Žiniasklaida yra tam, kad skelbtų laisvą žodį. Žiniasklaida egzistuoja tam, kad pasakytų tiesą, kurią dažnai nori nuslėpti politikai, verslininkai, mafijozai ar tiesiog žymūs visuomenės veikėjai.
Tačiau argi žurnalistai nėra priklausomi nuo redaktorių, kurie pasako, kaip reikia rašyti. O negi redaktoriai nepriklauso nuo leidėjų, kurie taip pat turi politinius ir ekonominius interesus. Būtent todėl pateikiami vieni aspektai, pabrėžiamos vienokios nuomonės, o kitokios užgniaužiamos, su jomis nediskutuojama, nesiginčijama. O suabsoliutinamos tos tiesos, kurias gina tie, kurie turi valdžią, galią, pinigus. Tačiau pasaulis nėra toks beviltiškas. Tie, kurie mano, kad jų balsai yra užgniaužiami, gali kurti savus laikraščius, žurnalus, televizijas. Tuomet ir kalbama apie nepriklausomą ir nekomercinę žiniasklaidą. Apie tai penktadienį (06.29) Kauno jaukiame bare “Ketvirtoji valdžia” susirinkęs Santaros – Šviesos klubas ir diskutavo. Į šią diskusiją, kurią moderavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius, garsus istorikas Egidijus Aleksandravičius, buvo pakviestas Liūtas Mockūnas, vienas iš JAV leidžiamų nekomercinių mėnraščių “Akiračiai” žurnalistas. Jis papasakojo, kaip atsiranda tokie nepriklausomi ir leidiniai. Pirmiausiai, turi atsirasti tam tikras žmonių ratas, kuris mano, kad tam tikra imformacia, tam tikros nuomonės nėra išsakomos jau esančiuose laikraščiuose. Susiformavus poreikiui, ir gimsta idėja leisti savo laikraštį, tam kad būtų išsakoma, kas rūpi. Entuziastų būrelis pašvenčia dalį savo laiko, dirba be užmokesčio, kad ši idėja įgautų materialų pavidalą. Ir tai gali būti pakankamai efektyvu. Juk “Akiračiai” eina nuo 1968 metų.
O kokia situacija Lietuvoje? Ar galima šį modelį pritaikyti mūsuose? Žymus fizikas, rašytojas, “Santaros – Šviesos” konferencijos organizatorius Kazys Almenas stipriai abejojo, ar reikalinga valstybės parama įvairiems kultūriniams žurnalams ir laikraščiams. Ši pagalba leidžia parazituoti niekam nereikalingiems laikraščiams, kurių bankrotas nieko nenuliūdintų. O kartu tai skatina komunistinę laikyseną “būk privalo pasirūpinti valstybė”.
Nepriklausomos žiniasklaidos problema aktuali ne tik mums. Visai neseniai teko dalyvauti konferencijoje Rumunijoje, kur buvo susirinkę žurnalistai ne tik iš Europos, bet ir mums pakankamai egzotiškų kraštų kaip Burundija, Alžyras, Palestina. Būtent jie ir pabrėžė nepriklausomos žiniasklaidos poreikį. Daugelis jų šalyje vykstančių įvykių nėra deramai pateikiami, vertinami dėl įvairių politinių, ekonominių priežasčių. Tad lieka vienas kelias – patiems žurnalistams kurti savus informavimo kanalus. Ypač daug tuomet mes kalbėjome apie internetą ir jo teikiamas galimybes. Galbūt naujos technologijos žymiai efektyviau leis paskleisti tą informaciją, kurios nenori girdėti ir matyti šio pasaulio galingieji.
