Vėlinės, minimos lapkričio 2 dieną, etnologės teigimu, švenčiamos nuo senų senovės, tik oficialiai į Romos katalikų liturgiją įtrauktos 1311 metais.
Tradicijos keičiasi
Mirusiųjų atminimo pagerbimo dieną lankomi ne tik artimųjų kapai – dažnai užsukama ant mokytojų, iškilių kultūros žmonių kapų, kurie darė įtaką mūsų, kaip asmenybės, formavimuisi.
„Vėlinės yra švenčiamos todėl, kad visa tai, kas mes esame, esame tai, ką davė tie, kurie mus išaugino, auklėjo, galų gale, pagimdė – mes esame kultūros, kuri buvo prieš mus, tęstinumas.
Vėlinės yra santykis ne su konkrečiai viena kurie vėle, bet su vėlių kultūra. Kaip tik todėl mes ne tik einame ant savo artimųjų, giminės kapelių, bet ir savo mokytojų, žymių kultūros žmonių kapų, kurie mums yra padarę didžiulę įtaką, kuriuos gerbiame, vertiname ir kurių kultūra yra gyva mumyse“, – aiškino etnologė.
Šiais laikais, lankant kapus tapo įprasta uždegti žvakelę ir pamerkti ar pasodinti gėlių. Vis tik, senoliai šią dieną įprasmindavo kitaip.
„Anksčiau buvo svarbu atnešti į kapines maisto ir kelti stalus, surengti puotą mirusiesiems ir drauge su jais vaišintis, parodant mūsų ir mirusiųjų bendrumą, šiais laikais tai yra nebedaroma“, – pasakojo pašnekovė.
Maistas buvo tarsi atnaša, auka mirusiesiems. Dabar šią tradiciją pakeitė gėlių nešimas – tai taip pat yra atnaša vėlėms:
„Lygiai kaip anksčiau paaukodavo ožiuką ar avinuką ir bendruomenė drauge su vėlelėmis puotaudavo kapinėse arba namuose, dabar visą tą funkciją darome paaukodami savo mirusiesiems gėlių puokštę ar pasodindami gėlę.
Paaukodami – jeigu aš išauginau, aš aukoju tai, ką išauginau, kapeliams. Jeigu aš nupirkau, vėlgi, aš aukoju per savo uždirbtus pinigėlius. Auka yra mūsų pagarba, mūsų pats giliausias nusilenkimas visiems tiems, kurie iki mūsų gyveni, kurie mums paliko visa tai, ką mes turime.“
Ugnis – perkeičianti jėga
Kita vertus, ugnis visada buvo Vėlinių šventės simbolis. Nors protėviai ant kapų žvakeles degdavo retai, atokesniame kapinių kampe degindavo laužus.
„Žinoma, kad mūsų protėviai šventė ne taip ir gausus žvakelių degimas ant kapų yra pokario metu įsivyravusi tradicija. Seniau tokių šventimų nebuvo dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, žvakė tais laikais buvo pakankamai brangus malonumas, jos nebuvo taip beatodairiškai perkamos, o kadangi jas darydavosi patys, vieną kitą žvakelę uždegdavo. Pagrindas, ką darydavo kapinėse – jas sutvarkydavo: surinkdavo įvairius jau apgriuvusius senus kryžius, nukritusias medžių šakas.
Tokie kapinių kampeliuose sukrauti laužai ir buvo ta ugnis, kuri buvo uždegama kapinėse tam, kad kapinės apsivalytų. Kita vertus, ugnis, kuri yra perkeičiančioji, yra mūsų jungtis su vėlių pasauliu“, – apie senovėje vyravusias tradicijas pasakojo etnologė.
Ugnis neatsitiktinai yra šios šventės simbolis – ji apvalo ir nušviečia kelią vėlei keliauti ten, kur jai ir reikia būti, be kita ko, tai yra ir mūsų pačių sielos šviesa.
„Ir žvakė, ir gėlės žiedas yra mūsų auka, bet kartu ir begalinio mūsų bendrumo simbolis“, – priduria pašnekovė.
Kokios klaidos nekartoti kapinėse?
Dėl to etnologė pabrėžia ydingą šių laikų savybę ant kapų degti kuo daugiau žvakių ar merkti kuo daugiau gėlių, tarsi varžantis su kitais.
„Tai yra šių dienų problema, nes kam, su kuo varžytis? Mes į kapines ateiname ne tarpusavyje varžytis. Mes į kapines ateiname pasibūti su savo mirusiaisiais.
Vėlgi, ne 20 žvakių bus tai, kas yra mūsų santykis su mirusiuoju, bet ta vienintelė žvakės liepsnelė. Nes mumyse ne 20 liepsnų dega, o lygiai viena“, – sako E. Valentė.
Be to, tiek žvakės, tiek gėlės tampa šiukšle, svarbu nepamiršti visų jų tinkamai išrūšiuoti. Mirusieji nesimėgauja gausa, jiems svarbus aplankymas ir pabuvimas kartu.
„Mūsų sąmoningumas, mūsų kultūra turėtų reikštis saiku, grožiu ir pagarba, kuri ne gausumu, o tylia, ramia malda, daina, giesme atsiskleidžia. Atiduokime pagarbą taip, kad džiaugtųsi ir mūsų artimieji.
Mes tik manome, kad jie nemato, ką darome žemėje. Jiems tikrai nepatinka tarša, jiems patinka švara. Būkime dosnūs švara, taupumu, gėriu, grožiu, kuri ne užburia, o atvirkščiai, yra labai negera“, – teigia etnologė.
Vietoj to, etnologė E. Valentė siūlo uždegti vieną žvakelę, padėti gėlės žiedą, o likusius pinigus, kuriuos išleistumėte krūvai žvakių ir gėlių žiedų, paaukoti. Ir nesvarbu, kam – ar Ukrainai, ar sergantiems vaikams, ar senelių globos namams. Tai bus daug kilnesnis poelgis.
