Pirmoji žmogaus teisių kino festivalio „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ diena išsiskyrė renginių gausa. Penktadienį įvyko net dvi diskusijos, skirtos nagrinėti sudėtingas mūsų kaimynių – Rusijos ir Baltarusijos – problemas bei du susitikimai su festivalio svečiais.
Penktadienio popietę Atviros Lietuvos fondo konferencijų salėje surasti laisvą vietą buvo sudėtinga – tokį susidomėjimą sukėlė čia įvykusi diskusija „Kuo Rusijoje nužudyto advokato istorija yra svarbi Lietuvai?“. Lapkričio 16 d. sukanka dveji metai po Maskvoje dirbusio advokato Sergejaus Magnitskio mirties. Ši, vis dar iki galo neišspręsta byla, sukėlė tarptautinį pasipiktinimą dėl nebaudžiamumo, korupcijos ir aukščiausių pareigūnų savivalės Rusijoje masto. Diskusijos metu buvęs Sergejaus darbdavys ir draugas Jamison Firestone bei europarlamentaras Leonidas Donskis kalbėjo apie Rusijoje visas valdžios piramidės grandis apimančią korupciją bei žmones, kurie su ja kovoja. Pasak europarlamentaro, tokie žmonės kaip Sergejus Magnickis ar prieš kelerius metus nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja yra tikrieji Rusijos herojai, o J. Firestone pridūrė, jog susidūrus su neteisybe, kiekvieno iš mūsų pareiga yra netylėti ir kovoti su ja.
L. Donskio teigimu, demokratines vertybes bei teisės viršenybę gerbiančios valstybės turi atvirai atsakyti į klausimą, kiek ilgai galima toleruoti Rusijos valdžios veiksmus susidorojant su politiškai nepatogiais asmenimis? Jo teigimu, Europos parlamentas praėjusių metų pabaigoje paragino valstybes nares į ES erdvę uždrausti įvažiuoti asmenis, susijusiems su S. Magnickio mirtimi. J. Firestone pridūrė, kad Jungtinės Valstijos bei Jungtinė Karalystė tai jau padarė.
Po diskusijos kino teatre „Pasaka“ įvyko filmo „Teisingumas Sergejui“, detaliai nagrinėjančio S. Magnickio istoriją, peržiūra, po kurios žiūrovai turėjo galimybę betarpiškai pabendrauti su J. Firestone.
Ar žmonės gali įgyvendinti savo išraiškos laisvę Baltarusijoje? Kodėl vis daugiau Baltarusijos piliečių, žurnalistų, menininkų ir kt. tampa politiniais pabėgėliais Lietuvoje ir kitose šalyse? Kokia žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje? Į šiuos klausimus diskusijoje „Lukašenkos režimas plojimų nemėgsta“ bandė politinis aktyvistas, visuomenininkas iš Baltarusijos - Aleh Miatselitsa, KGB politinis kalinys, žurnalistas Vladimir Kobets ir opozicijos kandidato į Baltarusijos prezidentus Andrei Sannikau atstovas spaudai Aliaksandr Atroshchankau.
Prieš diskusiją buvo parodytas režisieriaus Mathew Charles pusvalandžio trukmės filmas „Vaidinant revoliuciją“ apie Baltarusijos „Laisvąjį teatrą“. Naujienos apie artėjančius trupės spektaklius Minsko pogrindyje sklinda socialinių tinklų ar SMS žinučių pagalba. Aktoriai žino, kad kiekvienas jų spektaklis, apnuoginantis A. Lukašenkos režimą, gali tapti paskutiniu, tačiau jie atkakliai siekia, kad jų pasirodymai taptų nors ir nedidele, tačiau laisvo žodžio erdve „paskutinėje Europos diktatūroje“.
Diskusijos dalyviai pasakojo, jog Baltarusijoje opoziciją vienija noras nuversti A. Lukašenkos režimą bei faktas, jog nepaisant priklausymo skirtingoms organizacijoms, už savo veiklą visi sėdi tame pačiame KGB kalėjime. Pasak A. Atroshchankau, Baltarusijoje žmonės nenori nuversti valdžios jėga, priešingai – demokratinės permainos į kaimyninę valstybę turi ateiti taikiai, be jėgos naudojimo.
Penktadienį taip pat įvyko susitikimas su filmo „Karlos atvykimas“ režisieriumi Koen Suidgeest. Pilnutėlėje kino centro „Skalvija“ salėje susirinkusiems žiūrovams po filmo peržiūros režisierius pasakojo apie tai, kodėl olandas, gyvenantis Ispanijoje, nusprendė susukti filmą apie jauną merginą, kuri laukiasi ir pagimdo vaiką gyvendama Nikaragvos sostinės Managua gatvėse.
Penktasis žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ Vilniuje truks dešimt dienų (spalio 20 – 30 d.). Vėliau projektas persikels į Kauną (lapkričio 2 – 6 d.), Klaipėdą (lapkričio 8 – 12) ir mažesnius Lietuvos miestus.
