Aišku, kiekviena šalis yra išskirtinė ir nepakartojama, tačiau Jungtinės Amerikos Valstijos yra tiesiog „išskirtinai nepakartojamos“. Kitaip ir negali būti. Didžiulis, gero klimato „beveik“ tuščias derlingos žemės „sklypas“ buvo „atrastas“ kaip tik tuo metu, kai pasirodė pirmieji transatlantiniai burlaiviai, garlaiviai, traukiniai ir lėktuvai.
Kaip tyčia Amerikos atradimas sutapo su renesanso pabaiga, reformacija, aštuonioliktuoju proto ir išminties amžiumi, taip pat demokratijos ir individo laisvės idėjų išplitimu. Naujieji Amerikos kolonistai galėjo laisvai eksperimentuoti su pažangiausiomis to meto idėjomis, nesusidurdami nei su karalių, nei su žemvaldžių, amatininkų gildijų ar vietinių biurokratų trukdžiais. Jokios kitos europiečių užjūrio kolonijos negalėjo lygintis su JAV: Kosta Rika – per maža, Kanada – per šalta, Australija – per sausa, Čilė – per kalnuota, o Meksikoje per daug meksikiečių.
Amerika gavo įvairesnį imigrantų „mišinį“ nei kitos „užjūrio teritorijos“. Kanada ir Australija iki dabar išlaikė sąjungą su Didžiąja Britanija ir ilgą laiką apsiribojo tos šalies imigrantais. Meksika, Kolumbija ir kitos buvusios Ispanijos kolonijos tenkinosi daugiausiai ispanais, o be to, nelabai daug namuose priespaudą kentusių europiečių norėjo ją iškeisti į naują stambiųjų Pietų Amerikos žemvaldžių priespaudą.
„Amerikietiškoji svajonė“ ilgą laiką iš tikrųjų egzistavo tik JAV teritorijoje. Todėl ir nenuostabu, kad po pirminės anglų migracijos paskui ją užplūdo airiai, vokiečiai, italai ir lenkai. Nors Amerika dažnai tapatinama su Anglijos kultūra ir tradicijomis, tačiau visai netikėtai paaiškėja, kad per mažai akcentuojamos airiškos ir vokiškos Amerikos šaknys. Tiesa, per pirmuosius du šimtus Amerikos gyvavimo metų (po 1607 m. Džeimstauno kolonijos įkūrimo Virdžinijos valstijoje) į ją važiavo daugiausia anglai, tačiau pradedant nuo 1830 m. per visą XIX amžių airiai ir vokiečiai (atskirai), prilygo arba net lenkė anglų migraciją. 1820-1880 m. į JAV imigravo 3,5 milijono airių (tiek, kiek jų dabar gyvena AirijojE). 1850-1870 m. daugiau nei trečdalį imigrantų sudarė vokiečiai ir vien per 1840-1880 m. jų imigravo 4 milijonai (http://www.ulib.iupui.edu/kade/adams/chap2.html).
Kadangi anglų kilmės imigrantai savo vaikams per daug neakcentuodavo esą „anglų kilmės“, nes tai ir taip buvo savaime suprantama, daugiau dabartinių amerikiečių išsaugojo prisiminimą būtent apie savo vokišką ar airišką kilmę.
Amerikos gyventojų kilmė pagal 1990 metų surašymą (http://names.mongabay.com/ancestry/ancestry-population.html):
Lentelė
Beje, lietuvių kilmės žmonių 1990 m. Amerikoje buvo tik triskart mažiau nei rusų, perpus mažiau nei kinų, lygiai tiek, kiek korėjiečių, ir gerokai daugiau nei suomių, kroatų, belgų, rumunų, armėnų, serbų ar iraniečių (ką jau kalbėti apie tuos, kurių proseneliai „atvažiavo iš Rusijos miesto… kaip jis ten… Kaunas“) .
Amerikos vaizdinys labai priklauso nuo paties stebėtojo ir pasako daugiau apie patį stebėtoją, o ne Ameriką. Vienokia Amerika yra studentų ledo ritulio varžybose, kitokia namukų ant ratų lūšnynuose, dar kitokia turtingų kvartalų baseinuose ar teniso kortuose. Man asmeniškai buvo įdomu, kaip atrodo ir funkcionuoja tas demokratijos ir kapitalizmo „forpostas“. Kodėl Amerika turi vieną didžiausių pasaulyje BVP vienam gyventojui? Kodėl „Microsoft“ ir „Google“ buvo įkurti JAV, o ne kokioj Vokietijoj? Kodėl Amerikos universitetai ir mokslas yra aukštesnio lygio nei Europos? Kodėl jos kariuomenė yra visa galva aukštesnė už ES šalių, nors ES ir turi panašų BVP? Kodėl skurdas Amerikoje yra labiau paplitęs nei Vakarų Europoje? Kodėl kai kurie amerikiečiai net nežino, jog Kanada turi savo valiutą? Ir kodėl Amerika turėjo tiek sunkumų su rasizmu ir diskriminacija?
Neišvengiamai mano atspirties tašku bandant atsakyti į šiuos klausimus tapo ypatinga Amerikos istorija. Ameriką nuo pat pradžių kūrė atskalūniškos protestantų sektos, kurioms neatsirado vietos Anglijoje. Kitaip nei ispanai kolonizatoriai, anglai neieškojo aukso ir nebandė užkariauti vietos indėnų, su jais nesimaišė, o juos tiesiog naikino. Baltųjų anglų nepakanta kitokiems (netgi airiams) yra viena svarbiausių per visą Amerikos istoriją besidriekiančių gijų (lietuviai dažnai net nesupranta, kad turėdami nuolatinių kontaktų su totoriais, karaimais, rusais, turkais, žydais ir čigonais, XVII amžiuje buvo daug labiau pripratę prie tamsaus gymio nei šiaurės vakarų europiečiai).
Tačiau, ko gero, pati svarbiausia Amerikos „istorinė tema“ yra individo ir bendruomenės laisvė. Didžiąją dalį tos laisvės lėmė istorija ir geografija. Grafai ir baronai beveik nevyko į Ameriką. Kolonizatoriai buvo gana lygūs tarpusavyje, be to, jie gyveno mažose ir uždarose žemdirbių bendruomenėse, labai nutolusiose viena nuo kitos, jose nebuvo erdvės ir reikalingo gyventojų skaičiaus, kad kurtųsi didelės kariuomenės ar kitos jėgos institucijos. Pačios bendruomenės rinko savo mokesčius, balsuodavo už seniūnus ar teisėjus. Pačios statydavo bažnyčias ir mokyklas. Mažame kelių šimtų vyrų miestelyje buvo sunku išlaikyti didelę biurokratiją ir policiją, todėl daug kas buvo daroma savanoriškai (dar ir dabar daug gaisrininkų yra savanoriai). Didelė dalis savivaldybės tarybos narių yra tiesiog paprasti piliečiai, dirbantys kasdienį darbą ir už tarnybą miestui negaunantys didelio užmokesčio. Tais laikais ir dabar vietiniu lygmeniu mokesčiai yra surenkami paprastai ir sąžiningai apmokestinant nekilnojamąjį turtą, kurio niekur nepaslėpsi.
Kadangi Lietuvai verta iš kiekvienos klestinčios valstybės perimti tai, kas joje geriausia, šį straipsnį apie Ameriką užbaigsiu akcentuodamas būtent jos „stebuklingą“ savivaldą, kuri sukūrė stiprią Amerikos pilietinę visuomenę, iš kurios ir kyla nemaža dalis Amerikos „stiprybės“ bei „nepakartojamumo“.
Amerikos politikos mokslų profesoriai nuolat akcentuoja, kad Amerika yra „rinkimų žemė“, kur vidutinis pilietis balsuoja 4-5 kartus per metus. Miestelyje, turinčiame 5 tūkst. gyventojų, gali būti vos ne 50 renkamų pareigybių ir vos ne kas dešimtas amerikietis nors kartą gyvenime pabūna svarbesniame renkamame poste. Taip valdžia nusileidžia iki žmonių ir jie patys gali spręsti savo likimus. Mažas miestelis supranta, kad neturi užtenkamai pinigų profesionaliems gaisrininkams ar kad netgi pastatyti tiltą per upelį yra dešimtmečio projektas. Kadangi mokyklos išlaikomos iš vietos savivaldybės mokesčių, žmonėms ne taip gaila skirti joms pinigų. Tačiau visos mokyklos išlaidos kontroliuojamos iki paskutinio cento. Iš tų priemiesčių, kur specialus „mokyklos mokestis“ mažesnis, bėga jaunos šeimos, taip pat ten krinta būsto kainos. Savaime suprantama, kad bet kokia korupcija ar pinigų švaistymas vietos lygiu sukelia „tikrą skandalą“ ir atsakomybė yra daug didesnė. Mat žmones jaučia, kad tie pinigai buvo pavogti ne „iš mūsų visų“, bet konkrečiai jiems iš kišenės.
Atkreipkite dėmesį į pilietinės visuomenės projektą „Padėka šeimoms“ http://www.omni.lt/?i$9359_327699$z_330884.
Ignas Brazauskas, šio straipsnio autorius šešerius metus gyveno Šiaurės Amerikoje, iš jų ketverius – JAV.
