Pastaraisiais dešimtmečiais JAV respublikonai laikomi „dešinesniais“ už demokratus, tačiau vienintelis tai pagrindžiantis veiksnys yra tas, kad už demokratus labiau balsuoja tie, kas save priskiria kairiesiems, o respublikonus palaiko konservatyvesnių pažiūrų žmonės, rašo „Lietuvos žinios“.
Jungtinėms Valstijoms beliko paskutinis, nors ir gana ilgas, žingsnis iki naujo prezidento išrinkimo - demokratų ir respublikonų suvažiavimuose galutinai palaiminti partijų kandidatai.
Kur takoskyra?
Mes, europiečiai, į partijas žiūrime labai rimtai ir tradiciškai bandome jas pripildyti ideologinio turinio, kurį rodytų ir pats pavadinimas. Štai Vokietijoje vien pagal partijų pavadinimus (krikščionys demokratai, socialdemokratai, žalieji) matome, kas yra kairėje, kas dešinėje ir ko galima tikėtis iš šių partijų po rinkimų. Panašiai yra Anglijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje.
JAV skiriamosios ribos yra labai sąlyginės. Pastaraisiais dešimtmečiais lyg ir nusistovėjo, kad respublikonai laikomi „dešinesniais“ už demokratus, tačiau vienintelis tai pagrindžiantis veiksnys yra tas, kad už demokratus labiau balsuoja tie, kas save priskiria kairiesiems, o respublikonus palaiko konservatyvesnių pažiūrų žmonės. Kodėl jie taip daro, šie žmonės paaiškinti negali, nes tai yra nepagrindžiama racionaliais argumentais.
Vidaus politikoje abi partijos yra vienodai liberalios, todėl bandoma takoskyros ieškoti užsienio politikoje. Respublikonams lyg ir priskiriama aktyvesnė ir agresyvesnė užsienio politika (bet čia turbūt daugiau pono Busho, o ne partijos nuopelnas), nors vienintelis argumentas yra Irakas, na, gal dar Afganistanas. Tačiau demokratų administracija Billo Clintono laikais taip pat visai mėgdavo duoti savo kareiviams prasimankštinti: vyko Sudano ir Irako bombardavimai, invazijos į Serbiją, Somalį bei Panamą. Galų gale juk ir senasis karas Vietname, apie kurį prikurta tiek patetiškų filmų, buvo demokratų projektas, kurį entuziastingai perėmę respublikonai galiausiai jo vis dėlto atsisakė.
O jei dar prisiminsime, kad Demokratų partija XIX amžiuje susikūrė kaip pietinių vergvaldžių partija ir dėl to iki šiol labai sėkmingai pasirodo buvusiose konfederatų valstijose, tai bet koks skirstymas į kairę ir dešinę bus tiesiog juokingas.
Reklama ir rinkodara
Dvipartinė JAV sistema iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai primityvi ir politiškai nemotyvuota. Dvi pagrindinės partijos, kurios realiai kovoja dėl šalyje svarbiausio prezidento posto, iš esmės niekuo nesiskiria. Netgi demokratų ir respublikonų pavadinimai savyje neturi jokio ideologinio užtaiso, nes niekas neabejoja, kad JAV yra demokratinė valstybė, ir jau tikrai ne monarchija.
Iš esmės partijų pavadinimai yra ne kas kita, kaip prekių ženklai, kuriuos bandoma parduoti gana tradiciškais reklaminės rinkodaros būdais. Panaši situacija yra gazuotų gėrimų rinkoje, kur „Coca-Cola“ nuo neatmenamų laikų grumiasi su „Pepsi“, nors mano neišlavintas gomurys nė už ką neatskirtų jų gaminamų gėrimų, jei juos kas patiektų stiklinėse be simbolikos. Viską lemia reklama ir rinkodara.
JAV rinkimų kovoje viskas vyksta gana panašiai. Vienas svarbiausių įvykių, kurių visi nekantriai laukia rinkimų kampanijos pradinėje fazėje, yra oficialūs pranešimai, kiek lėšų kuri partija sugebėjo surinkti rinkimų kampanijai. Atsižvelgiant į sumas, planuojamas būsimosios reklaminės, t. y. rinkimų kampanijos mastas ir pobūdis.
Negaliu rimtai pagrįsti savo įtarimų, bet visai tikėtina, kad visiems įkyrėjęs Hillary Clinton ir Baracko Obamos tąsymasis iki paskutinės minutės buvo tyčia sumanytas triukas nuolat būti dėmesio centre, kurio buvo griebtasi, kai paaiškėjo, kad respublikonai surinko gerokai daugiau pinigų rinkimams.
Tobulas populizmas
Abi amerikietiškas partijas Europos kontekste, be abejo, būtų galima laikyti populistinėmis, ir amerikiečiai su tuo ne tik nesiginčija, bet ir visai to nesigėdija. O kas čia blogo, sako jie, kai politikai stengiasi atsižvelgti į žmonių lūkesčius, užuot vadovavęsi naftalinu dvelkiančiomis politikos teorijomis? Pavyzdžiui, europietiško tipo politinės kairės JAV apskritai nėra, nes šalyje, kur kiekvienas fermeris savo žemėje mojuoja vinčesteriu, socialistams, komunistams ir visų kitų atspalvių raudoniesiems tiesiog neatsiranda vietos - kairiaisiais JAV vadinami liberalai, kurie į bažnyčią eina ne kiekvieną sekmadienį.
Ko gero, būtent toks ideologinis lankstumas, kai vyraujančios partijos vos ne per vieną naktį gali susikeisti vietomis, yra labiausiai tinkamas JAV, kurių valdymui būdinga totali decentralizacija: ne tik kiekviena valstija, bet, galima sakyti, kiekvienas save gerbiantis bažnytkaimis renka merą, tarybą, teisėją ir šerifą, be to, leidžia savo įstatymus, kurie ne visada atitinka federalinius, ir tada miestas bėga skųstis dėl federalinės vyriausybės savivalės Aukščiausiajam Teismui - ir neretai laimi. Amerikiečiai su pasididžiavimu pasakoja istorijas apie atokių apygardų šerifus, kurie atsisako vykdyti nurodymus iš Vašingtono, jei mano, kad jie neatitinka vietos bendruomenės interesų.
Tokioje decentralizuotoje valstybėje, kur žmogus kelis kartus per metus už kažką balsuoja, yra sunku kurti masyvias nelanksčiomis ideologijomis paremtas partijas. Kur kas patogiau turėti partijas dvynes, kurios vykdo analogišką politiką, o viena kitai lipa ant kulnų vien tam, kad valdžioje pernelyg neapsamanotų.
Giedrius KIAULAKIS
