Nepalikime jos vienos, Živilės Balčiūnaitės, nubaustos ir palaužtos, kuria taip džiaugėmės prieš aštuonerius metus, kai Atėnų olimpinių žaidynių maratone atbėgusi keturiolikta prisipažino, kaip buvo sunku: „Nuo pusės distancijos buvo vien kentėjimas“.
Kiek reikėjo valios ir jėgų ištverti tą kentėjimą ir po to vėl bėgti, dirbti ir dirbti kiekvieną dieną, kad galėtų pasakyti: „Aš gyvenu, kad bėgčiau“. Kiek tūkstančių kilometrų prabėgta treniruojantis, dalyvaujant maratono bėgimuose... Živilės tinklalapyje išvardyti tie maratono bėgimai: Hamburgas, Los Angelo - kelis kartus, Dublinas, Tokijo - kelis kartus, Valensija, Europos ir Pasaulio čempionatai, ir visur aukštos vietos, ne vienas rekordas. Europos 2010 m. čempionate pirmosios vietos jos rezultatas net nebuvo pats geriausias jos asmeniškas pasiekimas, į šitą pergalę ėjo žingsnis po žingsnio vis mažindama minutes, gerindama rezultatus.
Iškilus neleistinų medikamentų naudojimo problemai, pirmoji paskubėjo išsižadėti jos sportinė šeima - Lietuvos lengvosios atletikos federacija, palikusi gintis ją vieną su ištikimuoju treneriu, žinomu bėgimo „fanu“ Romu Sausaičiu.
Galima suprasti dopingo šešėlio baimę ir „munduro“ garbę, bet, žiūrint iš šalies, tas atrodė žiauriai - nelyginant karo nusikaltėliui nusegamas diržas, nuplėšiami antpečiai...
Ir to negana, pasigirsta balsų, jog reikia atimti ir Lietuvos valstybės apdovanojimą, Prezidentės įteiktą ordiną, lyg tas apdovanojimas būtų vien už laimėtą Europos čempionatą, o ne už visą sportininko kelią. Noriu tikėti, kad J. E. Prezidentė šito nepadarys, neatstums Živilės ir tuo paguos ją, padės užgydyti palaužtus sparnus. Ji vis dar bėga, treniruojasi, ruošiasi naujiems startams, ir labiau negu bet kada reikalingi sparnai, kad kvėpuotum pilna krūtine, o ne su nugarą slegiančiais svarsčiais.
Net jeigu ji iš tikrųjų sąmoningai padarė tą klaidą, nors sunku patikėti, kad po tiek daug bėgimų ir laimėjimų ryžtųsi tokiam žingsniui, net ir tada turėtume jos laukti sugrįžtant taip, kaip laukė biblinis Tėvas savo sūnaus. Tėvas nebuvo užbraukęs sūnaus, neatsisakė jo, bet kasdien laukė atvėręs širdies vartus. Ir tik todėl galėjo įvykti ta sugrįžimo šventė.
Vytautas Narbutas
