Kad atrodytume geriau, kad būtume aukštumoje, kad nesijaustume blogesniais už kitus. Iš kur atsiranda toks įprotis?
Nuo vaikystės vaiką pradeda lyginti su kitais, ir labai dažnai tokie palyginimai būna ne vaiko naudai. Tai jį labai žeidžia. Tačiau vaikiška psichika nepasirengusi ištverti nuolatinio lyginimo, vadinasi, reikia kažką daryti. Galima užsidėti išdidumo šarvus ir užsisklęsti nuo supančio pasaulio. Kai esi išdidus, tu gali būti nepažeidžiamu, tave ne taip lengva įžeisti ir pažeminti. Naująją kaukę geriausia visur su savimi nešiotis – ką gali žinoti, gal prireiks.
Įprotis lyginti save su aplinkiniais lieka nuo vaikystės. Ir žmogus nuolatos save su kuo nors lygina: su praeiviais, su draugais, su giminėmis ir artimais žmonėmis. O tuomet matai, jog palyginimas ne tavo naudai, tad būtina greitai užsidėti išdidumo kaukę – štai žmogus ir užsidaro nuo supančio pasaulio. Kai stengiesi su kitais žmonėmis elgtis išdidžiai, atkreipk dėmesį – tave supantys žmonės ima elgtis atitinkamai.
Kodėl tai vyksta? Todėl, kad prieš tave jie bijo pasirodyti kvailais ar nemandagiais. Niekam nesinori būti blogesniu, niekam nepatinka būti pažemintu. Žmonės jaučia tavo jausmus jų atžvilgiu ir ima į tai atsakyti. Galiausiai gaunasi, kad tau sunku bendrauti su žmonėmis, jie su tavimi elgiasi šaltai.
Tačiau tu pati sudarai tokias situacijas. Reikia atleisti jiems už tokį elgesį ir taip pat atleisti ir sau. Juk tavo priešiškumas negali atnešti laukiamų rezultatų. Dėl tavo priešiškumo problema gali tik dar labiau sustiprėti. Tu supranti savo klaidą, ji tau labai nemaloni, ji netgi gali tave pykdyti. Tu imi pykti ant savęs ir ant aplinkinių, imi kaltinti savo charakterį, galiausiai imi neigti save. Tu neigi save, pyksti ant savo trūkumų ir nuolatos kartojamų klaidų, tu nori jų atsikratyti.Tačiau jos, priešingai, ima prie tavęs kabinėtis ir kartotis vėl ir vėl.
Kur problema? Kai žmogus ką nors neigia, ir dėl ko nors išgyvena daugybę neigiamų emocijų, jis neigia šį pasaulį, neigia jo egzistavimą. Žmogui būtina suprasti, kad viskas šiame pasaulyje teisinga, ir kad tau jis nori tik gero. Niekas neprieštarauja, jog tu būtum laiminga, niekas neprieštarauja, kad tu ugdytumei savyje geriausius charakterio bruožus. Tačiau reikia suprasti savo problemas, net jei jos tau nepatinka ir sukelia begalę nepatogumų ir nusivylimų. Reikia suprasti, kad kažkada vaikystėje nusprendei užsidėti išdidumo kaukę, kad nepatirtum skausmo. Ji tau buvo reikalinga.
Dabar ji tau nereikalinga, tačiau tu ją vis dar dėvi, ir ji tau trukdo. Tačiau tai nereiškia, kad reikia pykti ir neigti save. Tiesiog reikia atleisti ir leisti sau būti tokia, kokia esi. Reikia atsipalaiduoti ir nusiraminti. Tik tuomet atsiras galimybė pasikeisti. Be pykčio ir neigiamų emocijų. Klaidos kartosis tol, kol tu rimtai į jas žiūrėsi ir ant jų pyksi. Kai tik nurimsi, viskas praeis ir pasikeis taip, kaip to nori tu! Tačiau jei pyksi ant savęs ir kitų, permainų nelauk. Tik po atviro atleidimo tau bus lengviau pasikeisti.
Atleisk sau už tokį elgesį, kuris tau nepatinka ir leisk sau pasikeisti.
