Indijos ginklavimasis
Kinijos pastangos stiprinti savo karines pajėgas – pavyzdžiui, Rusijoje pagaminto lėktuvnešio, savo technine baze iš esmės menančio Gorbačiovo Sovietų Sąjungos laikus, įsigijimas už 20 milijonų dolerių – praėjusiais metais susilaukė nemenko pasaulio dėmesio. Tuomet pradėta kalbėti apie vis augančias Kinijos karines ambicijas Pietryčių Azijos regione. Bet Kinija nėra vienintelė Azijos galiūnė, skirianti ypatingą dėmesį savo karines ginkluotės stiprinimui. Tuo pačiu pasižymi ir Indija, kai kuriais atvejais netgi pranokstanti Kinijos pastangas apsiginkluoti.
Toks reiškinys daugelio apžvalgininkų dar nėra pakankamai giliai analizuojamas, bet jo pasekmes galime matyti pakankamai aiškiai – tai ženklas, kad regionas pradeda militarizacijos etapą, o naujai kylančios geopolitinės galios turi rimtų ambicijų tapti regiono dominantėmis. Anot 2011 metų duomenų, Indija yra didžiausia ginkluotės importuotoja visame pasaulyje – Indija įvykdo 9 procentus oficialių viso pasaulio ginklų transakcijų. Daugiausiai ginkluotės Indija įsigyja iš Rusijos, o iki 2015 metų šalis karinės modernizacijos programoms turėtų išleisti apie 80 milijardų dolerių.
Didžiausią dėmesį Indija skiria karinėms jūrų pajėgoms – naujajai regiono karinės konkurencijos sričiai. Skaičiuojama, kad Indija per ateinančius dvidešimt metų įsigis 103 naujus karo laivus, o tam išleis 45 milijardus dolerių – 20 milijardų dolerių daugiau nei į naujų karo laivų įsigijimą per tą patį laikotarpį investuos Kinija. Indijos karinis ginklavimasis yra nukreiptas ne vien tradicinių grėsmių atžvilgiu - priešpriešai su Pakistanu, Kašmyro separatistų pažabojimui ar priešinimuisi šalies viduje veikiančio maoistų judėjimo veiklai. Teigiama, kad neišvengiamas bus ir Indijos bei Kinijos tarpusavio karinės įtampos augimas. Indijos karines ambicijas (skirtingai nei Kinijos) kol kas paremia ir JAV. Bet vargu ar regione užteks vietos dvejoms milžiniškoms karinėms galioms, tad jau šiais metais galime sulaukti rimtesnių Indijos ir Kinijos priešpriešos pasireiškimų.
„Naujoji Europa“ nusigręžia nuo euro
Daugelis apžvalgininkų jau pastebėjo, jog finansinės krizės krečiamose Italijoje ir Graikijoje neretai paviešinama minčių apie būtinybę sugrąžinti liras ir drachmas. Bet dar skaudžiau euro šalininkams gali pasirodyti tai, jog beveik visos Rytų Europos šalys, vienu metu taip atkakliai siekusios euro įsivedinimo, pamažu pradeda nusigręžti nuo minties tapti euro zonos narėmis.
Regione eurą kol kas įsivedė Estija – praėjusių metų sausio 1 dieną ši šalis tapo 17-ąja eurą įsivedusia Europos šalimi. Bet naujų euro zonos narių gali tekti palaukti. Planų artimiausiu metu prisijungti prie euro zonos jau atsisako Lenkija (čia eurą ketinta įsivesti 2012 metais, bet dabar planai atidėdami vėlesniam laikui), Bulgarija (iš pradžių ketinusi įsivesti eurą 2013 metais, dabar šalis galimo įsivedimo datą nukelia vėlesniam laikui) ir Rumunija (pareiškusi, jog pirminę euro įsivedimo datą - 2015 metus - teks nukelti). Latvija ir Lietuva, iš pradžių siekusios pasekti kaimyninės Estijos keliu, dabar apie euro įsivedimą artimiausiu metu kalba atsargiau – narystė euro zonoje čia nebėra gyvenimo ar mirties klausimas.
Dar prieš porą metų prie Europos Sąjungos prisijungę Rytų Europos kraštai į euro įsivedimą žvelgė viltingai – tai buvo sprendimas, turėjęs sumažinti regiono susirūpinimą savo įsiskolinimu. Tam pritarė ir Tarptautinis Valiutos Fondas, teigdamas, jog euro įvedimo procesą reikėtų paspartinti, mat tai sumažins regiono neužtikrintumą ir padidins pasitikėjimą. Visgi dabartinės euro zonos krizės kontekste visa tai atrodo pakankamai nerealistiška. Tenka pripažinti, jog narystė Europos Sąjungoje nebereiškia to, ką reiškė dar visiškai neseniai.
Meksikos narkotikų karas plinta į pietus
Kol į narkotikų kartelių veiklą prie šiaurinės Meksikos sienos yra visuomet rūpestingai atsižvelgiama – tai vis dar svarbi JAV politinė problema, - neretai pamirštama apie tai, jog narkotikų karas tampa vis grėsmingesne problema į pietus nuo Meksikos esančiose šalyse. Tokie narkotikų karteliai kaip Sinaloa ar Zetas savo veiklą pradeda perorientuoti į Centrinės Amerikos valstybes, kurios pasižymi gana silpna politine santvarka ir teisiniu valdymu.
Praėjusiais metais prie tokių Centrinės Amerikos valstybių prisijungė Belizas ir Salvadoras, tad JAV duomenis, visose septyniose regiono šalyse šiuo metu yra vykdoma didelių apimčių narkotikų prekyba. 60 procentų iš Meksikos į JAV patenkančio kokaino pirmiausia keliauja per Centrinės Amerikos valstybes. Be to, regione lygiagrečiai pastebimas ir žymiai išaugęs žmogžudysčių skaičius – štai Hondūre per paskutinius penkerius metus šis skaičius padvigubėjo. Praėjusių metų gegužę Gvatemaloje įvyko didžiausios žudynės nuo pat 1996 metų, kuomet baigėsi šalies pilietinis karas. Šios žudynės kilo tarp narkotikų mafijos atstovų.
Teigiama, kad didžiausią įtaką regione turi Meksikos narkotikų kartelis Zetas. Ši nusikalstama grupuotė yra stipriai ginkluota, be to, pakankamai įtakinga, jog galėtų sąlygoti vietinių regiono valstybių politikų veiklą. Be to, teigiama, kad Sinaloa ir Zetas palaiko glaudų bendradarbiavimą su vietinėmis narkotikų gaujomis. Tad Meksikos narkotikų karas nebėra vien pačios Meksikos problema.
Kupranugarių išnykimas
Šeštajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje anglų keliautojas ir arabistas Johnas Philby pareiškė, jog per ateisiančius trisdešimt metų arabų kraštuose visiškai išnyks kupranugariai. Be abejo, tuo metu iš tokios įžvalgos buvo tiesiog pasijuokta. Bet dabar situacija gerokai pasikeitė – Saudo Arabija turi išimtinai remtis kupranugarių importu, o kupranugarių kaimenės tampa itin saugomu objektu.
Per daugiau nei dešimtmetį mėsai skirtų kupranugarių kiekis Saudo Arabijoje ženkliai sumažėjo – nuo 426 tūkst. iki dabartinių 260 tūkst. Tūkstančiai kupranugarių yra paskerdžiama per hadžą, todėl Saudo Arabija yra tiesiog priversta importuoti šiuos gyvūnus. Be to, nemaža dalis kupranugarių paklausos tenka kupranugarių lenktynių industrijai. Skaičiuojama, kad nuo 1994 iki 2004 metų Azijos kupranugarių populiacija sumažėjo 20 procentų. Kol kas labiausiai iš to laimėjo Australija, kurioje gyvena didžiausia laukinių kupranugarių populiacija visame pasaulyje. Didžioji dalis Australijos kupranugarių yra eksportuojama būtent į Saudo Arabiją.
Kokios viso to pasekmės? Kupranugariai daugelyje kraštų yra vis dar pagrindinė transporto priemonė ir maisto šaltinis. Tad kupranugarių kaimenių mažėjimas kelia grėsmę sukelti maisto krizę. Taip jau nutiko Somalyje, kuomet daugelyje vietovių išdvėsė ištisos kupranugarių kaimenės. „Kupranugariai yra paskutiniai gyvūnai, kurie miršta. Kai pradeda dvėsti kupranugariai, tik laiko klausimas, kada pradės mirti ir žmonės“, - 2009 perspėjo vienas Somalio žynys. Deja, bet taip ir nutiko – visai greitai Somalyje kilo bado protrūkis.
JAV imigracijos politikos griežtėjimas
Kol respublikonų kandidatai į 2012 JAV prezidento rinkimus nepaliauja aiškinti apie griežtesnės JAV ir Meksikos sienos apsaugos būtinybę ir atsakingesnę nelegalių JAV imigrantų kontrolę, dabartinio JAV prezidento demokrato Baracko Obamos administracija kiek netikėtai ir beveik nepastebimai jau pradėjo imtis būtent tokios politikos. Nepaisant to, jog Obama visuomet pasisakydavo už socialiai jautrią imigracijos politiką, bet reali situacija yra kiek kitokia – nelegalių imigrantų deportacijos apimtis JAV pasiekė aukščiausią rodiklį per visą istoriją.
392 tūkst. nelegalių imigrantų buvo deportuota 2010 metais, praėjusiais metais šis skaičius pasiekė beveik 400 tūkst. Taigi spalio mėnesio duomenimis, per visą Obamos administracijos valdymo laikotarpį iš JAV buvo deportuota beveik 1,2 milijonai imigrantų. George'o W. Busho administracijos valdymo metu buvo deportuota 1,5 milijonai imigrantų. Tiesa Busho prezidentavimo kadencija truko aštuonerius metus. Teigiama, jog tokia situacija nepatenkintos ispaniškai kalbančių JAV piliečių grupės ėmėsi spausti JAV administraciją. Pastaroji paskelbė, jog imigracijos politika galėtų būti šiek tiek sušvelninta – nusikalstamų veikų nepadariusių ir viešajam saugumui grėsmės nekeliančių nelegalių imigrantų likimas galėtų būti sprendžiamas ne skubos tvarka. Visgi tai, ar imigrantas galėtų būti laikomas pavojingu, turėtų spręsti imigracijos departamento pareigūnai, šiuo atveju turintys iš esmės neribotą laisvę elgtis savo nuožiūra.
Teigiama, kad tokia JAV administracijos politika galėtų reikšti Obamos bandymus įtikti dešiniosioms politinėms jėgoms. Tikėtina, kad po gana griežtų imigracijos politikos strategijų vėliau turėtų sekti naujo imigracijos įstatymo priėmimas, kuriame bus labiau atsižvelgiama į imigrantų teises. Kita vertus, sunku tikėtis, kad JAV Kongresas greitu metu patvirtins tokį imigracijos politikos įstatymo projektą.
Slaptasis Pakistano karas
Beludžistanas yra didžiausia Pakistano provincija, užimanti beveik pusę valstybės žemyninės teritorijos, bet šiame regione vykdomi separatistų išpuoliai – kartais vadinami slaptuoju Pakistano karu – pasaulio dėmesį patraukia retai. Separatistų grupės, kurioms vadovauja Beludžistano Išsivadavimo Armija, nuo 2007 metų vykdo sukilimą. Reikia pažymėti, kad nuo 1947 metų tai yra jau penktasis sukilimas, vykstantis gamtos ištekliais turtingame Beludžistane. Vis dėlto, netgi vertinant Pakistano standartais, dabartinis pasipriešinimas yra itin smarkus, o pats regionas beveik nekontroliuojamas.
Beludžistano sukilėliai pasižymi nuožmia kova – regione yra užfiksuojama daugiausiai karinių atakų iš visų šalies provincijų, be to, joje yra dažni dujotiekio linijų sprogdinimai ir politinės žmogžudystės. Pakistano karinių pajėgų atsakas taip pat pasižymi ryžtingumu. Šalies kariuomenė nuolatos gaudo ir žudo sukilėlius, kas tarptautinės bendruomenės dažnai yra vertinama neigiamai.
Regiono nestabilumas turi pasekmių ir tarptautiniams santykiams. Provincijos sostinėje Quettoje yra įsikūręs Talibano režimo štabas, o ilga, bet beveik nekontroliuojama, provincijos siena su Afganistanu yra naudojama kaip Talibano kovotojų perėjimo zona. Retai apgyvendintas regionas tampa puikia prieglauda narkotikų mafijai ar iraniečių sukilėlių grupėms. Be abejo, savo vaidmenį čia turi ir Indija – Pakistanas šią šalį nuolatos kaltina Beludžistano sukilėlių rėmimu. Indija savo ruožtu tokius kaltinimus įnirtingai neigia. Visgi tarptautinis dėmesys vidiniam Pakistano konfliktui kol kas nėra didelis, tad dėl šios problemos oficialusis Pakistanas išorės spaudimo vis dar nejaučia. Bet vargu ar tai galėtų tęstis amžinai.
Piratavimas tampa globaliu reiškiniu
Somalio piratams praėjusieji metai ir vėl buvo rekordiniai – skaičiuojama, kad iki 2011 spalio mėnesio piratai surengė 199 grobikiškas atakas. Tai keliomis dešimtimis daugiau nei 2010 metais. Deja, bet tokia veikla pastaruoju metu užsiima ne vien somaliečiai. Modernus piratavimas tampa globaliu reiškiniu.
Dabar pastebimas didelis piratų suaktyvėjimas Vakarų Afrikos pakrantėse. Čia mėgstamiausia piratų atakų vieta yra nafta turtinga Gvinėjos įlanka. Praėjusiais metais prie Benino pakrančių buvo užfiksuota devyniolika piratų atakų, tuo tarpu dar prieš metus šios Afrikos valstybės pakrantėse piratai nesurengė nei vienos atakos. Panašūs incidentai vyksta ir prie Nigerijos bei Ganos pakrančių. Todėl susirūpinimas piratavimu tampa valstybinio lygmens – Nigerija ir Beninas praėjusiais metais surengė pirmąjį dvišalį pasitarimą, kuriame buvo spręsta piratavimo problema.
Vakarų Afrikos piratai veikia kiek tradiciškiau nei bendražygiai iš Somalio. Gvinėjos įlankoje pirataujantys afrikiečiai dažniausiai kėsinasi tik į laivų krovinius ir nemėgina laivo įgulos paimti įkaitais bei reikalauti piniginės išpirkos. Kita vertus, neretai pasitaiko, jog piratai vis vien išžudo visą laivo įgulą. Jei Somalio piratų veikla yra siejama su pačios valstybės nestabilumu, tai Vakarų Afrikoje veikiantys piratai negalėtų būti siejami su žlungančių valstybių režimais. Pavyzdžiui, Gana yra viena labiausiai pažengusių ir demokratiškiausių Afrikos valstybių. Tad spėjama, kad piratų veiklą Vakarų Afrikoje skatina spartus šio regiono naftos pramonės augimas.
Kita vertus, piratavimas nėra vien Afrikos problema. Toks reiškinys pakankamai gyvybingas ir Indonezijoje, kur praėjusiais metais buvo įvykdyta daugiausiai piratų išpuolių nuo 2007 metų. Piratų ataka buvo užfiksuota netgi Peru pakrantėje. Iš viso praėjusiais metais buvo įvykdyti 352 piratų išpuoliai. O tai yra rekordinis skaičius. Tad nepaisant to, jog didžiosios jūrinės valstybės skiria vis didesnį dėmesį kovai su piratavimu, bet panašu, kad šis reiškinys turi aiškią stiprėjimo tendenciją.
Naujoji demilitarizuota zona Azijoje
Kai praėjusių metų vasarį pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Viduriniuosius Rytus, Pietryčių Azijoje pasireiškusi priešprieša tarp Kambodžos ir Tailando netikėtai išvirto į karinį konfliktą. Konflikto priežastis – teritoriniai nesutarimai dėl vienos šventosios vietovės.
Kaimyninės šalys jau ilgai nesutaria dėl to, kuriai iš jų turėtų priklausyti Preah Vihear šventykla. Nors šventykla JTO Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimu dar 1962 metais buvo paskirta Kambodžai, bet Tailandas savo pretenzijų į šį UNESCO kultūrinio paveldo objektą taip niekada ir neatsisakė. Pastaraisiais metais įtampa tarp Kambodžos ir Tailando vėl išaugo, kuomet Tailando premjeru tapo agresyvia retorika išsiskiriantis Abhisitas Vejjajiva. Būtent jo sprendimu į nesutarimus keliančią teritoriją buvo įvesti kariniai daliniai.
Taigi nuo vasario 4 iki 16 dienos tarp Kambodžos ir Tailando vyko karas. Bent taip ginkluotą konfliktą įvardijo Kambodžos premjeras Hun Senas. Gerai bent tiek, jog šis karas truko neilgai ir nebuvo itin nuožmus. Pokonfliktinę situaciją vėl ėmėsi spręsti JTO, liepos mėnesį šventyklos teritorijoje įkūrusi demilitarizuotą zoną ir liepusi konfliktuojančių pusių kariniams daliniams atsitraukti iš vietovės. Paliaubų laikymąsi yra paskirta prižiūrėti Indonezijos atstovams. Nors konfliktas bent kuriam laikui yra išspręstas, bet didžiausią susirūpinimą šiuo metu kelia ištikimo JAV sąjungininko Tailando situacija. Šalis išgyvena gana neramius laikus, mat joje nuolatos kyla smurtingi protestai, sukilimus organizuoja Tailando Raudonmarškiniai bei sukarintos islamistų grupuotės. Taigi Pietryčių Azijos regiono saugumas ir stabilumas šiais metais gali kelti pagrįstą susirūpinimą.
Silpnėjanti kova prieš branduolinių medžiagų platinimą
Barackas Obama dar visai neseniai teigė, jog JAV ryžtingai sieks taikos ir saugumo pasaulyje, kuriame negali likti vietos branduolinei ginkluotei. Be abejo, naujosios START branduolinės ginkluotės mažinimo sutarties ratifikavimas ar 47 valstybių konferencija apie branduolinio saugumo problematiką gali būti laikomi rimtais pasiekimais. Bet Obamos administracijos pažanga, siekiant sukontroliuoti ir apsaugoti neprižiūrimų branduolinių medžiagų arsenalus, neatrodo tokia didelė.
Kaip rodo statistika, JAV yra neįgali sukontroliuoti ir prižiūrėti apie 2500 kilogramų branduolinių medžiagų, kurias branduolinės energetikos skatinimo tikslais kažkada pati perdavė užsienio valstybėms. „Teoriškai mes žinome, kur yra laikomos šios medžiagos, bet mes neturime tinkamų apskaitos priemonių išsiaiškinti, kur šios medžiagos atsiduria realiai“, - paaiškina vienas branduolinių medžiagų apsaugos ekspertas. Tam, be abejo, yra ir kitų priežasčių – JAV Kongresas mažina biudžeto išlaidas, skirtas branduolinių medžiagų apsaugai trečiosiose šalyse. Praėjusias metais Kongresas 85 milijonais dolerių sumažino finansavimą, skiriamą programos Globalių Grėsmių Mažinimo Iniciatyva vykdymui. Šios programos tikslas yra sukontroliuoti ir apsaugoti branduolinių medžiagų arsenalus buvusių Sovietų Sąjungos valstybių teritorijose.
Problema iš tiesų yra pakankamai grėsminga, o tai patvirtina atvejai, kuomet atsakingai nesaugomos branduolinės medžiagos patenka į kitų asmenų rankas. Praėjusių metų birželį Moldovoje buvo sulaikyti šeši asmenys, už 20 milijonų dolerių bandę parduoti kilogramą pavogto urano. Per paskutinius penkiolika metų buvo užfiksuoti 500 atvejų, kuomet branduolines medžiagas buvo mėginama nelegaliai pervežti ar kitaip platinti. Tikėtina, jog apie nemažai atvejų yra tiesiog nežinoma. Tad naujoji START sutartis gal ir yra rimtas pasiekimas, bet pasaulis be branduolinių ginklų vis dar atrodo tik iliuzija.
Padėtis Ruandoje ir vėl pradeda blogėti
Praėjusių metų spalį JAV pasirašė tarpusavio investavimo sutartį su Ruanda. JAV Valstybės departamentas itin gyrė šį susitarimą, pavadindamas jį nuoseklias Ruandos reformas ir sėkmingą šalies ekonominę raidą įprasminančiu pasiekimu.
Ruandos ekonominės reformos iš tiesų prisidėjo prie tokio šalies augimo, kokiu galėtų pasigirti reta Afrikos valstybė – paskutinius penkerius metus valstybės ekonomika kasmet paaugdavo po 7 procentus. Šalies prezidentas Paulas Kagame yra dažnai pagiriamas už aplinkosaugos iniciatyvas ir moterų padėties gerinimą šalies visuomenėje. Bet ne viskas Ruandoje atrodo taip puiku. Didžiausią susirūpinimą pradeda kelti Kagame politinės sistemos demokratijos būklė. Visai neseniai buvo nužudytas didžiausiai opozicinei šalies partijai atstovavęs Ruandos viceprezidentas, o kritiškai prezidento Kagame atžvilgiu nusiteikęs vieno šalies dienraščio redaktorius buvo rastas negyvas. Per pastaruosius dvejus metus Kagame režimas uždarė didžiausius jo veiklą kritikavusius dienraščius, areštavo svarbiausius šalies karinių pajėgų pareigūnus ir, apkaltindamas šalyje vykusio genocido neigimu, įkalino vieną iš aktyviausių valstybės opozicinių politinių jėgų atstovų. Be to, buvęs Ruandos kariuomenės vadas, šiuo metu gyvenantis Pietų Afrikoje, tik per plauką išvengė žūties, kuomet į jo gyvybę praėjusiais metais buvo mėginama pasikėsinti net du kartus.
JAV buvo išreiškusi susirūpinimą dėl 2010 metų Ruandos prezidento rinkimų (juos Kagame laimėjo, surinkęs 93 procentus piliečių balsų), bet realių veiksmų Kagame režimo atžvilgiu JAV vis dar nesiima. Kol kas JAV yra labiau suinteresuota Ruandos ekonominio vystymosi galimybėmis, o ne šalies politine situacija. Kagame sugebėjo užtikrinti Ruandos ekonomikos augimą, bet jei politinis klimatas valstybėje ir toliau nesikeis, jau greitu metu galime sulaukti draugiškų JAV ir Ruandos santykių pabaigos.
