Jolita Žurauskienė
Beveik prieš du dešimtmečius nuomojamoje sodyboje apsistoję Ilona ir Audrius Smulskiai negalvojo visam laikui likti kaime. Tuo metu sutuoktiniai nemokėjo dirbti jokių žemės ūkio darbų, o dabar sėkmingai ūkininkauja.
„Iškeitusi gyvenimą mieste į kaimą, pajutau vidinę atgaivą, laisvę. Tik čia naujomis akimis išvydau rytą ir vakarą, pradėjau grožėtis žiema ir vasara“, – atviravo daugiavaikė mama.
Susidomėjo sodyba
Sukūrę šeimą, interjero apipavidalintoja Ilona ir lengvosios pramonės inžinierius Audrius Kaune gyveno tik vienus metus. Tuo metu Lietuvoje įmonės merdėjo, aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms buvo sunku rasti darbo. „Laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad Molėtų rajone nuomojama sodyba. Pasiūliau vyrui ten praleisti vasarą. Tačiau nutiko taip, kad sodyboje nusprendėme likti ilgesniam laikui. Butą Kaune išnuomojome“, – pasakojo I.Smulskienė. Miestiečiams, nepratusiems prie sunkaus fizinio darbo, kaime nebuvo lengva. Todėl daug ko teko mokytis iš savo klaidų. „Šalia sodybos buvo labai derlinga žemė, viskas puikiai augo, stebėdavausi derliaus gausa. Tuo metu apie žemę nieko nesupratau, galvojau, kad ji visur tokia gera“, – prisiminimais dalijosi Ilona.
Pasak I.Smulskienės, šeima būtų ir toliau gyvenusi Molėtų rajone, tačiau sodybą jiems žadėję parduoti savininkai persigalvojo. Smulskiai įsikūrė Ukmergės rajone Kartėnų kaime. „Nusipirkome nedidelį namelį arčiau miesto, kad vaikams būtų arti mokykla. Norėjome, kad pagrindinis, asfaltuotas kelias būtų šalia. Apie ūkininkavimą tuo metu nemąstėme. Jei dabar pirktume sodybą, pirmiausia įvertintume, kokia žemė, ar ji derlinga, ir žiūrėtume, kad sodyba būtų nuošalyje, toliau nuo kitų namų“, – pridūrė pašnekovė.
Pradėjo nuo braškių
I.Smulskienė pasakojo, kad vyras, stengdamasis išlaikyti šeimą, keliems mėnesiams išvažiuodavo dirbti į Švediją, Norvegiją, o ji su trimis mažais vaikais sukdavosi namuose. Ūkininkauti jauną šeimą paragino Audriaus mama. Ji pasodino kelias lysves braškių. „Pirmųjų užaugintų braškių mums buvo per daug, todėl dalį uogų sėkmingai pardaviau. Kitais metais braškyną išplėčiau ir vėl derlių pelningai realizavau. Kai vyras pamatė, kad aš per mėnesį čia uždirbau tik perpus mažiau nei jis Norvegijoje, suprato, kad verčiau užsiimti uogų auginimu savo ūkyje, nei blaškytis po svetimas šalis“, – prisiminė pašnekovė. Dabar jie ūkininkai uogininkai. Augina net kelis hektarus braškių, nemenką plotą aviečių, serbentų. Geriausi ūkio pagalbininkai – penki Smulskių vaikai: Mikalojus, Apolonija, Leonora, Rapolas ir Konstancija. Jie ne tik ravi, skina uogas, bet ir prekiauja jomis pakelėje. Vasarą braškynuose ir avietynuose pasidarbuoti mėgsta ir Smulskių vaikų draugai. Didesni šviežių uogų kiekiai gabenami į Ukmergės turgų. Kitais metais jas planuojama pardavinėti ir Kaune. „Jei nori kaime pragyventi iš žemės ūkio, turi imtis verslo. Tačiau tai, ką darome mes –daugiau gyvenimo būdas nei verslas. Pinigų prisiduriame ir iš nuosavo miško“, – sakė Ilona. Pasak pašnekovės, per 16 metų nederlingoje žemėje ji rado tinkamą vietą daržui, obelų sodui, išmoko auginti paukščius, gyvulius. Pastaruoju metu Smulskiai laiko vieną karvę, todėl pieno, sviesto, grietinės, varškės neperka.
Nesivaiko madų
Ūkininkės kelią pasirinkusi moteris pasakojo, kad ji labiausiai mėgsta gėles, nors patinka ir visi kiti augalai. „Pavasarį, kai atbunda gamta, įlendu į gėlynus ir kapstausi, kapstausi... Toks darbas man yra didžiausia atgaiva. Tačiau iš gėlynų mane greitai išgina ūkio darbai, todėl jų niekuomet nesutvarkau taip gerai, kaip norėčiau“, – sakė I.Smulskienė. Ji pridūrė, kad augalai nederlingoje žemėje augo prastai, todėl teko išmokti juos auginti ir susišnekėti su žeme. Prižiūrėdami sodybos aplinką, Smulskiai stengiasi nepakenkti gamtai. „Vyras neleidžia naudoti vejapjovės, nes ji traiško sraiges. Todėl vejos mūsų kieme nėra. Audrius dažnai pabrėžia, kad vejos – netikusi šių laikų mada. Žolės jų sodybos pievose nušienaujama tik tiek, kiek reikia karvei“, – pasakojo sodybos šeimininkė.
I.Smulskienė juokavo, kad į sodybą visi suveža įvairių nereikalingų daiktų, todėl čia prieglobstį randa įvairios senienos. Šeima nesivaiko madų, neperka naujausių automobilių, drabužių. Jų kambariuose dar yra autentiškų Ilonos senelių bei sodybos šeimininkų baldų. Pasak jos, nuo prabangos jie atsiribojo išvykę gyventi iš miesto į kaimą.
Dėmesys vaikams
Didžiausios Ilonos ir Audriaus vertybės – šeima ir vaikai. Kalbėdama apie atžalas, daugiavaikė mama pabrėžė, kad ji niekada nelaikė savo vaikų prie sijono ir nevertė nori nenori dirbti ūkio darbų. Visi sutuoktinių vaikai mokosi mieste, lanko būrelius, kai kurie – meno mokyklą, užsiima įdomia veikla, bendrauja su draugais. I.Smulskienė įsitikinusi, kad jei ji būtų derinusi valdišką darbą ir šeimą, labiausiai būtų nukentėję vaikai. Visada rami, švelni ir rūpestinga Ilona sugebėjo įskiepyti vaikams dvasines vertybes, išmokyti tarpusavio supratimo, meilės ir pagarbos. Pasak moters, pastaraisiais metais, kai vyriausias sūnus išvyko studijuoti, o jauniausia dukra pradėjo lankyti mokyklą, jai atsirado daugiau laisvo laiko, kurį skiria knygų skaitymui, kitiems pomėgiams. „Žinoma, buities darbų yra labai daug, visų nespėju įveikti, tačiau dėl to ir nesijaudinu“, – pridūrė pašnekovė. Visai Smulskių šeimai labiausiai patinka eiti pasivaikščioti į mišką, slidinėti, drauge žiūrėti filmus, plaukioti baidarėmis, ilsėtis prie ežero. Po vasaros darbų jie mėgsta išvažiuoti į sveikuolių stovyklas, plenerus, teatrą, pas draugus.
