Šiandien sukanka 93 metai, kai 1918 metų vasario 16–ąją buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Deja, nei pats Nepriklausomybės Aktas, nei jo dublikatas nerasti iki šiol. Sutrikę istorikai ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai nutraukė ilgai trukusias paieškas.
Kaip į vandenį
Vilniaus Pilies gatvėje esančiuose Signatarų namuose saugoma daugybė relikvijų, susijusių su 20 signatarų ir Nepriklausomybės paskelbimu. Deja, pačių svarbiausių relikvijų – Nepriklausomybės Akto ir jo dublikato – ten nėra.
„Ilgai ieškojo, bet taip ir nesurado. O buvo daugybė versijų, kur jie gali būti", – dūsavo Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė.
Anot jos, tikrai žinoma, kad tą pačią dieną buvo pasirašyti du dokumento egzemplioriai. Originalas – geresnio popieriaus. Jis iškart atiduotas saugoti tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Nuo to laiko jo niekas ir nematė.
Dublikatą saugojo signataras Petras Klimas. Jis dokumentą laikė iki 1925–ųjų, paskui perdavė Prezidentūros archyvui. Čia dublikatas gulėjo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ir, spėjama, saugumo sumetimais su kitais svarbiais dokumentais buvo išvežtas į Švediją.
2008–aisiais Užsienio reikalų ministerija pavedė ten studijuojančiam istorijos mokslų doktorantui Vytautui Petroniui pradėti paieškas, tačiau jos buvo bevaisės.
„Dokumentų ieškota ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Tačiau moderniais prietaisais nepavyko aptikti, kad jie kur nors įmūryti sienose. Taip pat mėginta ieškoti privačiame name Kėdainiuose", – pasakojo M.Peikštenienė.
Kitos išsaugotos
Išliko tik faksimilė apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. Taip pat keli „Lietuvos aido" numeriai, skelbiantys apie šį svarbų įvykį. Juos prieš vokiečiams konfiskuojant visą tiražą spėjo išsinešti spaustuvės savininkas Martynas Kukta.
„Ko gero, Lietuva yra kone vienintelė valstybė, neturinti išsaugojusi Nepriklausomybės Akto. Tiesa, skelbėme išskirtinėmis sąlygomis, kai Vokietija buvo Lietuvą okupavusi. Pavyzdžiui, Latvija Nepriklausomybę paskelbė rudenį, pasibaigus okupacijai", – dėstė Signatarų namų vadovė.
Tačiau, anot jos, lietuviams kaip tautai nereikia jausti komplekso dėl dokumentų dingimo.
„Tikrai nereikia kompleksuoti. Šis juridinis dokumentas tik tuo metu ir buvo reikalingas. Dabar jis juridinės galios neturėtų, būtų tik kaip istorinis dokumentas", – sakė M.Peikštenienė.
Vasario 16–osios nutarime dėl Nepriklausomybės paskelbimo rašoma:„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Lietuvos Taryba pranešdama apie tai . . . . . . . . . . vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę."
Danas NAGELĖ
