Iš Vilniaus rajono kilusios šeimos ramią kasdienybę prieš daugiau nei pusę metų sukrėtė netikėta žinia apie mamos ligą. Naujienų portalui tv3.lt pasidalinti savo mamos istorija sutikusi Renata Bartkevič pasakoja, kad anksčiau tokio medicininio termino kaip aneurizma net nebuvo girdėjusi ar su juo susidūrusi tiek artimoje, tiek tolimesnėje aplinkoje.
„Tiesą sakant, tokio žodžio net nebuvau girdėjusi, kol galiausiai su juo nesusidūrėme. Apie tai niekur nebuvo tekę girdėti, tačiau dažniausiai taip ir būna, kad kol nesusiduri, tol ir nežinai. Nei aš, nei mano mama, artimieji nežinojome, o tuo pačiu ir neįsivaizdavome, kas tai per liga“, – sako moteris.
Renatos mamai – 68-eri, tad ir pati moteris teigia, kad tokiame amžiuje kartas nuo karto išlendančios rizikos nėra naujiena. Vis dėlto, apie tai, kuo baigsis galvos skausmo identifikavimas, vilnietė net negalėjo pagalvoti.
„Visa kelionė prasidėjo nuo to, kad mamą ilgą laiką kamavo galvos skausmai, kurie vis užklupdavo be priežasties. Taip pat nuolatos svyruodavo kraujo spaudimas, kuris būdavo tai labai aukštas, tai labai žemas. Skausmas galvoje atsirasdavo ir tada, kai mama staigiau pasilenkdavo arba bandydavo staigiai pakelti ką nors sunkesnio.
Būtent dėl galvos skausmų ji ir kreipėsi į šeimos gydytoją, kuri savo ruožtu nusiuntė apsilankyti pas neurologą. Taip viskas ir prasidėjo – neurologas skyrė atlikti kompiuterinę tomografiją, o kadangi ji tiksliai neparodė, kokia yra situacija, teko daryti ir magnetinio rezonanso tyrimą, kuris parodė aneurizmą ir kad ji yra labai nepatogioje vietoje“, – pasakoja R. Bartkevič.
Sunkus laikotarpis priimant diagnozę
Išgirdus nerimą keliantį ligos pavadinimą, tiek Renata, tiek jos mama buvo supažindintos su aneurizma. Medicinos specialistai paaiškino, koks lauks tolimesnis gydymas ir kuo ši liga yra pavojinga:
„Kadangi mano mama gana jautraus būdo, o ir amžius tam turi įtakos, į visus susitikimus vykau kartu su ja. Prašiau gydytojų, kad šie jai diagnozę pasakytų švelniau, nedrėbtų tiesiai šviesiai, tačiau net ir be prašymo jie apie tai labai atsargiai kalbėjo, aiškino. Gydytojai minėjo, kad aneurizma yra neprognozuojama, nes niekada negali žinoti, kada ji sprogs arba to nepadarys visai niekada.“
Išsiaiškinus, kas tai per liga, moterys suprato, jog aneurizma yra nevaldomas dalykas, kuris nepasiduoda jokiai įtakai. Vis dėlto, baisiausia susitaikyti buvo sužinant tai, kas lauks vėliau – atvira kaukolės operacija.
„Kai sužinojau, kad mamai yra aneurizma ir gydytojas papasakojo, koks laukia gydymas, buvau pakraupusi. Mama gal visko detaliai ir nesuprato, nes ji nekalba lietuviškai, todėl aiškindama jai bandžiau situaciją kiek tik galima sušvelninti.
Baisiausiai buvo suvokti, kad operacijos metu yra atveriama kaukolė. Su tokia mintimi buvo ypač sunku susitaikyti mamai. Žinote, jei žmogaus amžiaus būtų jaunesnis, jo asmenybė nebūtų tokia jautri, gal jis ir kitaip reaguotų nei tąkart reagavo mano mama“, – dalinasi prisimindama tuo metu užklupusias emocijas Renata.
Alternatyva – embolizacija
Mintis, kad aneurizmai operuoti bus daroma atvira kaukolės operacija, moteriai nedavė šventos ramybės. Ieškodama alternatyvos, vilnietė nieko nelaukė ir į „Google“ paiešką suvedė raktinius žodžius „kiti aneurizmos gydymo būdai“. O tuomet prieš Renatos Bartkevič akis tarsi ilgai ieškotas atsakymas iššoko terminas – embolizacija:
„Tokia alternatyva man buvo kaip stebuklas. Apie embolizacijos procedūrą nieko nebuvau girdėjusi iš gydytojų pusės. Tačiau tai yra suprantama, nes šeimos gydytojas domisi savo srityje, o ne tai, kokie yra neurochirurginiai gydymai.
Tuomet gūglindama sužinojau, kad embolizacija yra neinvazinė procedūra, jos metu nėra atveriama kaukolė, viskas vyksta per arteriją ir yra nueinama iki pat smegenų. Po šios procedūros ir reabilitacija lengvesnė, todėl vis daugiau domėdamasi mačiau tik privalumus.
Žinoma, jeigu mamai būtų plyšusi aneurizma, mes neturėtume kitos išeities, kitos alternatyvos bet kuriuo atveju. Tačiau, kad jau mums labiau pasisekė, mes šiai procedūrai planuotai ruošėmės, tad mamai ji ir buvo atlikta.“
Moteris pasakoja, kad laikas iki paskirtos procedūros datos ėjo itin lėtai ir be galo sunkiai. Per mėnesį laiko, kiek nuo diagnozės iki operacijos teko laukti, Renatos mama vartojo stiprius raminamuosius vaistus, kurie vėliau tik apsunkino organizmo atsistatymą po embolizacijos.
„Mama vartojo stiprius raminamuosius vaistus. Sunku buvo ir artimiesiems, nes ir mintys daug greičiau į galvą ateidavo blogos nei pozityvios. Pralaukti tą mėnesį buvo tikrai sunku“, – sako R. Bartkevič.
Užduotis: pamiršti ligą, kuri sujaukė ramią kasdienybę
Dabar pašnekovė, pasakodama apie sunkų laikotarpį, teigia, kad jos mamai papildomų nervus raminančių preparatų prireikė ir dėl to, kad ši, saugodama save, uždarė į tokį burbulą, kuriame bijojo net pajudėti:
„Žmogus buvo save taip apribojęs, kad bijojo pajudėti. Sužinojusi apie ligą, ji uoliai laikėsi gydytojų rekomendacijų – staigiai nekėlė daiktų, nesilankstė. Vėliau pamažu po operacijos ji, suprasdama, kad jaučiasi geriau, pasitikėdama savo gydytoju, kuris nuramino ir sakė, jog grįžtama į senas vėžias, sau leido atsipalaiduoti.
Po procedūros praėjo jau daugiau nei pusė metų, tad buvome pasidaryti pakartotinai magnetinio rezonanso, kuris patvirtino, jog viskas yra gerai. Gydytojas net primygtinai liepė pamiršti, kad mama turėjo aneurizmą.“
Teigiamą požiūrį skatino ir faktas, kad praėjus vos porai dienų po procedūros, Renatos mama puikiai jautėsi, galėjo vaikščioti ir nebesiskundė galvos skausmais. Nemalonius jausmus teko patirti tik būnant reanimacijoje, kuomet po narkozės ėmė silpnumas, tačiau tokių šalutinių poveikių Renata nesieja su atlikta procedūra.
„Gydytojas aiškino, kad operacija neturi visai jokios įtakos būsenai, tad silpnumas mamą ėmė todėl, kad jai buvo atlikta pilna narkozė, o prie to paties prisidėjo dar ir visą mėnesį vartoti stiprūs raminamieji vaistai. Blogą savijauta siejame būtent su tai ir baime iki operacijos, bet tikrai ne su pačia procedūra“, – nusišypso moteris.
Atsiradusios aneurizmos priežastis – nežinoma
Renata vis dar negali atsidžiaugti tuo, kad pavyko pasirinkti ir mama pagydyta alternatyviu operacijai būdu – embolizacija:
„Kalbant apie atvirą kaukolės operaciją, lauktų ilgas reabilitacijos kelias sveikstant. Tuo pačiu prisidėtų ir pjūvis, ir estetiniai dalykai, kurie, žinoma, rūpėtų mažiausiai, tačiau vis tiek žmogų veiktų psichologiškai, tiek pjūvis kaukolėje, tiek plaukučiai.
Parsivežusi namo mamą mačiau, kaip ji greitai atsigavo, tad jos atveju embolizacijos procedūra buvo stebuklas. Be to, mamos atveju aneurizma buvo labai giliai ir net neaišku, ar būtų buvusi galimybė atviros operacijos metu ją pasiekti.“
Pasiteiravus, ar buvo galima išsiaiškinti priežastį, kodėl R. Bartkevič mamos smegenyse slėpėsi tiksinti aneurizmos „bomba“, moteris teigė, jog iki šiol tai nėra aišku, o ir patys gydytojai neturėjo galimybės nustatyti, ar aneurizma paveldėta, ar įgyta.
„Niekas negalėjo pasakyti, kaip ir kodėl ji atsirado. Galbūt ji galėjo atsirasti dėl to paties nepastovaus ir nuolat svyruojančio spaudimo. Kažkuriuo metu ta pati kraujagyslė galėjo susiaurėti ir vėliau išsipūsti.
Čia galima rasti įvairiausių priežasčių. Gal net ir tie patys seneliai galėjo turėti, tačiau skirtumas tas, kad niekas anksčiau taip išsamiai nesityrė, o gal paprasčiausiai ir nežinojo“, – svarsto vilnietė.
