „Valstybei daugiausia reikia optimizmo: jei mes būsime optimistai ir tai matys pasaulis, pagerinsime savo reitingus. Sunku įvertinti valstybės pajėgumą vien skaičiais.“
Apie emigraciją Aurimas negalvoja. Vaikino manymu, pasisekti gali tiems, kurie žino, ką veiks užsienyje, turi garantuotą darbą. Bet iš savo pažįstamų patirties žino, kad dažnas nusivilia.
„Gyventi savo valstybėje — komfortiškiausia. Nemanau, kad emigrantams pinigai padarys gyvenimą geresnį, — sako Aurimas. — Jaučiuosi laimingas, gyvendamas Lietuvoje. Be abejonės.“
Šiuo metu vaikinas ateitį sieja tik su Lietuva. Ne tik akademiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime turi veiklos. Jis nemano, kad Lietuvoje neras darbo, būdamas informatikas ar technologijų žinovas: „Lietuva technologijų infrastruktūroje pirmauja Europoje ir pasaulyje, specialistų tikrai reikės. Tikrai nematau priežasties, kodėl turėčiau keliauti į užsienį.“
— Ko palinkėtum Lietuvai?
— Lietuvai linkiu nebandyti peršokti savęs. Nepritariu revoliucinėms idėjoms, kad reikia viską versti ir pradėti iš naujo. Nemanau, kad tai padės. Reikia eiti į priekį palaipsniui.
„Reikia būti iniciatyviems“, — sako A. Šimkus. Optimistiškai nusiteikęs vaikinas nesiskundžia gyvenimu Lietuvoje. Atvirkščiai — čia mato puikių perspektyvų. (G. Baranausko nuotr.)
***
Gimė: 1990 metų sausio 27 dieną.
Mokslai: baigė Šiaulių S. Šalkauskio vidurinę mokyklą, dabar — Šiaulių universiteto Technologijos fakulteto statybų inžinerijos antrakursis.
Veikla ir pomėgiai: žaidžia LFF Šiaulių apskrities trečios lygos komandoje FK „Šauliai“, anksčiau treniravosi su „Šiaulių“ dublerių komanda. Lankė irklavimo treniruotes, dabar irklavimas — tik pomėgis. Ketverius metus dirba didžėjumi.
Išvažiuoti nenori
„Esu nusivylęs Lietuva, — pripažįsta Darius. — Mažas darbo lygis, dideli mokesčiai. Man, studentui, labai aktuali kuro kaina. Gerai, kad dirbu naktinį darbą, užsidirbu, bet kitiems mano bendraamžiams, manau, labai sunku.“
Už studijas Dariui nereikia mokėti — tai jau šis tas. Iniciatyvus vaikinas turi tikslą — sėkmingai baigti mokslus ir dirbti pagal specialybę.
„Ar matau perspektyvą Lietuvoje? Nežinau, matysiu, kai baigsiu mokslus. Labai nenoriu išvažiuoti, man čia gerai. Bet, jei darbo nebus, teks rinktis užsienį: iš tėvų negyvensi.“
Baigęs vidurinę mokyklą, D. Gulbinas nė negalvojo kažkur išvažiuoti. Šiauliai — gimtasis miestas, visi savi. Netraukė net Vilnius ar Kaunas, ką jau kalbėti apie svečias šalis. Iš jo klasės užsienio universitetus rinkosi nedaugelis, tik dabar dalis studentų išvyko mokytis pagal ERASMUS programą. Šiaulius irgi pasirinko vienetai.
Dariaus draugai, kurie dirba užsienyje, į Lietuvą grįžta tik paatostogauti. Ir vėl išvažiuoja ten, kur jaučiasi saugesni, kur atlyginimas geresnis.
Apie politiką ir politikus
Politika Darius beveik nesidomi, nes yra nusivylęs Lietuvos politikais: „Keista, kai “žvaigždės“ eina valdyti šalies.“
Savivaldybių rinkimuose balsavo „iš reikalo“ — dalyvavo pažįstamas: “Visi jie vienodi, nežinau, už ką reikėtų balsuoti, kad kas nors pasikeistų.“
Prieš porą metų Lietuvos Prezidento rinkimuose balsavo už Dalią Grybauskaitę: „Man ji — moteris su savo nuomone, griežta, išmananti savo sritį. Patinka, kad neima savo atlyginimo. Nors ir prieš tai nebuvo blogi Prezidentai. Seimas kaltas dėl esamos situacijos, o ne Prezidentė“.
Savęs neįsivaizduoja jokios partijos veikloje: „Kad manęs kiti žmonės nekęstų...?“
— Ar turi autoritetų Lietuvoje?
— Domiuosi sportininkais, kurie garsina Lietuvą. Pavyzdžiui, Virginijus Alekna, irkluotojas Mindaugas Griškonis.
— Kaip jaunas žmogus šiandien jaučiasi Lietuvoje?
— Jei esi užsispyręs, save gali parodyti. Bet daugelis yra užsidarę, su viskuo susitaiko. Kels mokesčius — visi tylės. Jaunimas kartais pamitinguoja. Bet ir bendraamžiai dažniau tik paburba — kaip ir jų tėvai.
— Kokią viziją Lietuvai pasiūlytum?
— Galbūt lygiuotis į kitas užsienio šalis? Kitose šalyse mokesčiai gal ir tokie pat, bet atlyginimas normalus. O Lietuvoje yra atvirkščiai.
— Ar esi savo šalies patriotas?
— Nežinau. Kai buvau jaunesnis, taip. Bet kuo toliau, tuo patriotiškumas labiau blėsta. Matome, ką valdžia išdarinėja.
— Ar eitum ginti Tėvynės?
— (Pagalvoja — red. past.). Aišku, ginčiau. Geriau laisva Lietuva, nei svetimšaliai savo kalbą įvedinėtų. Svarbu turėti savo šalį, būti išskirtiniais. Eičiau.
D. Gulbinas — aktyvus vaikinas: mokosi, sportuoja, dirba didžėjumi. Nors ir nusivylęs esama situacija Lietuvoje, mielai po studijų liktų Šiauliuose. Svarbu — rasti darbo pagal specialybę. (G. Baranausko nuotr.)
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
