„LiveScience“ rašo, kad šeimininkų įžvelgtos „nekaltų“ augintinių išraiškos mažą ką bendro turėjo su jų tikruoju elgesiu.
Mokslininkai teigia, kad šunų šeimininkai turi kaltinti tik save, jei augintinį atsisako bausti vien dėl šio „nekaltos“ išraiškos.
Nustatyta, kad prasikaltusio augintinio kaltę mato tik jų šeimininkai, o augintiniai nebūtinai taip jaučiasi.
Alexandra Horowitz iš Bernardo koledžo Niujorke (JAV) eksperimentuodama imitavo sąlygas, kurios suklaidindavo šeimininkus – šie nežinojo prasikalto jų augintiniai, ar ne.
Mokslininkė sugebėjo įrodyti, kad žmonės linkę priskirti tam tikrą šunų išraišką ir dėl šios priežasties nebausti augintinių.
Pasirodo, yra priešingai: eksperimento metu šunų šeimininkai įžvelgė kaltę savo augintinio kūno kalboje ir tikėjo, kad jis padarę kažką, ko neturėjo, nors iš tikrų nieko panašaus nebuvo.
Eksperimento metu šunų šeimininkų buvo paprašyta išeiti iš patalpos prieš tai liepus augintiniams nevalgyti kambaryje paliktų skanėstų. Tada vieni šunys iš mokslininkės gavo uždrausto maisto, kiti – ne. Grįžusiems šeimininkams buvo pasakyta, kad jų augintiniai neklausė komandos ir elgėsi netinkamai – tai dažniausiai prasilenkdavo su tikrove.
„LiveScience“ rašo, kad šeimininkų įžvelgtos „nekaltų“ augintinių išraiškos mažą ką bendro turėjo su jų tikruoju elgesiu.
Šunys atrodė labiausiai prasikaltę kai jų šeimininkai buvo įtikinti augintinių kalte. Tiesa sakant, klusnūs ir nevalgę augintiniai, barant suklaidintiems šeimininkams atrodė „kalčiau“ nei tie, kurie valgė uždraustą maistą.
Taigi, šunų išvaizdą lemia jų šeimininkų elgesys, o ne pačių šunų savos kaltės supratimas, rašoma „LiveScience“.
Mokslininkė, tyrimą atlikusi su 14 šunų bei jų šeimininkais, teigia, kad jo rezultatai naujai nušvies antropomorfizmą – žmogišką polinkį interpretuoti gyvūnų elgesį pagal savas normas. Dėl šios priežasties žmonės gyvūnams priskiria kaltės ir gailesčio emocijas gyvūnams, nors iš tikro jie jų neturi.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Behavioural Processes“.
