„Visada buvau „kietas“, niekas vaikystėje manęs nedrįso skriausti, nebent Š. Marčiulionio krepšinio mokykla, pasakiusi, jog esu per žemas krepšiniui. Kalbant apie mano vaikystę, visada buvau sportiškas, mėgau judėti: dviratis, paspirtukas, žaidimai su kamuoliu. Kiek save pamenu, visą vaikystę buvau liesas, nes judėjau daug, o valgiau mažai. Tiems, kam dabar virš 20-ties turbūt puikiai mane supras, nes jei būdamas mažas užeisi namo pavalgyti, daugiau į lauką neišeisi, tiesiog, neišleis mama.
Nuo pat mažens sirgau bronchine astma ir jeigu būdamas 10-ties jos tarsi nepastebėdavau, tai vėliau ji mane pradėjo erzinti: negalėdavau ilgai bėgioti, ramiai užmigti mediniame name (mano močiutės namas, pas kurią praleisdavau ištisas vasaras), tiesiog, dusdavau ir tekdavo griebtis vaistų“, – prisimena istorijos herojus.
Išgąstis, jog šiandien – paskutinė gyvenimo diena
Vadimas pasakoja, jog kartą pamiršus inhaliatorių – aerozolinį vaistą nuo astmos, išvažiavo į gamtą. Ten pradėjęs dusti smarkiai išsigando, jog tai gali būti paskutinė gyvenimo diena. Teko kuo skubiau vykti namo, kurie buvo gana toli. Laimei, viskas baigėsi laimingai ir tą dieną buvo duotas pažadas sau, kad liga privalo būti įveikta.
„Taip ir įvyko, paskutinį astmos priepuolį turėjau maždaug 17-kos metų, tačiau būdamas tokio amžiaus atradau alkoholį bei cigaretes, prasidėjo kitas gyvenimas. Susidėjau su netinkamais žmonėmis, kiekvieną savaitgalį pradėdavome švęsti penktadienį ir užbaigdavome sekmadienį, tačiau žvelgiant į praeitį, aš neįsivaizduoju, ką mes tada švęsdavome.
Galbūt tai, jog degraduojam, jog visi sportiniai, moksliniai, kultūriniai interesai nuėjo į antrą planą ir viskas ką mes darėme, tai linksmindavomės klubuose, baruose, „plotuose“ arba, tiesiog, kieme ant suoliuko gerdavome alų. Tais laikais man atrodė, jog esu tarsi pasaulio viršūnėje. Laisvalaikiui turėdavau šiek tiek pinigų ir jų man užtekdavo, apie ateitį arba sportą net nepagalvodavau.
Viskas pasikeitė po keturių linksmybių metų, kada vienas bendradarbis man pasakė: „Esi geras vaikis, tačiau judi neteisinga linkme. Pasižiūrėk į save. Tu žudai save, atrodai nekaip. Susiimk. Pradėk sportuoti“. Šie žodžiai nuskambėjo įtikinamai, kadangi jis ir pats būdamas virš 40 metų atrodė nuostabiai: neaukšto ūgio, tačiau turėjo plačius, galingus pečius, dideles rankas ir atrodė solidžiai. Darbovietėje jį visi gerbdavo, man tai darė įspūdį ir ilgai negalvodamas ėmiau lankyti sporto klubą“, – atvirai apie savo pokyčių pradžią kalba V. Zizas.
Pašnekovas prisipažįsta, jog pradžioje dar bandė suderinti sportą ir linksmybes, tačiau ilgainiui suprato, jog reikia rinktis vieną iš dviejų. Kadangi atrodyti solidžiai bei jaustis sveikam norėjosi labiau, nei gerti alų sėdint ant suoliuko ir apšnekant savo vadovą, buvo pasirinktas sportas.
Atsisakius alkoholi prarasti visi draugai
Vadimui tenka pripažinti, jog nusprendęs eiti tokiu keliu neteko visų draugų. Visgi dabar, praėjus beveik dešimtmečiui ir žiūrint į tuos pačius žmones tampa aišku, jog jie taip ir liko gyventi tolimais 2008 metais.
„Nieko prieš tuos žmones neturiu, tiesiog, mums tapo nepakeliui. Pradėjau vystyti savo kūną, o jie ir toliau stovėjo vietoje, tačiau gyvenimas yra keistas dalykas – tu negali jo sustabdyti, arba judi į priekį, arba riedi atgal. Vietoje stovėti negali.
Ar aš gailiuosi praleidęs savo paauglystės metus būtent taip? Ne. Aš tikiu, jog kiekvienas iš mūsų turi savo „bačką“, tik jų tūris skiriasi, mano, matyt, buvo ne tokia jau ir didelė. Aš ją išgėriau, pamačiau naktinį gyvenimą, pajutau linksmybes, žinoma, patyriau ir jų pasekmes. Ačiū, man užteko.
Gyvenimas sudavė pamoką, kurią tinkamai supratau ir dabar esu visiškas abstinentas, nevartoju alkoholio nuo 2011 m. Kodėl? Būdamas blaivus galiu bet kada sėsti už vairo, galiu vidury nakties sulaukęs „extra“ skambučio iš draugų ar artimųjų atvažiuoti pas juos ir padėti. Valdau savo veiksmus, mintis, žodžius, o anksčiau už mane tai darė alkoholis“, – tvirtina pašnekovas.
Didžiausia – vidinė transformacija
„Grįžtant prie sporto, aš niekada nenorėjau užlipti ant scenos ar pasirodyti prieš kitus, neva: „žiūrėkit koks aš raumeningas“. Vis dėlto, buvo labai sunku gauti naudingos informacijos šioje srityje ir būtent todėl, praėjus keliems metams nusprendžiau, jog noriu savo sukauptomis žiniomis dalintis su kitais. Taigi, tokiu būdu atsirado www.ironman.lt puslapis.
Jau gana tolimais 2013 m. pradėjau rašyti apie sportą, tinkamą mitybą, pratimus, sporto programas, sveikuoliškus receptus. Visgi, didžiausia transformacija įvyko ne mano kūnui, o protui. Kada pradėjau matyti pirmuosius sporto rezultatus, visiškai pasinėriau į sportą ir mačiau tik jį.
Negalvojau apie ateitį ir vystymąsi kitose sferose, viskas kas rūpėjo, buvo tik sportas. Būtent šiuos 5 metus vadinu savo gyvenime kaip didžiausią laiko gaišimą. Neįtikėtina, tačiau nenorėjau niekur eiti iš namų, nes juk man reikėjo valgyti kas dvi valandas. Nejaučiau noro užmegzti naujas pažintis arba bendrauti su nesportuojančiais žmonėmis, nes galvojau, jog jie kvailiai. Taigi, mano įprasta diena atrodydavo taip: valgau - einu į darbą - valgau - valgau - valgau - valgau - sportuoju - valgau ir žiūriu serialus - valgau ir einu miegoti“, – sako Vadimas Zizas.
Naujas žmogus besimėgaujantis gyvenimu
Būtent taip praleidus kelerius metus, vieną dieną istorijos herojui gimė mintis, kas būtų, jei tiek pat dėmesio būtų skiriama ne sportui, o tobulėjimui kitose srityse? Jei sugeneravus įdomią idėją jos įgyvendinimui būtų atiduodamos visos turimos jėgos, koks rezultatas būtų pasiektas?
„Aplankius šiems pamąstymams nusipirkau kamerą ir pradėjau savo bloger’io gyvenimą. Ėmiau filmuoti įvairius receptus, pasakoti apie sporto programas, su fitneso profesionalais daryti treniruotes. Tarsi prasukant video kasetę į priekį, štai aš – Vadimas Zizas, žmogus, pradedantis iš tikrųjų mėgautis gyvenimu, gyventi savo svajone: padėti žmonėms, motyvuoti juos ne tik sportuoti, bet ir vystytis visais įmanomais aspektais.
Šiuo metu esu verslininkas – turiu nuosavą maisto papildų parduotuvę, taip pat džiaugiuosi dideliu sekėjų skaičiumi socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat jaučiu didžiulį palaikymą. Kaskart darant seminarus ir matant, kiek žmonių ateina manęs pasiklausyti arba, tiesiog, paspausti ranką, padėkoti už įkvepiančius video, suprantu, jog esu tinkamam kelyje ir tiek mano fizinė, tiek psichologinė transformacija įgauna vis daugiau prasmės“, – džiaugiasi vyras.
Ne kiekvienas išdrįsta atrasti save
Didžiausia pamoka, kuria pašnekovas nori pasidalinti su skaitytojais yra tokia, jog sportas – tik įrankis, ne gyvenimas, o jo dalis.
„Jeigu sportuojate, laikotės režimo, taisyklingai maitinatės – pamėginkite tokius pat principus pritaikyti ir kitose sferose. Jeigu trokštate pasiekti apskaitininko, vadovo ar pardavėjo aukštumų – skirkite daugiau laiko šiam darbui.
Domėkitės atitinkama literatūra, ieškokite informacijos interneto platybėse, suraskite pasirinktos srities profesionalus, sėkmingus žmones, bendraukite su jais, vystykite savo „amatą“ ir net nepastebėsite, kaip rezultatai patys ateis.
Pamirškite darbą nuo 8 iki 17 val., nes norint pasiekti daugiau nei kiti, reikia dirbti tiek, kiek reikia, o ne kiek nurodytą darbo valandų skaičių. Jei atrodo, kad Jums gyvenime nesiseka, galbūt pasirinkote ne tą kelią, galbūt dirbate kasininku, o tikrasis pašaukimas – būti mokytoju, nes lengvai randate bendrą kalbą su vaikais ir aiškiai dėstote mintis. Tikiu, jog kiekvienas iš mūsų esame šiame pasaulyje ne šiaip sau. Ne tam, kad, tiesiog, dirbtume nuo 8 iki 17 val. ir grįžus namo žiūrėtume televizorių. Kiekvienas iš mūsų turime talentą, tačiau labai mažai kas išdrįsta jį savyje atrasti“, – savo mintimis dalinasi Vadimas Zizas.
