Vidurio Rytams skirtoje rubrikoje ir bene daugiausiai apdovanojimų (pagrindinis prizas Sandanso (Sundance) kino festivalyje, specialieji prizai Amsterdamo IDFA, Paryžiaus „Cinéma du Réel“, ir kt.) turintis festivalio filmas – „5 sudužusios kameros“ („5 Broken Cameras“). Guy Davidi ir Emad Burnat juosta nukelia į Izraelio okupuotą Vakarų krantą, kur nuo 2005 m. prasideda taikūs protestai prieš apsauginių sienų statybą. Nuo filmavimo pradžios kulkos, ašarinių dujų granatos ar guminiai vėzdai Emadui sulaužo penkias video kameras. Kiekvienos jų lūžis žymi posūkį filmo siužete ir pagrindinių herojų gyvenimuose.
Šiemet migracijai „Nepatogus Kinas“ paskyrė atskirą retrospektyvą „Kertant sienas“, kurioje šeši, stilistiškai labai skirtingi filmai. Itališką šios rubrikos filmą „Tvirtovė“ („Il Castello“) žiūrovams pristatys į festivalį atvykstanti režisierių Massimo D'Anolfi ir Martina Parenti pora. Malpensos oro uostas Italijoje yra viena iš vietų, kur sienos kirtimas įgyja pažodinę prasmę – tai neįveikiama tvirtovė, apsupta biurokratinių saugumo procedūrų sienų. Beveik metus filmo kūrėjai praleido oro uoste stebėdami įvairių specialiųjų tarnybų darbą. Režisieriai pateikia oro uostą visai kitu, paprastam keliautojui neprieinamu, kampu. Filmas pelnė daugybę apdovanojimų prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose (specialusis žiuri prizas Toronto „HotDocs“, pagrindinis prizas „Docville“ kino festivalyje ir kt.).
Į Rytų Europos realijas sugrąžina keletas moterų teisėms skirtos retrospektyvos filmų ir speciali „Postsovietinė panorama“. „Nepatogaus kino“ žiūrovams jau pažįstamos kanadietės Julijos Ivanovos „Juodai baltas šeimos portretas“ („Family Portrait in Black and White“), pelnęs geriausio kanadietiško filmo įvertinimą praėjusių metų Toronto „HotDocs“ kino festivalyje, nukelia į Ukrainos provinciją, kur valdingos Olgos namuose auga 17 įvaikintų pamestinukų, daugiausia atsiradusių iš nenusisekusių vietos merginų ir Ukrainoje studijuojančių Afrikos studentų meilės romanų. Planuotas filmas apie rasizmą transformuojasi į daugiasluoksnį šeimos ir posovietinės visuomenės portretą.
Dar vienos festivalio programos – „Siekiant teisingumo“ – filmų herojus sieja vienas bendras dalykas – teisingumo paieškos. Nesvarbu, ar teisminis ginčas kiltų dėl kartoninio būsto priemiesčio lūšnyne, ar kova už milijonus dolerių kainuojančią žodžio laisvę. Švedų režisieriaus Fredrik Gertten filmas „Kieti vyrukai paspringo bananais“ parodo, ko gali sulaukti žmonės, prisilietę prie milžiniškos korporacijos prekės ženklo. 2009 metais režisierius sukūrė filmą „BANANAS!*", kuriame atskleidžiami tarptautinės korporacijos „Dole Foods“ neteisėti veiksmai, dėl kurių buvo suluošinti Nikaragvos plantacijų darbuotojai. Tačiau filmui nebuvo lengva pasiekti kino ekranus. Sužinoję apie filmo premjerą Los Andželo kino festivalyje, „Dole“ pagrasino režisieriui, o festivalio pareikalavo nerodyti filmo.
Jau tradicija tapusioje moterų teisėms ir lygybei skirtoje programoje „Ekrane moterys“ šiais metais svarbią vietą užims amerikiečių David Redmon ir Ashley Sabin filmas „Modelis“ („Girl Model“). Mados pasaulio blizgesiui ir svaiginančioms gražuolių karjeroms filme vietos nedaug. Istorija prasideda Sibiro platybėse, kur amerikietė Ashley, kažkada pati sėkmingai dariusi modelio karjerą, ieško jaunų merginų, tinkančių specifinei Tokijo mados pasaulio rinkai. Trylikametei Nadiai šis susitikimas – galbūt vienintelė galimybė palikti kaimą ir uždirbti pinigų skurstančiai šeimai. Nadia praeina atranką ir iškeliauja į Tokiją, tačiau įvykiai klostosi ne visai taip, kaip svajota.
Tradicinės, aplinkosaugai skirtos „Žaliosios programos“ dėmesio centre kaip niekada Lietuvai aktualus klausimas – energetika. Pagrindinis programos rėmėjas – Šiaurės ministrų taryba (NORDEN) – pristato šešis dokumentinius filmus, iš įvairių kampų žvelgiančius į energetikos, jos naudojimo efektyvumo problemas. Ši filmų programa neapsiribos vien kino seansais, planuojamos edukacinės diskusijos, o spalio 23 d. bus surengtas tarptautinis seminaras kartu su iš Skandinavijos atvykstančiais aplinkosaugos ekspertais.
Dar vienas susitikimas su Suomijos kino kūrėjais laukia specialaus „Nepatogaus kino“ seanso metu. Apdovanojimus įvairiuose kino festivaliuose renkantis suomių filmas „Panko Sindromas“ (Kovasikajuttu) pasakoja apie pankišką gyvenimą ir ėjimą prieš srovę. Pagrindinai filmo herojai – Pertti, Kari, Toni ir Sami – kaip turbūt kiekvienos normalios pankroko grupės nariai, mėgsta alų, garsiai keikiasi, viešai aiškinasi santykius, bet į muziką žiūri rimtai. Skirtumas tik tas, kad kiekvienas šios kylančios suomių pankroko grupės narys turi protinę negalią. Nepaisant to, jų triukšminguose koncertuose skamba maištingi tekstai apie neįgaliųjų nepriimančią visuomenę, nuobodų globos namų gyvenimą ar tiesiog juos „užknisančius“ dalykus – kad ir privalomą apsilankymą darytis pedikiūro. Pristatyti šio filmo į festivalį atvyksta visa kino kūrėjų komanda – režisieriai Jukka Kärkkäinen, J-P Passi bei prodiuseris Sami Jahnukainen.
Šeštasis dokumentinių filmų festivalis „AdHoc: Nepatogus Kinas“ vyks spalio 17–24 d. Vilniuje (kino centras „MULTIKINO“ (pramogų centras „Ozas“), „Skalvija“, Energetikos ir technikos muziejus). Iš karto po Vilniaus festivalis keliasi į Kauną (spalio 25–30 d., M. Žilinsko dailės galerija, Galerija 101). Lapkričio mėnesį festivalis keliaus po mažesnius miestus: Šiauliai (Ch. Frenkelio vila, lapkričio 6–10 d.) Klaipėda (Kultūrų komunikacijų centras, lapkričio 7–11 d.), Alytus (lapkričio 8–11 d.), Marijampolė (lapkričio 9–11 d.), Utena, Ukmergė ir Panevėžys (lapkričio 14–17 d.).
