Po operacijos greičiau pasveikti ir grįžti į darbą panorusi panevėžietė stebisi, kad jai už dyką brukama valstybei brangiai kainuojanti reabilitacija, bet ji nemokamai negali gauti pigesnės, nors įstatymai tai numato. Apie moters pastangas išsiaiškinti, kas vedžioja ligonius už nosies, pasakoja Inga SMALSKIENĖ.
Principinga pacientė pakėlė vėją
Pirmasis medicininės reabilitacijos etapas greičiau norintiems pasveikti gyventojams yra nemokamas, bet tokias paslaugas teikiančios gydymo įstaigos vis tiek lenda į jų kišenę.
Reabilitaciją reglamentuojančiuose norminiuose aktuose yra spragų, dėl jų ligoniams minėtą sveikatinimo paslaugą teoriškai kompensuoja valstybė, o praktiškai – už ją reikia patiems primokėti.
Greičiau po ligos norintys atsigauti gyventojai Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centre (PFMRC) irgi už visas pirminės reabilitacijos paslaugas, išskyrus gydomąją mankštą ir dar kelias, moka patys. Per daug metų žmonės taip įprato prie tokios tvarkos, kad paprašyti pinigų automatiškai traukia pinigines.
Tačiau 48 metų panevėžietė Rūta Makšeckienė tam pasipriešino. Ne todėl, kad neturi pinigų ar kad gailėtų šimto kito litų sveikatai. Principinga moteris panoro išsiaiškinti, ar daktarai nevedžioja ligonių už nosies.
„Jeigu įstatymuose parašyta, kad pirmasis reabilitacijos etapas yra kompensuojamas, kodėl turėčiau mokėti?“ – tokį klausimąR. Makšeckienė raštu uždavė Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM), Valstybinei ligoniui kasai (VLK) ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Dangutei Mikutienei.
Panevėžio teritorinės ligonių kasos direktorius Jonas Narbutas teigia, kad šioje situacijoje gydymo įstaigos negalima kaltinti neteisėtu pinigų ėmimu iš pacientų, nors įstatymai pastariesiems ir garantuoja nemokamą pirminę reabilitaciją.
„Taip yra teoriškai, o praktiškai – ne, nes mokėjimo už paslaugas mechanizmas neveikia taip, kaip turėtų“, – paaiškino jis.
J. Narbutas svarsto, kad pacientų principingumas galbūt duos akstiną spręsti šį klausimą iš esmės.
Po operacijos negijo randas
R. Makšeckienei šių metų balandžio pabaigoje Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Dienos chirurgijos skyriuje, buvo atlikta kairės rankos alkūninio nervo dekompresija (atpalaidavimas). Po operacijos dingo moterį varginę kairės plaštakos pirštų skausmai, tirpimas.
Toliau ji gydėsi ambulatoriškai, namuose. Kadangi po operacijos likęs randas skaudėjo, susidarė guzai, moteris kreipėsi į šeimos gydytoją. Ši ją nusiuntė į Konsultacijų polikliniką pas ortopedą-traumatologą. R. Makšeckienę apžiūrėjęs gydytojas nusprendė, kad sveikatą ir darbingumą jai padės atgauti reabilitacija. Ortopedas išrašė siuntimą pirmajam reabilitacijos etapui. Antrasis, sudėtingesnis ir valstybei gerokai brangiau kainuojantis, skiriamas tada, kai nepadeda pirmasis.
R. Makšeckienė kreipėsi į Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centrą. Ją konsultavusi gydytoja paskyrė kelių rūšių procedūrų (kiekvienos po dešimt) kompleksą.
Iš jų visiškai nemokamos buvo tik gydomosios mankštos, už kitas visas ar didžiąją jų dalį ligonė turėjo susimokėti.
Pavyzdžiui, jai buvo paskirta dešimt mokamų šviesos terapijos procedūrų, iš dešimties elektroterapijos – funkcinio elektrostimuliavimo, tiek pat fonoferezės (gydymo vaistais), tiek pat klasikinio masažo procedūrų mokamų buvo po 7, nemokamų – po 3.
Anksčiau panevėžietei taip pat teko naudotis Panevėžio FMRC paslaugomis ir mokėti už dalį procedūrų, tačiau šį kartą ji neskubėjo atverti piniginės.
„Tada nebuvau operuota, gydžiausi ambulatoriškai, todėl man nepasirodė keista, kad turiu mokėti. Dabar buvo atlikta operacija, turėjau nedarbingumo pažymėjimą. Susimąsčiau, kodėl man nepriklauso nemokama reabilitacija“, – „Sekundei“ pasakojo ji.
Nuo Eimošiaus – pas Keipošių
R. Makšeckienė paskambino į Valstybinę ligonių kasą, tačiau pasikalbėjus su jos darbuotoju aiškiau nepasidarė. Panevėžietė surinko SAM telefono numerį, pastaroji liepė kreiptis į VLK, tačiau davė konkretaus specialisto, kuris esą kompetentingas atsakyti į jos klausimą, telefono numerį.
Pasak R. Makšeckienės, jis paaiškino, kad už pirminę reabilitaciją Panevėžio FMRC turėtų sumokėti jos pirminė sveikatos priežiūros įstaiga.
Pacientė nuėjo pas savo šeimos gydytoją, ši ją nusiuntė pas įstaigos direktorę. Šioji R. Makšeckienei pažadėjo išsiaiškinti, ar jie iš tiesų turi mokėti už reabilitaciją. Pasak moters, klinikos direktorė ją informavo, kad FMRC paslaugas turėtų gauti nemokamai.
Pacientė, kad būtų visiškai tuo tikra, nuėjo į Panevėžio teritorinę ligonių kasą.
„Priimamojo darbuotoja, dideliam mano nustebimui, iš karto pasakė, kad pirminė reabilitacija yra mokama. Kai paprašiau nurodyti įstatymą, pagal kurį turiu už šias paslaugas mokėti, ji to nesugebėjo padaryti“, – kalbėjo ponia Rūta.
Ji turėjo 2008 metų tuomečio sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko pasirašytą įsakymą „Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo organizavimo“. Šį jai nurodė VLK specialistai. Skyriuje apie išlaidų reabilitacijai kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką rašoma, kad pirmojo etapo reabilitacijos paslaugos teikiamos iš lėšų, skirtų atitinkamo profilio stacionariniam arba ambulatoriniam gydymui.
Įstaigai, teikiančiai antrinio lygio medicinos reabilitacijos paslaugas, pirmojo reabilitacijos etapo paslaugos mokamos iš konsultacinei pagalbai skirtų lėšų kaip konsultacijos arba už pagal įstaigų sutartinius įsipareigojimus sumoka pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros įstaiga iš lėšų, skirtų už prirašytą gyventoją.
Vadinasi, Panevėžio FMRC R. Makšeckienei turėtų suteikti nemokamas procedūras, o jų sąnaudas padengti iš lėšų, kurias Panevėžio TLK skyrė už pacientės konsultacijas. Arba už R. Makšeckienės gydymą FMRC turėjo sumokėti jos šeimos klinika, kurioje ji yra prisirašiusi.
Pasak moters, iškviesta Panevėžio TLK Kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja patikino, kad už pirminės reabilitacijos paslaugas ji neturi mokėti. Tačiau PFMRC vadovas Jonas Laurinaitis, pasak R. Makšeckienės, nieko nenorėjo girdėti. „Jis pareiškė, kad pirminė reabilitacija yra mokama, nes esą skiriamų lėšų už konsultacijas nepakanka
padengti visų išlaidų. Kadangi nesutikau mokėti, gydytojas man pasiūlė palankyti nemokamas mankštas ir pasinaudoti dar keliomis nemokamomis procedūromis.
Tada esą galėsiu gauti antrinę reabilitaciją, kuri yra visiškai kompensuojama ligonių kasų. Atsakiau, kad nenoriu važiuoti į sanatoriją ir apskritai eikvoti didelę sumą mokesčių mokėtojų pinigų, nes man galbūt pakaks pigesnės pirminės reabilitacijos“, – pasakojo moteris.
R. Makšeckienė paprašė grąžinti jai siuntimą. Ji paskambino į kitas reabilitacijos paslaugas teikiančias miesto gydymo įstaigas ir išgirdo tą patį atsakymą – už pirminės reabilitacijos paslaugas teks mokėti. Iš kantrybės išvesta panevėžietė parašė skundus SAM, VLK ir Seimo Sveikatos reikalų komitetui.
Nueita lengviausiu keliu
Panevėžio FMRC vyriausiasis gydytojas J. Laurinaitis sako, jog įstaiga privalo užsidirbti lėšų tam, kad išsilaikytų. Pasak jo, Valstybė savo piliečiams per ligonių kasas iš PSDF biudžeto pagal išgales nuperka dalį įstaigos siūlomų paslaugų, tad pacientui už jas mokėti nereikia.
„Siekdami geresnio gydymo rezultato, pacientams siūlome nusipirkti dalį paslaugų“, – aiškino jis. J. Laurinaičio teigimu, R. Makšeckienei nepriklauso visos jai paskirtos procedūros nemokamai. Tai esą jai buvo paaiškinta ir žodžiu, ir raštu.
Panevėžio TLK direktorius J. Narbutas patvirtino, kad gydymo įstaigos pacientų primokėti už pirminę reabilitaciją prašo todėl, kad lėšos, gaunamos už konsultacijas, nepadengia procedūrų išlaidų. Ir medikai, ir pacientai yra patekę į dviprasmišką situaciją. Pagal įstatymą medikai neturėtų imti iš ligonių pinigų, jiems paslaugos turėtų nieko nekainuoti, bet realiai už jas reikia mokėti.
„Problema, kad medicininę reabilitaciją reglamentuojančiuose norminiuose aktuose yra spragų“, – teigė J. Narbutas.
Inga SMALSKIENĖ
