Henrikas Daktaras savo autobiografijoje „Išlikt žmogumi“ pasakoja apie klaikiausią Rusijos bausmių atlikimo sistemos vietą.
Mafija aplamdyta, bet kitokia
1987 metais Kauno „daktarų“ viršūnėms ir jų lyderiui H. Daktarui, pravarde Henytė, paskirtas griežtas Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendis buvo lemtingas tuo, kad eiliniai miesto banditai kiek sutrikę pradėjo dairytis naujų „darbdavių“ .
Henytei paskirti ilgi nelaisvės metai apskritai tapo lūžio tašku, nuo kurio Kauno kriminaliniame pasaulyje išryškėjo nauji mafijos lyderiai. Jau tuo metu nemažus pinigus buvo sukaupę ir didžiausią autoritetą turėjo Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas, ir Andrius Jankevičius, pramintas Pšidze. Būtent jie pradėjo kontroliuoti atskiras gaujas ir ėmėsi tiesiogiai ar netiesiogiai periminėti į savo kontrolę pelningiausias gamyklas, o vėliau perėmė savo žinion ir masinius reketininkų išpuolius prieš ūkininkus, kooperatininkus, deficitinių prekių perpardavinėtojus ir kitus pogrindžio milijonierius.
Spaudoje pasirodė pirmosios žurnalistų publikacijos apie žiaurius reketininkus su įjungtu lygintuvu ar lituokliu rankoje.
Įkliuvus „daktarams“, laisvėje likę Mongolas, Pšidzė ir vėliau prie jų prisidėję Mėjus Velonskis, Arikas Pastuškovas, Jonas Bielskis vis dažniau ėmė mąstyti apie tai, kaip sumažinti savo riziką ir išvengti susidūrimų su milicija.
Labiausiai paplitęs ir patikimas būdas buvo papirkti milicijos, prokuratūros ir teismų pareigūnus. Tai padėdavo sužlugdyti daugelį kriminalinės milicijos operacijų ir išvengti baudžiamojo persekiojimo. Yra žinių, kad dalis Kauno operatyvininkų ne tik įspėdavo banditus apie būsimas gaudynes, bet pagal užsakymus sulaikydavo ir persekiodavo konkuruojančias grupuotes.
„Metus ir du mėnesius nebuvau matęs savo vaikų. Enriui jau buvo penkeri metukai, o Živilei – trys su puse, – rašė Henytė. – Kai dar buvau namuose, vaikai krykštaudami užsiropšdavo ant kelių ir tampydavo man už nosies arba plaukų. Dabar, prabėgus tiek laiko, vaikai elgėsi nedrąsiai, lyg ko gėdindamiesi. Apėmė toks jausmas, lyg vaikai manęs nebepažįsta. Gaila buvo ne savęs, bet vaikų ir žmonos. Mama, kaip visada, buvo tvirta ir guodė, prašė nepalūžti ir tikėtis, kad nereikės iki galo sėdėti lageryje“.
Kameroje su ištikimiausiu draugu
Kurį laiką Henytė sėdėjo vienoje KGB kameroje su kunigu Alfonsu Svarinsku, tuomet teisiamu už antisovietinę veiklą. Po kelių savaičių bendro įkalinimo „slabadinių“ vadeiva tardytojams ėmė kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę, teigė, kad anksčiau ar vėliau ji bus laisva.
Saugume dar mėnesį praleidęs H. Daktaras netrukus pateko į Lukiškių kalėjimą. „Keli zekai ėmė pasakoti, kad dar laisvėje būdami matė mano teismo procesą per televizorių. Tais laikais tokie parodomieji procesai buvo retas dalykas ir kalinių tarpe sukeldavo pagarbą nuteistiesiems, – knygoje „Išlikt žmogumi“ rašė Henytė. – Šiai kategorijai dabar priklausiau ir aš. Nors ir be šio teismo jau buvau pripažintas lyderiu tarp visų kalinių. Visi gerbė mano nuomonę ir paisė mano žodžių. Po kurio laiko sužinojau, kad visi mano bendrai sėdi šalia esančiose kamerose. Tą pačią dieną gavau maisto perdavimą, kurį pasidalinau su Siauru, Haltu bei Rimviu“.
Kadangi Vidmantas Siaurusevičius, pravarde Siauras, kalėjo Henytės kaimynystėje, tad šis per savo pažintis tarp kalėjimo darbuotojų suderino, kad artimas bendražygis būtų perkeltas į jo kamerą.
„Siauras buvo savotiško charakterio, ir net užėjęs į mano kamerą, iškart sėdo ant „izmienos“ (paranojos). Jam visur vaidenosi išdavystės, jis visur matė tik išdavikus ir, be manęs, kameroje niekuo nepasitikėjo. Visą valandą šnibždėjo man į ausį, pasakodamas savo įtarimus ir spėliones, o aš klausiau, nenorėdamas įžeisti. Po to jam aprimus, sakiau: „Vidai, čia geri bachūrai su mumis sėdi!”, o jis man atsakė: „Mačiau aš tu gerų bachūrų. Abu patyrėme ant savo kailio, ką reiškia tie „geri“ mūsų bachūrai!” – pašnekesį su Siauru aprašė Henytė.
Grėsmingos išvaizdos aukštaūgis Siauras iki gyvenimo pabaigos bene vienintelis iš senosios kartos „daktarų“ tvirtai laikėsi nuomonės, kad visada reikia laikytis nusikaltėlių „įstatymų“, kurie ypatingai draudžia gangsteriams bendradarbiauti su policija.
Grėsminga kauniečių išvaizda
1987-ųjų pabaigoje H. Daktarą ir tris atkakliai savo kaltę neigusius bičiulius išvedė su daiktais iš kamerų ir uždarė į nedidelę etapinę kamerą. „Kankino nežinia, todėl kareivių paklausėme, kur mus veža? Peržiūrėjęs bylas vyriausias karininkas pasakė, kad aš esu etapuojamas į Novosibirską, Haltas – į Krasnojarską, Rimvis – į Novokuznecką, o Siauras – į Irkutską, – prisiminė Henytė. – Sužinojome, kad esame visi išskirti po atskiras zonas, nusiminėme. Juk neaišku, kada vėl pasimatysime ar išvis kada gyvenime susitiksime? Gaila, bet paspaudę vienas kitam rankas, pasižadėjome po bausmės susitikti Kaune“.
Po kelias dienas užtrukusios kelionės traukiniu, Kauno „slabadinių“ autoritetai buvo atgabenti į Rusijos mieste Čeliabinske esantį kalėjimą. „Nors pats kalėjimas mūsų nenustebino, bet užtat mes rusus nustebinome. Pamatę mus, rusai net išsižiojo. Visi buvome sportiškai sudėti, stambūs ir nemažo ūgio, tad vien savo duomenimis juos išmušėme iš koto. Rusai į mus žiūrėjo kaip į atvykėlius iš kito pasaulio. Ypač jie stebėjosi Siauro sudėjimu, nes jis tikrai atrodė kaip gigantas“, – pirmais įspūdžiais iš keliones po tolimąją Rusiją dalijosi Henytė.
Rusų pripažinimas
Po mėnesio Henytė buvo išsiųstas tęsti bausmės į Sibiro žemėse esančio Novosibirsko griežtojo režimo pataisos darbų koloniją.
Rusijos kalėjimuose galioja vadinamasis „kalėjimo įstatymas“ – griežta, kartais žiauri, nusistovėjusi vertybių, hierarchijos, teisių ir pareigų sistema, kurios privalo laikytis kiekvienas nuteistasis. Pagal šį nerašytą įstatymą stipriausiam nusikaltėliui (paprastai recidyvistui) automatiškai privalo paklusti visi kaliniai. Rusijoje nėra nė vieno kalėjimo, kuriame „kalėjimo įstatymas“ negaliotų, ir nė vieno kalinio, kuris jo nesilaikytų.
Neilgai trukus atvykėlis iš Lietuvos tapo savas tarp griežtą hierarchiją įtvirtinusių nuteistųjų. „Ilgus metus teko kovoti su įvairiomis rusų kalinių provokacijomis, nes jie kažkodėl nemėgo lietuvių. Ir tik praėjus metams susirinkę visi normalūs zonos bachūrai pasikvietė mane į „schodniaką“ (susirinkimą). Eidamas ten, galvojau, kad ir vėl jie kažką pikta sugalvojo, bet pamatęs draugiškai besišypsančius veidus, nusiraminau. Po to išgirdau malonią žinią iš zonos „viercho“. Jis ištarė: „Mes metus laiko tave stebėjome, darėme spaudimą ir ruošėme provokacijas, bet tu iš visų situacijų išeidavai kaip bachūras. Taigi, mes tave gerbiame ir priimame į savo tarpą. Jei ko reikės, kreipkis, visada padėsime“, – tarp rusų nusikaltėlių iškovotą pripažinimą prisiminė H. Daktaras.
Nužudymai – dėl įvairių priežasčių
Šioje kolonijoje ilgiems metams belangėn pasiųsti žmogžudžiai nedvejodavo žudyti bet ką, kas galėdavo jiems pakenkti. „Vieną naktį prabudau nuo kažkieno riksmo. Pakėliau galvą ir pamačiau, kaip kažkas peiliu bado lovoje gulintį zeką. Šis rėkė ir plikomis rankomis nieko negalėjo padaryti. Kaip vėliau paaiškėjo, dieną anksčiau subadytasis peiliu buvo aną primušęs, tad šis naktį jam ir atkeršijo. Šioje zonoje nužudydavo dažnai. Priežastys buvo pačios įvairiausios. Zeką „nuimdavo“ dėl skolų, išdavysčių ir pan. Bet buvo ir tokių, kuriems tiesiog niežtėjo rankos. Jie, negalėdami pamiršti to, ką išdarinėdavo laisvėje, norėjo žudyti ir čia“, – nelinksmai praleistus metus prisiminė H. Daktaras.
Bene didžiausia šventė Novosibirsko „zonoje“ kalinčiam Henytei buvo ta diena, kai jam kolonijos valdžia suteikė pasimatymą su žmona Ramute. „Savo mylimos žmonos nebuvau matęs jau du metus, labai jos pasiilgau ir nekantraudamas laukiau, kada mane iškvies į pasimatymą, - rašė savo memuaruose H. Daktaras. – Širdyje dėkojau žmonai už jos gerumą, meilę ir atsidavimą man, mūsų šeimai. Sutikite, kad ne kiekvieno kalinio žmona taip aukotųsi dėl vyro, kaip dėl manęs aukojosi Ramutė“.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (BIRŽELIO 16 D.) SKAITYKITE
Paskyrimas į „laisvas statybas“
Draugystė su kalėjimo komendantu
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
