Henrikas Daktaras savo garsiojoje knygoje „Išlikt žmogumi“ prašneko apie jam mestus įtarimus dėl žinomo Varėnos kriminalisto nužudymo.
Darbas uošvių akims
1979 metais Henytė susipažino su Ablonskių šeima, persikėlusia į Kauną iš Šilutės rajono. Pažinties priežastis – jam į akį kritusi jauniausioji šeimos atžala – duktė Ramutė. Kaip teigia savo autobiografijoje Henytė, po devynių dienų jis paprašė Ramutės rankos.
Uošviai Janina ir Antanas Ablonskiai ir jų vaikai teigė nieko nežinoję apie žento praeitį ir jo teistumus, todėl neturėjo priekaištų kandidatui į Ramutės ranką bei širdį. Tad aukso žiedus pora sumainė 1980-ųjų gegužės 30 dieną.
„Kai važiavome per Kauną, o ypač per kaimo apylinkes, žmonės žvelgė net atsisukdami. Nes tokį reginį, ir dar su tokiomis mašinomis (buvo surinktos visos geriausios vakarietiškos transporto priemonės), sovietų laikais nebuvo galima pamatyti. Ramutė jautėsi laiminga ir atrodė pasakiškai, kaip lėlė Barbė. Viskas buvo nuostabu. Užregistravome santuoką Civilinės metrikacijos biure ir šventėme vestuves tris dienas“, – rašė H. Daktaras.
Po vestuvių pora apsigyveno Henytės tėvų namuose Vilijampolėje. Norėdamas pasirodyti išlaikąs šeimą, vyras įsidarbino kiemsargiu. Savo algą atiduodavo gretimą kiemą tvarkiusiai moteriškei. Kiek vėliau jis tapo Lietuvos žemės ūkio akademijos santechniku, o dar vėliau – staliumi. Tačiau nė viename darbe jis nė neketino dirbti.
Kalbama, jog tik gerokai vėliau, Henytės žmonai pareiškus, kad jeigu Henytė ją toliau ignoruos, apgaudinės su kitomis moterimis, ji su juo išsiskirsianti, uošviai pajuto žento charakterį.
Meilė – žmonai ir mašinai
„Net nepastebėjome, kaip prabėgo vieneri mūsų bendro gyvenimo metai. Per tuos metus (gamindami megztinius ir juos parduodami čigonams) užsidirbome pinigų ir nutarėme su Ramute nusipirkt mašiną – salotinės spalvos „Super Ladą 2106”, – prisiminė H. Daktaras. – Po kelių dienų kartu su Mongolo tėvu jau buvome kelyje į Maskvą.
Mongolo tėvą visi vadino Džoniu, kuris neblogai pažinojo garsiausių Maskvos spekuliantų pasaulį. Maskvoje pabuvau tris paras, per kurias išsirinkau puikią 6-ojo modelio „Ladą“. Ji buvo salotinės spalvos ir nors parduotuvėje kainavo tik 9100 rublių, suplojau 15300 rublių, nes tuo metu šių mašinų nusipirkti laisvai nebuvo įmanoma.
Į Lietuvą parskriejome lyg ant sparnų. Pirmoji mano pirkinį įvertino žmona Ramutė. Ji apsidžiaugė ir buvo patenkinta, o aš nuo šiol turėjau dvi drauges: žmoną ir mašiną“.
Apklausa dėl kriminalisto žūties
Praėjus mėnesiui po svarbaus Daktarų šeimos pirkinio, Henytė buvo suimtas kaip įtariamasis, neva prisidėjęs prie Varėnos kriminalinės milicijos inspektoriaus Jurgio Grudzinsko žmogžudystės.
Šį didelį atgarsį turėjusį nusikaltimą, kuriam tirti nebuvo gailėta nei jėgų, nei laiko, iki šiol gaubia paslaptis. Vienuolika metų Varėnos kriminalinės paieškos inspektoriumi dirbęs 32 metų J. Grudzinskas buvo nužudytas 1980 metų liepos 24 dieną. Po keturių dienų jo lavonas su šautine žaizda galvoje buvo rastas Nemune ties Alytumi.
„Atgabentas į Varėnos miestelio miliciją buvau užverstas absurdiškais klausimais. „Kada, su kuo ir dėl kokios priežasties su savo draugais užmušėte Varėnos rajono ypatingų bylų tardytoją majorą J. Grudzinską?“ – savo knygoje „Išlikt žmogumi“ rašė Henytė. – Tuo pačiu parodė visą pluoštelį nuotraukų, atseit, mano draugų.
Iš šio nuotraukų rinkinio tik iš matymo pažinojau vieną žmogų, kurį vadino Dziadu. Iškart po to „mentai“ numetė ant stalo jo bendrininko fotografiją. Jis buvo krepšininkas ir, pasak „mentų“, vadino jį Haku. Aš jo nepažinojau, ką ir pasakiau „mentams“. Aš nebuvau šioje byloje įmaišytas, todėl elgiausi šaltai, bet nuovargis darė savo ir norėjosi šį košmarą kaip įmanoma greičiau užbaigti“.
Po apklausos į kamerą sugrįžęs H. Daktaras iš tenai pat sėdinčių likimo draugų išgirdo pasakojimą, kad esą J. Grudzinskas buvęs žiaurus, per tardymus mušdavo ir kankindavo suimtuosius.
Tarp nusikaltėlių buvo šnekama, kad kitų žmonių nelaimės dėka Varėnoje pakildavo nusikaltimų išaiškinimo procentas. Kiek vėliau į Varėną atvažiavo nenustatyta mašina „Pobeda“ ir įgrūdę į ją minėtą majorą, išsivežė nežinoma kryptimi.
Pirmasis prabilo apie „daktarus“
Narpliojant J. Grudzinsko nužudymą buvo iškelta versija, jog principingą pareigūną galėjo nužudyti sovietmečiu siautėję kriminalinio pasaulio atstovai. Būtent J. Grudzinskas buvo pirmas Lietuvoje pareigūnas, oficialiai prašnekęs apie Kauno „daktarų“ gaują.
1979 metais apie šią grupuotę jis raštu užklausė Kauno miliciją. Tais metais J. Grudzinsko dėka buvo išardyta Varėnos rajone siautėjusi plėšikų gauja. Tarp jos narių buvo žinomas ir jau minėtas to meto krepšininkas E. Hakas.
Varėnos kriminalistas nustatė, jog ši grupuotė glaudžiai susijusi su „daktarų“ gaujos vadeiva H. Daktaru bei kitais jo aplinkos žmonėmis. Kriminalistas intensyviai rinko duomenis apie šią Vilijampolės grupuotę.
Dvejus metus J. Grudzinsko žmogžudystės tyrimą kontroliavo Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos vyriausioji kriminalistų grupė.
„Visa laimė, kad majoro dingimo dieną aš dar sėdėjau Pravieniškėse. Daug vėliau pasklido gandai, kad atsirado majoro galva. Ištraukė ją kažkur iš upės, apkramtytą vėžių ar kitokių gyvių. Ekspertai nustatė, kad majoras buvo žiauriai nužudytas. Galva buvo nukirsta ir, daugelio nuomone, tai buvo pelnytas atlygis už įvykdytus sadistiškus veiksmus prieš sulaikytuosius areštinėse“, – rašė Henytė.
Dešimtmečiai neištrynė kolegos atminimo
Maždaug 1979 metais su J. Grudzinsku susipažino buvęs šalies generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, tuo metu dirbęs Kauno milicijoje.
„Vieną kartą Jurgis atvirai prisipažino pajutęs, jog norima su juo susidoroti. Jis prasitarė, kad E. Hakas turi savo žmogų ministerijoje, kuris užima aukštas pareigas“, – po daugelio metų žiniasklaidai prisiminė V. Grigaravičius.
Po J. Grudzinsko nužudymo V. Grigaravičius buvo nuvažiavęs į Vidaus reikalų ministeriją ir raštu išdėstė viską apie savo pažintį su Varėnos kriminalistu ir jų asmeninius pokalbius.
Maždaug prieš dešimtmetį Alytaus policijos pareigūnai, bandydami tirti „tamsaus“ (primiršto) nusikaltimo bylą, buvo paėmę operatyvinės paieškos medžiagą dėl kriminalisto nužudymo.
Savo pranešimo joje tuometinis Alytaus policijos vadovas V. Grigaravičius teigia neradęs. Vėliau komisaras sakė apie tai kalbėjęs su dviem pareigūnais, tyrusiais šią bylą. Jie teigė V. Grigaravičiaus pranešimo nematę.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (PASIRODYSIANČIAME BIRŽELIO 2 D.) SKAITYKITE
Teisėsaugininkų poros prisiminimai
Pirmasis Henytės vaikas
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
