Vida Tavorienė
Pastaraisiais mėnesiais pusvelčiui pieną pardavinėjantys ūkininkai sulaukė valdžios priekaištų, kad dėl žemų kainų esą kalti ir jie patys, nes yra nesusikooperavę ir priklauso nuo perdirbėjų sprendimų. Tokie kaltinimai žeidžia gamintojus, ypač tuos, kurie savo kailiu patyrė, kad kurti pieno gamintojų kooperatyvus Lietuvoje – iššūkis. Ūkininkai įsitikinę, kad kooperatyvai buvo ir tebėra tikslingai smaugiami, o valdžia liko abejinga ir neužstojo gamintojų. „Perdirbėjai mus nuolat kiršino ir skaldė, veterinarijos specialistai smaugė netikėtais reikalavimais, net bankininkai atgręžė nugaras, kai pieno gamintojų kooperatyvai prašė kreditų. Argi neveidmainiška dabar kaltinti ūkininkus, kad jie neturi pieno perdirbimo cechų ir yra priklausomi nuo perdirbėjų?“ – piktinosi „Valstiečių laikraščio“ pašnekovai.
Kooperatyvus nori sužlugdyti
Ne vienas žemės ūkio sektoriaus atstovas sutinka, kad kooperuotis žemdirbiams nėra lengva ir dėl sovietmečio patirties, ir dėl nesuvokimo, kaip veikia stambios verslo struktūros ir kokia jų įtaka, ir galbūt dėl lietuviško būdo ypatbių. Tačiau jie pabrėžė, kad kooperaciją stabdo ir labai daug išorinių trukdžių.
Vis dėlto Lietuvoje susikūrė ir veikia tiek mažesni, tiek didesni pieno gamintojų kooperatyvai, kurių dauguma narių, ypač smulkių gamintojų, suprato, kad kooperacija – vienintelė galimybė išlikti rinkoje. Juk smulkiems gamintojams perdirbėjai mokėjo ir moka daug mažiau nei stambiems ūkininkams ar bendrovėms.
Šalyje plečiantis kooperacijai ir stiprėjant kooperatyvams, perdirbėjai ėmėsi veiksmų, atrodytų, nepagrįstų jokia ekonomine logika. Pieno perdirbimo įmonės pradėjo iš peties smūgiuoti kooperatyvams, jų nariams išskirtinai sumažindami pieno supirkimo kainas.
„Kaip paaiškinti tai, kad perdirbėjai iš kooperatyvų kilogramą pieno superka 20–25 centais pigiau nei iš pavienių ūkininkų ar žemės ūkio bendrovių? Paaiškinimas būtų tik vienas – perdirbėjai supranta, kad kooperacija – jėga, todėl kooperatyvus vienaip ar kitaip reikia sužlugdyti“, – sakė Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis.
Kvailių pinigai priklauso protingiesiems
Jau keliolika metų Telšių rajone gyvuojančio žemės ūkio kooperatyvo „Rešketėnai“, vienijančio penkių rajonų pieno gamintojus, valdybos pirmininkas Algirdas Leščiauskas galėtų daug papasakoti, kaip buvo bandoma atgrasyti žemdirbius nuo kooperacijos arba užgniaužti kooperacijos plėtrą. „Ir šantažavo, ir skaldė, ir visokias paskalas skleidė, į pagalbą pasitelkdavo įvairias institucijas, bet mes atsilaikėme“, – sakė apie pusę tūkstančio pieno gamintojų vienijančio kooperatyvo vadovas.
Panašiomis aplinkybėmis kūrėsi ir Anykščių rajone apie dešimtmetį gyvuojantis kooperatyvas „Žalioji lanka“. Apie apkalbas, kad kooperatyvas greitai bankrutuos ir apvogs ūkininkus, ir net grasinimus, kad langai išduš, durys užsidegs, anykštėnų kooperavimosi pradžioje „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo kooperatyvo direktorė Nijolė Barkauskienė.
Įvairiais būdais atgrasyti nuo kooperacijos buvo bandyta visus besikuriančius pieno gamintojų kooperatyvus. Įprastas scenarijus buvo perdirbimo įmonių manipuliacijos pieno supirkimo kainomis. Perdirbėjai bent keliais centais pakeldavo pieno supirkimo kainas į kooperatyvą dar neįstojusiems gamintojams ir taip pristabdydavo kooperacijos procesą, skaldė žemdirbius.
„Kvailių pinigai priklauso protingiesiems. Todėl mes turime mąstyti ne kaip darbininkai, o kaip verslininkai“, –tokiais argumentais maždaug prieš dešimtmetį žemdirbius kooperuotis kvietė vienas iš Kupiškio rajone įkurto kooperatyvo „Pieno puta“ steigėjų Vygintas Dragūnas.
Apie kooperacijos naudą žemdirbiams daug aiškinęs kupiškėnas ilgai neužsibuvo kooperatyvo direktoriaus poste. Dabar kitam pieno gamintojų kooperatyvui „Pienininkai“ vadovaujantis V.Dragūnas įsitikinęs, kad jis iš „Pieno putos“ buvo pašalintas esą ne be perdirbėjų įtakos. Bet priekaištauti valdžiai, veterinarijos specialistams jis neturėtų dėl ko. „Negalėčiau pasakyti, kad valdžia nieko nepadėjo. Mūsų kooperatyvas gavo paramą, iš kurios įsigijome pastatus pieno punktams įrengti, kompiuterinę įrangą, pasinaudojome parama ir išlaidoms administracijos atlyginimams kompensuoti. Taigi, skųstis nėra ko. Negalime priekaištauti ir veterinarijos specialistams. Bent mūsų rajone dirbantys Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai pernelyg nesikabinėja, reikalauja to, kas būtina padaryti dirbant su pieno žaliava“, – kalbėjo apie 200 Kupiškio ir Biržų rajonų pieno gamintojų vienijančio kooperatyvo vadovas.
Anot jo, viena svarbesnių priežasčių, kodėl Lietuvoje nėra daug stiprių kooperatyvų, – žemdirbių pasyvumas. „Daugelis jų gyvena šia diena. Šiandien gavo daugiau pinigų ir apie ateitį negalvoja“, – pabrėžė V.Dragūnas.
Draudimas smogė kooperatyvams
Pieno gamintojams apmaudu ir dėl to, kad jiems buvo nepalankūs ir visokie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos rašomi nurodymai. Ko vertas vien 2011–aisiais, paskelbtais Pieno kokybės metais, įsigaliojęs draudimas atsivežti žaliavą iš gamintojų, nuo pieno supirkimo punkto nutolusių didesniu nei 15 km atstumu.
Kooperatyvų vadovai ir jų nariai įsitikinę, kad toks reikalavimas buvo nukreiptas prieš kooperatyvus. Jie buvo priversti statyti naujus pieno supirkimo punktus, o kai kurie smulkieji gamintojai turėjo trauktis iš gamybos.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, išleidusi kooperatyvams daug papildomų išlaidų kainavusį įsakymą „Dėl pieno transportavimo iki pieno supirkimo punktų“, tikino, kad naujų taisyklių reikėjo pieno kokybei gerinti. „Apklausiau daug kooperatyvų vadovų, kurie tvirtino, kad dėl to kokybė nepakito. Pieno kokybei įtakos turi ne kilometrai, o higienos ir sanitarijos reikalavimų paisymas. Perdirbėjai pieną atsiveža iš kaimyninių šalių ir niekas tam neprieštarauja. Tad kam reikėjo tų ribojimų?“ – sakė dėl naujų nurodymų ir į Konkurencijos tarybą, ir į valdžios atstovus kreipęsis kooperatyvo „Ėriškių pienas“ vadovas Povilas Nemanis.
Pieno gamintojus suvienijęs panevėžietis teisybės nerado, maža to, savo kailiu patyrė, kad teisingumo paieškos prišaukia nemalonumų. Jį užgriuvo tikrintojai, pasipylė draudimai ir baudos.
Bankininkai atsuko nugarą
Grumtynės dėl lietuviška baltąja nafta vadinamo pieno persikėlė ir į finansų sritį. Kooperatyvus išlaikę pieno gamintojai įsitikinę, jog didžiosios perdirbimo įmonės sugeba paveikti ir bankininkus, kad jie neteiktų kreditų kooperatyvams.
Didžiausias Lietuvoje pieno gamintojų kooperatyvas „Pienas LT“ ilgą laiką įtikinėjo bankininkus, kad naujos kooperatinės pieno perdirbimo gamyklos statybos – perspektyvus projektas, jam skirta 50 mln. Lt europinė parama, tačiau kredito negavo. Kooperatyvo, sulaukusio bankininkų akibrokšto, nariai atvirai kalbėjo, kad taip siekiama paskandinti pieno perdirbėjams labai neparankų gamintojų siekį statyti kooperatinę bendrovę.
„Dvejus metus delsė ir nedavė kredito. Bankininkai sakė nesuprantantys, kas per darinys – kooperacija. Tarsi tai būtų kokia nauja pasaulyje dar nežinoma veiklos forma. Įtariame, kad tai buvo sąmoningas vilkinimas siekiant mus įstumti į duobę. Mums galėjo padėti valdžia, tačiau nepadėjo“, – sakė A.Grubliauskis.
Nepaisant visokių trikdžių, Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje kyla „Pienas LT“ statoma kooperatinė pieno perdirbimo gamykla. Kito pieno gamintojų kooperatyvo vadovas atskleidė, kad ir jų sumanymas pirkti pieno perdirbimo įrangą atsimušė į bankininkų sieną.
Ar padės nusimesti jungą?
Anot „Rešketėnų“ kooperatyvo vadovo, dabar akivaizdu, kad tikros partnerystės su perdirbėjais nereikia tikėtis. „Kol nevaldysime viso gamybos proceso, bus nelengva. Perdirbimo įranga brangi, reikia daug investicijų. Tačiau tik žaliavos tiekėjais negalime būti“, – kalbėjo A.Leščiauskas.
Kito Žemaitijos pieno gamintojų kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas pastebėjo, kad ūkininkai apie perdirbimą prisimena, kai tenka pusdykiai parduoti žaliavą. Anot jo, dabar perdirbėjai, prisidengdami Rusijos embargu, dar kartą pademonstravo, kad pelno siekia bet kokiais būdais.
„Konkretaus projekto neturime, bet minčių perdirbti pieną neatsisakome. Gal reikės vienytis su kitais kooperatyvais ir ieškoti variantų. Dabar su kolegomis važiuojame į parodą, kur bus demonstruojama pieno perdirbimo įranga“, – pieno gamintojų ketinimus atskleidė vieno didžiausių šalyje kooperatyvo vadovas.
V.Dragūnas sakė, kad jo vadovaujamo kooperatyvo nariai apie pieno produktų gamybą negalvoja. „Tam reikia nemažai investicijų, o bankai nenori teikti paskolų. Be to, produktus reikėtų įvesti į rinką. O tai irgi nėra lengva. Gal „Pienas Lt“ šioje srityje praskins kelią ir bus kitiems pavyzdys“, – samprotavo „Pienininkų“ vadovas.
A.Grubliauskis mano, kad šalies Vyriausybė dabar turėtų visaip remti tuos pieno gamintojus, kurie pasiryžtų statyti perdirbimo įmones. „Nesvarbu, ar paramos prašytų kooperatyvai, ar pavieniai ūkiai, būtina jiems padėti išsivaduoti į to jungo, kuris dabar slegia ir mažus, ir stambius pieno gamintojus“, – įsitikinęs Ginkūnų agrofirmos direktorius.
