Henrikas Daktaras knygoje „Išlikt žmogumi“ pasakoja apie Pravieniškių kolonijoje iškovotą „garbingiausią“ nusikaltėlių titulą.
Kalėdos anapus tvoros
Jei bute ar name įsiveisė tarakonų, jų išnaikinti beveik neįmanoma. Jei nepašalinsime šių parazitų atsiradimo priežasties, galime kiek norime juos nuodyti chemikalais – vis tiek išgyvens. Jau tokie tie gyviai – atsparūs kaip niekas kitas.
„Mafija nemirtinga“ – mėgsta kartoti populiarių romanų, filmų herojai ir jais besižavintys Kauno Vilijampolės gyventojai. Tas pats vyksta ir kasdieniame gyvenime – kol nepašalintos mafijos egzistavimo sąlygos, tol naikink ją kiek nori, vis tiek anksčiau ar vėliau atgis. Galima gangsterius sodinti į kalėjimą, tačiau išėję į laisvę jie toliau lyg niekur nieko tęs savo pradėtą veiklą, jei turės bičiulių paramą. Tą patį galima pasakyti ir apie Henriką Daktarą, kuris, neilgai laisvėje užtrukęs, netrukus vėl sugrįžo į kalėjimo kamerą.
Baudžiamoji byla dėl muštynių „Inkaro“ kultūros namuose buvo iškelta 1977 metų spalio 26 dieną. Maždaug po savaitės – lapkričio 3-iąją – Henytė buvo suimtas. Tuo metu TSRS valstybinio banko Kauno skyriaus inkasatoriumi dirbęs P. Krasauskas ir kiti Henytės draugai buvo išteisinti, nenustačius jų veiksmuose nusikaltimo sudėties.
„Atvykus į Kauno KKK (kardomojo kalinimo kamerą), mane uždarė į 20 kamerą, kurioje jau buvo mano draugai. Kameroje sėdėjo vaikystės draugas Haltas, Žagrė, Ganusia (Ričardas Ganusauskas) ir Mongolas bei dar vienas nepažįstamasis. Man įžengus į „chatą“, kilo didelis sujudimas. Atsitiktinumo dėka susitiko geri draugai, tad iš laimės spaudėme vienas kitam rankas, perrėkdami vienas kitą, – savo įspūdžius aprašė Henytė. – Haltas į valdiškus namus papuolė už chuliganizmą, o Žagrė – už vagystę, Ganusia, kurį taip pat gerai pažinojau, sėdėjo už „gauruotą seifą“, t. y. už kaimynės išprievartavimą (...). Na, o Mongolas sėdėjo už tai, kad senamiesčio čigonai susimokėtų už gryną orą. Bet šiems nesutikus, Mongolas „pasiskolino“ jų turtą ir negrąžino, o šie – ir pareiškimą suraitė“.
Antrasis nuosprendis
Gruodžio 28 dieną Kauno miesto K. Požėlos rajono liaudies teisėjas R. K. Urbaitis nuteisė Henytę 2 metus kalėti Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. Teismas sunkinančia aplinkybe pripažino Henytės girtumą ir neišnykusį jo teistumą.
„Vos įžengęs į teismo salę, kur turėjo spręstis mano likimas, apstulbau iš nuostabos. Tiek žmonių teismo salėje dar nebuvau matęs – atrodė, kad čia vyksta ne teismas, o prezidento inauguracija (...). Po skambių teisėjo žodžių tuoj buvo uždėti antrankiai ir „mentas“, paėmęs už alkūnės, nuvedė mane durų link. Staigiai pasisukęs ir išsivadavęs iš „mento“ rankų, priėjau prie mamos ir tėvo. Pakštelėjau mamai į žandą ir pasakiau, kad nepergyventų, o tėvas, rūsčiai žvelgdamas, patapšnojo man per petį, lyg ir norėjo kažką sakyti, bet čia vėl pribėgę „mentai“ ėmė tempti mane išėjimo link“, – prisiminė savo memuaruose H. Daktaras.
Išrinktas Kauno lyderiu
Prisimindamas savo antrąjį kalinimo periodą, Henytė rašė, jog nors buvęs jaunas ir ne per daugiausiai atsėdėjęs „zonoje“, tačiau Pravieniškėse likimo draugų jis vienbalsiai išrinktas Kauno „vierchu“. Šiame kalėjime bausmę atliko nemažai jaunuolių iš Vilniaus, Klaipėdos bei kitų šalies miestų.
„Tvirtai žinojau, kad su šia užduotimi susidorosiu, taip pat žinojau, kad tarp Kauno bachūrų nebus jokio „biespriedielo“ (savivaldžiavimo). Žinoma, Kaunas nebus palaida bala. Visi iki vieno privalės kas mėnesį įnešti į bendrą kasą tam tikrą sumą. Pasiekęs zonoje aukščiausią viršūnę, neužmigau ant pergalės laurų. Įkūriau slaptą grupelę, žvalgybininkų tipo, kurie, įsimaišę tarp savų ir tarp kitų miestų kalinių, sužinodavo, kas ką kalba, kas rezga prieš kauniečius kokias pinkles. Mąstyti privalėjau už visus kauniečius, todėl tai nebuvo lengvos pareigos, kaip kam atrodė“, – apie žaibiškai pasiektą karjerą kriminaliniame pasaulyje vaizdžiai rašė Henytė.
Madą diktavo J. Bielskis
1979 metų spalio 21-ąją H. Daktarui, atlikusiam 2 metų ir 10 parų bausmę, atsivėrė kalėjimo vartai. „Vėl klaksi automatiškai atsidarantys vartai, vėl, kaip ir pirmą kartą, jaučiu nerimą, iš kareivio rankų imdamas patikrintą pažymą. Pagaliau atsidaro paskutiniai vartai ir aš atsiduriu laisvėje, net nespėjęs susigaudyti, kas darosi“, – prisiminė Henytė savo knygoje „Išlikt žmogumi“.
Prie kalėjimo H. Daktaro jau laukė būrys draugų ir tėvas. Jį draugiškai sutiko Haltas, Mongolas, Bebras bei kiti „slabadiniai“, atvažiavę net 7 mašinomis. „Iš džiaugsmo ir malonaus susitikimo pasidarė graudu, suspaudė širdį ir pajutau, kad akys prisipildo ašarų, – rašė Henytė.
„Bet tai buvo džiaugsmo ašaros, kurių aš nesigėdijau. Kas nėra nė karto patyręs šio jausmo, niekada ir nesupras, kokia laimė yra išeiti į laisvę, pajusti jos skonį, užuosti rudeninę vėsą, kurios, būdamas anapus tvoros, ir nejauti“, – neišdildomais įspūdžiais išėjęs į laisvę džiaugėsi H. Daktaras.
Būsimųjų Kauno mafijos bosų surengtas Henytės sugrįžtuvių paradas Kauno gatvėmis labiau priminė vaidybinės kino juostos siužetą, o ne tikrus įvykius. „Į tai tikrai buvo verta pažiūrėti iš šono. Atrodė, kad važiuoja koks CK pirmininkas, o jį lydi didžiulė apsauga. Dar pasisukinėję Kauno gatvėmis, su visa vilkstine automobilių pasiekėme gimtąją Vilijampolę. Sustojome visi prie mūsų namo ir, užėjus į kiemą, mane pasitiko tėvo broliai, dėdės Mečislovas ir Stasiukas. Užėję į namą, susėdome prie gausiai nukrauto stalo ir pradėjome švęsti mano sugrįžimą“, – prisiminė Henytė.
Jis atvirai pripažino, kad sugrįžęs iš kolonijos, tais laikais madingais drabužiais negalėjęs pasipuošti. Būtent stilingais ir iš tolimų šalių spekuliantų atgabentais brangiais rūbais pasipuošę žmonės tuo metu Kaune galėjo patvirtinti savo išskirtinį socialinį statusą.
Įdomu tai, kad išėjęs į laisvę Henytė beveik iškart pasinėrė į prabangų gyvenimą. Verta pridurti, kad materialios paramos sulaukė tik iš vienintelio – šiandien mafijos atstovų rūstybę užsitraukusio veikėjo. „Kas įdomiausia, kurie mane sutiko ir džiaugėsi mano sugrįžimu, tai tik vienintelis Jonas Bielskis (pravarde Senelis) pasiūlė man apsirengti savais rūbais. Žinoma, man jo rūbai buvo per maži, bet malonu buvo žinoti, kad draugas manimi rūpinasi“, – rašė savo memuaruose H. Daktaras.
Pirmaisiais mafijos suklestėjimo metais Kaune J. Bielskis buvo įtakinga figūra. Kaip ir daugelis to meto vyresnės kartos banditų, J. Bielskis kartu vilijampoliečiais nevengdavo vakaroti tuomet populiariuose miesto restoranuose – „Virgalėje“, „Trijose mergelėse“, „Žaliame kalne“, „Pasimatyme“.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (GEGUŽĖS 26 d.) SKAITYKITE
Senų vilkų pripažinimas
Pažintis su Ramute
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
