Grėsmingas išpuolis
Ką tik šalies žiniasklaidoje nuvilnijo žinia apie šiurpų įvykį Vilniuje, Žemynos gatvėje. Daugiabučio namo kieme ant žemės popietę staiga atsidūrė vieno buto gyventoja (42 m.), iškritusi pro savo buto langą antrame aukšte. Tuoj pat paaiškėjo, kad moteris ne pati iššoko ar netyčia iškrito, o buvo brutaliai išsviesta per langą savo vyro R. Ž. (42 m.). Laimė, galvos traumą patyrusi nelaimėlė operatyviai pateko į medikų rankas, pavojus jos gyvybei nutolo.
Tačiau tuo metu name jau brendo ir kita tragedija. Nuo jos galvotrūkčiais bėgo 17-metė išmestos moters dukra. Pamačiusi, kaip tėvas namie pasielgė su jos motina, šoko ištikta, bet sveikos nuovokos nepraradusi paauglė puolė pro duris į kaimynų butą. Tačiau agresijos apimtas merginos tėvas skubiai leidosi paskui ir taip atsidūrė kaimynės bute, į kurį nubėgo dukra. Nieko neaiškindamas jis atėmė peilį iš tuo metu bulves skutusios kaimynės ir juo pradėjo badyti to nesitikėjusį buto šeimininką (28 m.), pasitaikiusį įsibrovusio aršaus svečio kelyje. Jaunas vyras nespėjo išvengti dūrių į nugarą ir pilvą. Tik atsitiktinumo dėka jis išvengė mirties.
Tuo metu siaubo apimta paauglė jau buvo iššokusi per kaimynų, gyvenančių pirmame aukšte, balkoną į lauką. Pavojus nuo jos buvo nutolęs. Medikai rūpinosi ne tik mergaitės sužalota motina, bet ir dūriais „apdovanotu“ kaimynu. O pats sveiką protą praradęs smurtautojas R. Ž. tuo metu tūnojo kaimynės buto kambaryje, kuriame užsibarikadavo baldais.
Kai į butą įėjo policijos pareigūnai, incidento kaltininkas buvo jau aprimęs. Įkalbinėjamas R. Ž. netrukus sutiko pasiduoti ir nė kiek nesipriešino, kai jam buvo dedami antrankiai. Tačiau eiti į tarnybinį automobilį sulaikytasis nesutiko – paprašė jį nunešti. Gali būti, kad tuo metu R. Ž. pradėjo stipriau jausti ir kitus sveikatos negalavimus. Nuneštam vyrui policijos automobilyje pasidarė dar blogiau, jį ištiko epilepsijos priepuolis. Kadangi medikai buvo dar namo kieme, tai pagalba smurtautojui teikta kaipmat. Deja, gaivinamas R. Ž. labai sparčiai silpo ir netrukus mirė.
R. Ž. mirties priežastį vėliau patikslins specialistai. O iškart po įvykio tebuvo aišku, kad šis vyras dar iki šiurpaus išpuolio turėjo psichikos sveikatos problemų. Matyt, jos tą popietę itin paaštrėjo.
Laimei, kad įvykis nesibaigė R. Ž. žmonos ar dukros, ar kaimyno nužudymu.
Keistuolio agresija
Turbūt skaudžiausia, kai šiurpi tragedija dėl psichikos ligonio išpuolio įvyksta netikėtai. Kai toji žmogaus dvasios negalia artimųjų pastebima per vėlai arba būna išvis nepaisyta, ligonį laikant tik keistuoliu. Taip šių metų sausį nutiko ukmergiškių Šlapikų šeimoje, kurią kaimynai ir artimieji laikė kone idealia.
Tragedijos pasekmės itin skaudžios – nužudyta žmona, išgąsdinti ir našlaičiais likę mažyliai, sudraskyta jauna šeima, būrys gedinčių artimųjų. O viso to kaltininkui – tik psichiatrų globa ir pagalba, vartantis minkštoje ligoninės lovoje, ir viltis kada nors vėl laisvai gyventi savuose namuose. Taip neseniai nusprendė Vilniaus apygardos teismas.
Tą sausio 13-osios vakarą šeimos galva Vytautas (40 m.) mirtinai subadė savo žmoną Astą (34 m.). Dabar žudikui, kaip paskelbė teismas, paskirtas griežčiausias gydymo režimas psichiatrijos ligoninėje, nes V. Šlapikas pripažintas nepakaltinamu. Tai reiškia, kad jis per išpuolį prieš žmoną negalėjo suvokti savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti.
„Akistata“ jau rašė, kad tą svarbią visai Lietuvai dieną jauna Šlapikų šeima, kieme lipdydama sniego gniužulus, eilinį kartą žavėjo savo kaimynus, kurie nuolat džiaugdavosi, jog šioje šeimoje tėvai labai gražiai bendrauja su savo dviem vaikučiais – 5 metų dukrele ir 3 metų sūneliu, beveik visur eina kartu, kieme žaidžia kartu. O vėlų vakarą tie patys kaimynai tik pečiais traukyti tegalėjo išgirdę, kad toje šeimoje įvyko šiurpi tragedija, ir bandydami suprasti, kodėl taip įvyko.
Policijos pareigūnai, kuriuos į jaunos šeimos butą iškvietė V. Šlapiko mama, telefonu paprašyta pačios išsigandusios ir tragediją tomis minutėmis nujautusios marčios, iškart įtarė, kad V. Šlapikas turi psichikos sveikatos problemų. Mat vyras neįsileido policininkų į butą, o kai šie, girdėję triukšmą kambaryje, išlaužė buto duris, tai šeimos galva, pusnuogis įpuldamas į kambarį iš įstiklinto balkono ir rankoje laikydamas peilį, bloškė į šalį vieną policininką ir leidosi lauko durų link. Vyras nekreipė dėmesio į išvartytus ir taip trukdančius greitai prabėgti baldus, į kampe susigūžusius ir verkiančius savo vaikus, į kraujo klane merdinčią žmoną ir didžiulę vandens balą koridoriuje (vonioje buvo nutraukta veikiančios skalbimo mašinos vandens žarna). Ukmergiškis blaškėsi ir atrodė keistai. Jis buvo sutramdytas tik policininkams panaudojus elektros šoko prietaisą. Dėl neramios vyro būsenos net nepavyko patikrinti jo galimo girtumo.
Kai V. Šlapikui buvo uždėti antrankiai, o jo žmona išvežta į ligoninę, maždaug po pusantros valandos medikai pranešė, kad peiliu į kaklą, šoną, krūtinę žiauriai subadyta (per 50 dūrių) dviejų vaikučių mama mirė.
Spėjamos priežastys
Ukmergę labai sukrėtė ši šeimos tragedija, nes sutuoktiniai iki tol nebuvo žinomi policijoje, niekam nekėlė jokių problemų. Anot kaimynų, tai buvo pavyzdinga, labai graži šeima, tylūs, mandagūs, malonūs žmonės, gyvenę be jokių skandalų ir triukšmų, niekada nematyti neblaivūs.
Be to, V. Šlapikas buvo gerai žinomas tam tikrame žmonių rate ir visoje Lietuvoje – jis buvo geras šachmatininkas, tarptautinės klasės sporto meistras, pelnęs Lietuvos šachmatų čempiono titulą, šalies rinktinės narys, aktyvus šachmatų klubo dalyvis.
Šeimos artimieji po tragedijos teigė manantys, kad žudiku netikėtai tapusio V. Šlapiko psichiką galėjo paveikti pastaruoju metu jį slėgusios sunkios trokštamos teisybės paieškos, mat vyras, ekonomikos specialistas, pernai gegužę buvo atleistas iš draudimo bendrovės ir, siekdamas įrodyti savo tiesą, bylinėjosi dėl atleidimo, dėl patirtos žalos. Teismo posėdžiams ruošdavosi naktimis, būdavo tylus ir labai susikaupęs. Todėl, anot artimųjų, vis dar jautėsi pervargęs, persitempęs po teismo posėdžio, įvykusio prieš savaitę iki tragedijos. Be to, kartu dar aktyviai ieškojo naujo darbo, bet vis nerado.
Pastaruoju metu šeimą slėgė ir kitos problemos, ne tik šeimos galvos bedarbystė. Nuolatinio darbo tuo metu nebeturėjo ir mokytojos diplomą įgijusi A. Šlapikienė, prieš mėnesį išėjusi iš darbo vienoje mokykloje, į kurią tekdavo tolokai važinėti ir tenkintis nedideliu pamokų krūviu. Moteris dar mokėsi kitos specialybės ir ketino susirasti darbą Ukmergėje. Taigi šeimos pragyvenimui tuo metu stigo pinigų. O dar reikėjo mokėti paskolą bankui.
Beje, pastarąsias kelias savaites artimieji pradėjo stebėtis keistoku V. Šlapiko elgesiu – esą jis kliedėjo, jam vaidenosi persekiotojai ir priešai, liguisti įtarimai apie neva jo gyvybei gresiantį pavojų. Manyta, kad tai – ilgo bylinėjimosi pasekmė, ir tikėtasi, jog tai praeis.
Bet tai nepraėjo ir baigėsi šiurpia tragedija. Po kruvino išpuolio įtariamasis policijoje buvo nepanašus į sveiko proto žmogų, nes nuolat blaškėsi ir vis kartojo: „Aš – genijus“. Nepasveiko vyras ir iki šiol, kai vyko teismas.
Laisvėje nelaukiami
Ukmergiškių tragedija parodė, kad žudynės šeimoje – ne vien asocialiai gyvenančių, alkoholio paveiktų žmonių kasdienybės pasekmė.
Už žmonos nužudymą V. Šlapikui grėsė laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų arba net iki gyvos galvos. Tačiau psichiatrai nustatė, kad vyras turi būti gydomas psichiatrijos ligoninėje griežto režimo sąlygomis.
Kada ukmergiškis bus išleistas iš ligoninės, ar jis bus išgydytas tiek, kad nekeltų pavojaus aplinkiniams, dabar galima tik spėlioti. Ir iš karto, einant kitų panašių tragedijų pėdsakais, galima pasakyti, jog tokių ligonių laisvėje nelaukiama. Na, nebent patys artimiausieji vis dar tikisi sulaukti sveiko savo sūnaus, brolio, tėvo, dukters ar sesers ir panašiai. Nepakaltinamais pripažinti žudikai ir po daugelio metų kelia baimę aplinkiniams, dažnai nulydimi įtariais žvilgsniais.
Taip „Akistatai“ tvirtino keli kalbinti teisininkai ir seniūnijų darbuotojai, susidūrę su panašiomis istorijomis.
Štai prieš 5 metus Vilkaviškio krašte toks anksčiau neteistas Vincas G. (50 m.) rankų, kojų smūgiais ir plytgaliais naktį mirtinai uždaužė savo žmoną Oną G. (49 m.), namie esant poros vaikams. Šie ir pradėjo šauktis pagalbos. Vyras, beje, blaivus, „varė demonus“ iš žmonos – labai tvarkingos, išsilavinusios, auklėtoja vaikų darželyje dirbusios moters. Šiaip jis pastaruoju metu gyveno atskirai, bet neretai ateidavo aplankyti šeimą. Kaimynai laikė Vincą keistuoliu, o neblaivaus jo net privengdavo. Tai jis esą neatsakydavęs į pasisveikinimą, tai ką nors nesuprantamai suvapėdavęs, tai po litą kiemo vaikams išdalydavęs be jokios progos. Bet į psichikos ligonį jis esą buvęs nepanašus. Užtat po teismo kaimynai teigė bijantys net pagalvoti, kad Vincas G. kada nors vėl pasirodys nužudymu paženklintame kaime. Mat žmonės nelinkę tikėti, kad tokie ligoniai išgydomi.
Vinco G. sunkios psichikos ligos, prasiveršiančios kaip žudanti bomba, teigė neįžvelgusios ir nužudytos Onos G. seserys. Jos sakė žinojusios, kad Vincas seniai gėrė vaistus nuo depresijos, bet pabrėžė, kad jis niekada nebūdavo agresyvus. O pats Vincas dvasios ligą neigė, tad rimčiau gydytis nenorėjo. Sesers vyro užuominas apie „velnio išvarymą“ iš žmonos giminaitės palaikydavo juokais. Jos nebuvo girdėjusios, kad Vincas būtų pakėlęs ranką prieš žmoną.
„O dabar mes bijosime jo visą gyvenimą“, – po teismo „Akistatai“ teigė kaimo, kuriame gyveno Vincas G., gyventojai. Jie tuokart prisipažino nelaukiantys, kada vyras sugrįš iš psichiatrijos ligoninės, į kurią buvo nugabentas, kai teismas pripažino žudiką nepakaltinamu.
Dukart nepakaltinamas
Kad žmogus, išleistas iš psichiatrijos ligoninės, gali vėl labai rimtai nusikalsti, prieš 6 metus įrodė Šakių krašto gyventojas Juozas K. (54 m.). Tuokart jis, namie kilus konfliktui, mažiausiai 50 (!) smūgių rankomis, kojomis ir parankiniais daiktais uždaužė sugyventinę Juzefą B. (51 m.). Greičiausiai dėl to, kad sugyventinio smurtą patirdavusi moteris pareiškė išeinanti visam laikui.
Teismo bausmė Juozui K. nebuvo skirta – nepakaltinamu pripažintas vyras buvo pasiųstas gydyti į psichiatrijos ligoninę.
Išvadą „nepakaltinamas“ Juozas K. buvo išgirdęs ir prieš 20 metų, kai nužudė (itin žiauriai) kitą savo gyvenimo draugę. Už tai psichikos ligonis buvo gydomas psichiatrijos ligoninėse beveik 9 metus, o po to išleistas kaip pasveikęs. Anot Šakių policijos pareigūnų, laisvėje būdamas Juozas kabinosi į gyvenimą, sistemingai vartojos vaistus, lankydavosi pas gydytojus, nes norėjo gyventi be rūpesčių. Greitai susirado naują meilę – gerokai jaunesnę moterį. Pora kurį laiką gyveno visai gražiai. Bet paskui moteris mirė. Manoma, kad šis netekties smūgis „prikėlė“ Juozo ligą. O kai vyras po kiek laiko susirado našlę Juzefą B., abu, jų artimųjų teigimu, labai greitai kibo į alkoholį, todėl dažnai pykosi. Barnius lydėdavo Juozo smurtas. Bet atlaidi sugyventinė vis sugrįždavo pas jos atsiprašydavusį Juozą K., kol kartą smurto protrūkis baigėsi minėta tragedija.
Iš balos išlipa sausi
Kai nusikaltėlis pripažįstamas nepakaltinamu, iš jo nepriteisiami nukentėjusiųjų pareikšti ieškiniai, nes, kaip paaiškino „Akistatos“ kalbinti teisėjai, „nėra kam jų nukreipti“. Juk asmenys žudikais ar kitos rūšies nusikaltėliais tapo būdami priklausomi nuo sunkios ligos, kai situacijos negalėjo suvokti ir valdyti – neveiksnūs ir neatsakingi už savo elgesį.
Šie ieškiniai nebus priteisti iš tokių kaltininkų ir tada, kai išgydyti jie bus išleisti iš psichiatrijos ligoninės. Tad ieškovai turi teisę į žalos kompensavimą iš valstybės lėšų įstatymų numatyta tvarka. Pasveikusių kaltininkų greičiausiai niekada nebepasivys ir teismo bausmė už prieš gydymą padarytą nusikaltimą. Taip galėtų būti, jeigu specialistai nustatytų, kad žudikai, plėšikai ar žagintojai psichikos liga susirgo tik po įvykio, sunkiai išgyvendami dėl padaryto nusikaltimo. Teismų praktikoje tokių atvejų būta, bet labai retai.
Kiek laiko psichiatrijos ligoninėje praleis pasiųstas į ją gydytis kaltininkas, priklauso nuo ligos gydymo sėkmės. Kaip tvirtina psichiatrai, tokie ligoniai išleidžiami tik pasveikę – dažniausiai tai trunka ne vienerius metus: vieni pagydytieji išeina po kokių 3 metų, kiti – gal po 7–8, o būna, kad tokie ligoniai ligoninėse praleidžia ir visą likusį savo gyvenimą.
Ne paslaptis, kad nužudytųjų artimieji dažniausiai norėtų, jog nepakaltinamais pripažinti žudikai (ir kitokio plauko kaltininkai) psichiatrijos ligoninėse būtų gydomi kuo ilgiau – mažiausiai tiek, kiek teismas skiria psichiškai sveikiems žudikams.
Tik faktai:
Nepakaltinamais teismuose kasmet pripažįstama maždaug iki 200 asmenų, įkliuvusių dėl įvairių nusikaltimų.
Galima palyginti: Nacionalinės teismų administracijos (NTA) duomenimis, 2013 metais šalies teismuose iš viso buvo išnagrinėta per 20 700 baudžiamųjų bylų, o priverčiamosios medicininės priemonės pritaikytos tik 157 kaltintiems asmenims.
Nerimas dėl psichikos ligonių įvykdytų nusikaltimų išlieka, nes štai per pirmąjį šių metų pusmetį statistika jau liūdnesnė: Lietuvos teismuose nustatyti jau 125 asmenys, kurie nusikalto negalėdami suvokti ir valdyti savo veiksmų (nepakaltinami).
Nepakaltinamu pripažintas asmuo (nepriklausomai nuo jo padaryto nusikaltimo sunkumo), priverstinai gydomas psichiatrijos ligoninėje, iš jos Lietuvoje gali būti išleidžiamas ir po pusės metų (ar net kiek mažiau), jeigu teismas patenkina ligoninės psichiatrų komisijos teikimą dėl pagerėjusios paciento psichikos sveikatos.
Ligonio būklę komisija Lietuvoje nuolat įvertina nustatytais terminais – ne vėliau kaip kas 6 mėnesius, o kai kuriose užsienio šalyse toks ligonis tikėtis švelnesnio gydymo režimo gali tik po 5 metų.
Koks pavojingas gali būti nepakaltinamu pripažintas asmuo, rodo ir vasaros pabaigoje Rusijoje sulaikyto Romo Zamolskio (44 m.), besislapsčiusio 13 metų, atvejis – vyras padarė virtinę naujų šiurpių nusikaltimų, kai 2001 metais dingo pasprukęs iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės, į kurią buvo patekęs kaip nepakaltinamas dviejų žmonių žudikas.
Irena ZUBRICKIENĖ
