Jau kelerius metus Grėtė – šunų dresūros akademijos savininkė. Iš depresijos gniaužtų ištrūkusi moteris atvira: jos gyvenimo pašaukimas – darbas su šunimis.
Žvilgsnių sulaukia iki šiol
Paklausta, kaip leidžia vasarą, G. Indičianskytė-Krutovienė džiaugiasi – pagaliau pavyko išeiti atostogų: „Per šešis metus pirmą kartą suorganizavau atostogas. Labai sunku išmokti atostogauti, kai esi pripratęs nuolat dirbti – vis net atostogaudamas susirandi ką veikti.
Prieš tai dirbau kitoje dresūros mokykloje, o savo mokyklą įkūriau, ketvirti metai eina. Pradžioje buvau tik aš su viena pagalbininke, tai tikrai sunku buvo. Vėliau plėtėsi tas kolektyvas, todėl va ir leidau sau pailsėti, nes turiu svajonių komandą“, – džiaugiasi moteris.
Buvusi aktorė pasakoja, gatvėje žvilgsnių sulaukianti iki šiol. Pasak jos, jog žinomumas ne jai, suprato dar paauglystėje – merginai teko sulaukti patyčių, suprastėjo ir mokymosi rezultatai: „Aš pradėjau vaidinti tais metais, kai man vasarą suėjo dvylika. Tai buvo svajonės išsipildymas, nes labai norėjau būti aktore, paragauti tos duonos, būti žinoma. Bet kai to atsikandau, keturiolikos ar penkiolikos, supratau, kad vis tik toks didelis žmonių dėmesys ne man.
Kita vertus, labai džiaugiuosi, jog šią patirtį turėjau, nes galbūt šiandien nebūčiau ten kur esu. Galbūt visą gyvenimą būčiau gyvenusi su mintimi, kad gal būčiau buvusi aktorė. Dabar esu to atsikandusi ir matau šiame gyvenimo skyriuje tik naudą“, – tikina moteris.
„Aš tokia ir buvau gyvenime, kaip seriale – save praktiškai vaidinau. Kartais pagalvoju, kad reiktų mamos atsiprašyti už tai, kokia pasiutusi buvau“, – juokiasi G. Indičianskytė-Krutovienė.
Aktorystę pritaiko ir kasdieniniame gyvenime
Moteris atvira – tai, kad ją iki šios dienos žmonės identifikuoja ne kaip dresuotoją, šunų trenerę, o kaip aktorę, ją šiek tiek nervina. Visgi, į pasirodymus televizijoje ateityje ji nespjauna: „Dabar esu ganėtinai lanksti, esu atvira idėjoms, galvoju, kad jei įdomus projektas – kodėl gi ne? Gal net nevaidinti – man smagiau būtų kokiam šokių projekte, kur gali kažko išmokti“.
G. Indičianskytė-Krutovienė universitete studijavo ne aktorystę ir ne šunų dresavimą – moteris baigusi vadybos studijas. Pasak jos, tiek aktorystės, tiek vadybos jos darbe – per akis: „Šunys labai užuodžia baimę, mes išskiriame tam tikrą kvapą kai bijome. Aišku, kvapo užmaskuoti beveik neįmanoma, bet vis tiek stengiesi, kuo mažiau išsiduoti, kad bijai.
Kitas dalykas, kartais būna sunkių žmonių, su kuriais gyvenime sutikęs nebendrautum, bet tavo darbas yra jiems padėti. Tada taip pat tenka pritaikyti aktorystę. Su vyrais, moterimis skirtingai bendrauji.
Jeigu paimtume tą pačią studentų atstovybę, kurios prezidentė buvau. Atrodo, kuo čia susiję šunų dresūra ir studentų atstovybė? Labai susiję. Tenai reikėjo sukoordinuoti visą atstovybės veiklą, dabar irgi turiu komandą, kurią turiu suvaldyti“, – tikina moteris.
Šunų trenerė atvira – šios profesijos imtis neplanavo. Baigusi universitetą, mergina pusmečiui krito į gilią depresiją. Pasak jos, būtent šiuo sunkiu periodu ir gimė idėja atidaryti šunų akademiją: „Lovoje tiesiog negulėsi – gulėjau su kompiuteriu. Ir kažkaip žiūrinėjau video apie šunų dresūrą, susiradau vieną laidą, užkabino...vieną dieną įvyko nušvitimas, kodėl esu šioje žemėje. Pradėjau savanoriauti šunų prieglaudose, susiradau trenerę ir pradėjau mokytis šunų dresūros. Po dvejų metų mokslų išsilaikiau egzaminą ir sugalvojau atsidaryti savo mokyklą.“
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Moteris ir pati augina du šunis ir katę. G. Indičianskytė-Krutovienė prisimena, jog su vienu iš jų buvo ypatingai daug problemų: „Mano Eltonas – iš prieglaudos, mišrūnas. Jis buvo labai problematiškas – apkandžiojo man du vaikus, kaimynus puolė, vyrus, visus rajono šunis vaikėsi. Pavyko jį reabilituoti ir šiai dienai yra nuostabus šuo. Naudoju jį ir edukacijai ir pamokoms.
Po metų su juo nuvykome į kačių prieglaudą. Jis išsirinko katytę. Aš šiaip nesu kačių mylėtoja, bet kai paėmiau ją į rankas – apsiverkiau ir sakau viskas, imam. Taip pas mus namie atsirado Usytė.
Pokalbio metu moteris prabilo ir apie vieną didžiausių kinologų matomų stereotipų – pavojingas šunų veisles. Grėtė augina Amerikiešių Stafordšyro terjerą – šis šuo įtrauktas į pavojingų veislių sąrašą. Pasak jos, šis sąrašas – pilnas trūkumų ir nepelnytai juodina daugybę nuostabių šunų veislių:
„Labai dažnais atvejais kai būdavo rašoma, jog Stafordšyras apkandžiojo kokį vaiką – tai būdavo ne grynaveisliai, o mišrūnai. Išvaizda jie yra panašūs, bet tai ir viskas. Jūs galite būti panaši į Anglijos karalienę, bet tai nereiškia, kad jūs ir esate Anglijos karalienė.
Grynaveislis Stafordšyro terjeras negali pulti žmogaus, tai yra veislės standartas. Lygiai taip pat pitbuliai, jiems yra būdinga agresija gyvūnams, nes jie yra koviniai šunys, ne žmonėms.
Pats žaviausias šios veislės bruožas – platus snukutis ir žavi šypsena. O kad kiti bijo man dar geriau, kai aš su juo, prie mūsų neatbėga kitų šeimininkų palaidi šunys. Galų gale, yra buvę gyvenime situacijų, kai nelabai adekvatūs asmenys vakare prisikabina. Aš su tokiu šunimi labai saugi jaučiuosi.
Yra draudžiama Lietuvoje dauginti šių veislių mišrūnus, tačiau tai vis tiek vyksta. Ir paskiau tie šunys atsiduria pas žmones, kurie jų neauklėja, kartais net moko būti agresyviems“, – tikina moteris.
„Imkime kaip pavyzdį vokiečių aviganius, belgų aviganius – tarnybines veisles, treniruojamas būtent tam, kad kąstų žmogui. Lygiai taip pat akitos – dabar labai populiari veislė. Ši veislė nuostabi, jei viskas su šuniuku gerai. Bet aš savo darbe dažnai susiduriu su akitomis. Labai dažnai taip nutinka su populiariomis veislėmis. Išpopuliarėja tam tikra veislė ir to pasekoje labai dažnai nukenčia pačios veislės „kokybė“ – juos pradeda veisti tie, kas nori užsidirbti gerus pinigus.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau po truputį keičiasi požiūris ir kartais žmonės ateina dar net neturėdami šuniuko. Bet vis tiek dar labai populiaru kreiptis į dresuotojus tik tada, kai jau yra blogai“, – pagrindines šeimininkų klaidas vardina G. Indičianskytė-Krutovienė.
Kovojo su liga
Moteris apie depresiją, su kuria kovoja jau ilgus metus, kalba ypač atvirai – ne kartą yra šia tema davusi interviu. Pasak jos, kalbėti šia tema yra būtina: „Lietuvoje tikrai daug žmonių, sergančių depresija. Esu depresiją sergančių žmonių palaikymo grupėje feisbuke ir labai dažnai matau labai jaunų žmonių, net paauglių įrašus.
Aš ir dabar kartais gaunu nerimo priepuolius, ypač suaktyvėja šaltuoju periodu. Daug metų galvojau, kad tai normalu, kol nepasikalbėjau su drauge.
Yra dalykų, apie kuriuos aš niekada nenorėjau kalbėti. Nuo paauglystės stengiuosi nekalbėti apie savo asmeninius santykius. Apie savo depresiją, savęs ieškojimus, skaudžius išgyvenimus – galėčiau kalbėti laisvai. Tačiau kas liečia šeimą – tai liečia ne tik mane, bet ir kitus žmones. O depresija yra mano asmeniškas reikalas, todėl aš renkuosi apie tai kalbėti“, – tikina G. Indičianskytė-Krutovienė.
