Kovo 11-osios akto signatarų rentas jau gauna trys veikėjai, nebalsavę dėl Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos ir nepasirašę šio dokumento, net tuo metu nebuvę Vilniuje, bet su „ypatingai svarbiais įgaliojimais” kišenėse sėdėję Maskvoje. Socialdemokratų partija sumanė dar labiau praplėsti simbolišką grupinę Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų nuotrauką – reikalauja į ją įsprausti ir pusketvirto šimto sovietų Lietuvos paskutiniosios Aukščiausiosios Tarybos deputatų. Kovo 9 d. Mokslų akademijos aktų salėje vyks konferencija „Nepriklausomybės atkūrimo priešaušris“. Jos rengėjai bandys įrodyti visuomenei, kad teisiniai Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pamatai buvo pakloti ne 1990 m. kovo 11 d. Atkuriamajame Seime, bet 1990 m. vasario 7 d. paskutiniajame okupuotos Lietuvos kvaziparlamente, virš jo prezidiumo kabant kūjui ir pjautuvui.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio atstovas šioje LTSR Aukščiausiojoje Taryboje, vėliau Kovo 11-osios akto signataras filosofas Romualdas Ozolas „Ūkininko patarėjui” sakė jau pavargęs nuo prasimanymų apie Kovo 11-osios ištakas. Iki šių metų pabaigos R.Ozolas ketina parašyti atsiminimų knygą ir faktais, o ne nuomonėmis ar prielaidomis įvertinti tariamai „istorinius” raudonojo parlamento nutarimus.
Kvietimai laisvamaniams ir vyskupams
Vasario 7-osios šalininkai pasiryžę net nustumti į šešėlį oficialų Nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimą, tradiciškai rengiamą istorinėje Seimo Kovo 11-osios salėje. Į Lietuvos mokslų akademiją socialdemokratų partijos vadovybė kviečia „XI šaukimo LTSR AT deputatus, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir savarankiškos LKP vadovus, TSRS liaudies deputatus, Kovo 11-osios akto signatarus, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Lietuvos laisvės lygos atstovus, Seimo narius, bažnyčių hierarchus, nacionalinių premijų laureatus, profesinių sąjungų lyderius, istorikus, politologus, žurnalistus”.
Negarbingos oratorių paieškos
Pagrindiniai „nepriklausomybės priešaušrio” konferencijos kalbėtojai bus istorikai Liudas Truska, Česlovas Laurinavičius, Kovo 11-osios akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Gediminas Ilgūnas. „Rengėjai su manimi kiauliškai pasielgė – nieko nepranešę ir mane įrašė tarp konferencijos oratorių. Todėl nutariau padaryti galą spekuliacijoms dėl okupacinės Aukščiausiosios Tarybos reikšmės ir parengti rimtą studiją apie jos vaidmenį laisvėjant Lietuvai ”, - „Ūkininko patarėjui” sakė R.Ozolas.
Sugrąžino tautai ne tik katedrą
Lietuvos politiniu folkloru jau tapo pasakojimas, kad „su tauta pasukusi komunistų partija grąžino tikintiesiems Vilniaus katedrą”. Dabar šią istoriją norima papildyti naujais vaizdingais faktais – pasak Seimo socialdemokratų frakcijos nario Vytenio Andriukaičio, 11-ojo šaukimo LTSR Aukščiausioji Taryba įteisino trispalvę valstybės vėliavą, suteikė lietuvių kalbai valstybinį statusą, Vinco Kudirkos „Tautiškai giesmei” vėl grąžino Lietuvos himno rangą (tačiau kūjo ir pjautuvo valdžios įstaigose pakeisti Vyčiu neišdrįso), o per paskutinę, septynioliktąją, sesiją paskelbė, kad „liaudies seimo” 1940 m. liepos 21 d. prašymas priimti Lietuvą į SSRS, taip pat 1940 m. rugpjūčio 3 d. Stalino sutikimas patenkinti šį „ilgaamžį” lietuvių liaudies troškimą - niekiniai. Tiesa, LTSR paskutinysis „raudonasis parlamentas” toks drąsus pasidarė tik po to, kai SSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje 1989 m. nusprendė, kad Hitlerio ir Stalino 1939 m. suokalbis, po metų sukėlęs tokį karštą Baltijos šalių norą susigiminiuoti su Rusijos suvienytų broliškų tautų šeima, neteisėtas ir negaliojantis nuo pasirašymo dienos.
Signatarai jautė gatvės spaudimą
Nepriklausomybės akto signataras, pastaraisiais metais „misteriu Ignalina” pravardžiuotas Aleksandras Abišala yra prisipažinęs: „Jeigu kovo 11-ąją Nepriklausomybės akto nebūtume paskelbę Seime, žmonės būtų tai padarę gatvėje”. 1989 m. rudenį - 1990 m. pavasarį Lietuva buvo virtusi vienu didžiuliu diskusijų klubu, o pagrindinė jų tema – kaip atkurti valstybingumą. Išeivija siūlė nerašyti naujo teksto, bet paskelbti Vasario 16-osios akto tęstinumą.
Moralesnis išsilaisvinimo būdas
Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva” vienintelė iš tuometinių Lietuvos partijų ir sąjūdžių boikotavo 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į 12-ojo šaukimo LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 m. kovo 11 d. pasivadino Lietuvos Respublikos pirmojo šaukimo AT ir paskelbė Nepriklausomybės aktą. Anot „Jaunosios Lietuvos” vado Stanislovo Buškevičiaus, tikrasis politinis gyvenimas bet kurioje šalyje gali prasidėti tik tada, kai joje nebelieka svetimos kariuomenės, o valstybės ateitį turėjo spręsti ne pagal okupantų įstatymus išrinktas organas, bet Laikinoji Tautos Taryba, kurioje negalėjo būti nė vieno komunisto. Taip nurodyta ir 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, kurią pasirašė aštuonetas prieš sovietus kovojusių partizanų vadų. Partizanų Nepriklausomybės deklaracijos 17 skyrius skelbė, kad komunistų partija nelaikoma “teisine organizacija”, nes yra diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekiui bei kertiniam Konstitucijos principui – Lietuvos nepriklausomybei. „Toks nepriklausomybės kelias - tiesesnis, moralesnis, be to, Kremlius nebūtų galėjęs grūmoti mums ir skleisti dezinformacijos Vakaruose, kad „Lietuvos TSR pažeidė išstojimo iš SSRS mechanizmą, sulaužė sovietų konstituciją”, - tvirtino S.Buškevičius, dabar - sportu ir kultūra besirūpinantis Kauno vicemeras.
Politinis pragmatizmas smogia kaip bumerangas
1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybę paskelbė pagal svetimą konstituciją išrinktas parlamentas, rėmęsis ne partizanų vadų politiniu testamentu, bet LTSR teisiniais aktais, nors tuometinis Lietuvos atstovas Vašingtone ir prie Šventojo Sosto Stasys Lozoraitis primygtinai ragino jų net neminėti. Po 20 metų toks „politinis pragmatizmas” smogė Lietuvai tarsi bumerangas - Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Andrejus Nesterenka tvirtina, kad 1991 m. sausio 13 d. nepriklausoma Lietuva neegzistavo arba geriausiu atveju buvo SSRS subjektas, o posovietinės erdvės ekspertas Sergejus Artiomenka rašo, esą Lietuvos parlamentas 1990 m. birželį pats pardavė savarankiškai gyventi nesugebėjusios valstybės „pirmagimystės teisę” (nepriklausomybę), įšaldęs Kovo 11-osios aktą mainais už Rusijos naftą ir dujas.
Arnoldas Aleksandravičius
