Čikagos priemiestyje gyvenusi paauglė Mary Kellerman ryte pabudo su skaudančia gerkle ir bėgančia nosimi. Kai mergaitė apie simptomus papasakojo savo tėvams, jie davė savo 12-metei dukrai tabletę paracetamolio, pavadinimu „Tylenol“. Kitoje miesto pusėje, Arlingtono aukštumose, 27-erių pašto darbuotojas Adamas Janusas taip pat dėl nežinomų nusiskundimų išgėrė „Tylenol“. Abu jie greitai mirė apsinuodiję cianidu.
Kiek vėliau tą pačią dieną, jau po vyro mirties, Adamo šeima susirinko jo namuose. Tuo metu artimieji manė, kad jaunas vyras mirė nuo širdies smūgio. Šeimai gedint, vyro broliui ir jo žmonai pradėjo skaudėti galvą, todėl jie taip pat išgėrė Adamo namuose rasto „Tylenol“. Vos po dviejų dienų tiek Adamo brolis, tiek jo žmona, jau buvo nebegyvi.
Tuo metu policijos pareigūnai dar nebuvo radę ryšio tarp šių staigių mirčių ir „Tylenol“, kurį gamino „Johnson & Johnson“. Šios jungties jie nesuprato dar keletą dienų, per kurias panašiomis aplinkybėmis mirė dar trys žmonės. Ištyrę milžiniškus „Tylenol“ kiekius iš vaistinių visoje šalyje, tyrėjai nustatė, kad vaistai buvo apnuodyti produktui jau palikus gamyklą, o šis išpuolis buvo įvykdytas tik Čikagoje. Manoma, kad nusikaltėlis vaistų buteliukus pavogė arba nusipirko, o prieš juos vėl uždarydamas ir palikdamas vaistinėse, į želatinos kapsules jis primaišė cianido. Apnuodyti buteliukai kvepėjo migdolais – tai vienas cianido požymių.
Išskyrus šią informaciją, policija ir FTB neturėjo jokių kitų duomenų. Apimti visiškos nevilties, FTB agentai spaudoje paskelbė tikslią vietą, kur buvo palaidota Mary Kellerman, tikėdamiesi, kad žudikas aplankys jos kapą. Jis niekada nepasirodė.
Po išpuolio „Johnson & Johnson“ pradėjo gauti laiškus, kuriuose tariamas žudikas siūlo nutraukti šias žudynes mainais už 1 mln. dolerių. Tačiau pagal ant laiško rastus pirštų antspaudus buvo nustatyta, kad šių laiškų autorius buvo Jamesas W. Lewisas. Nors jis ir buvo nuteistas 20-čiai metų kalėjime už turto prievartavimą, kaltinimai dėl pačių žmogžudysčių jam pateikti nebuvo. Kadangi laiške buvo reikalaujama išpirką pervesti į nebeveikiančios įmonės, kurioje anksčiau dirbo jo žmona, banko sąskaitą, manoma, kad šiuos laiškus nuteistasis išsiuntė norėdamas „pakišti“ buvusį savo žmonos viršininką Fredericką Millerį McCahey. Manoma, kad J. W. Lewisas išsiuntė laišką ir prezidentui Ronaldui Reaganui, kuriame grasino su juo susidoroti.
Šiandien vis dar nėra žinoma, kas įvykdė šį nusikaltimą, nes tyrimą apsunkino po dvejų metų įvykdyti mėgdžiotojų išpuoliai.
Tačiau po šio įvykio buvo imtasi veiksmų, kad tai nebepasikartotų – ir šių nužudymų pasekmes, greičiausiai, galite pamatyti savo namų vaistinėlėje.
Tuo metu kompanija „Johnson & Johnson“ buvo liaupsinama dėl savo atsako į šiuos nužudymus. Sužinoję apie mirtis, jie pirmenybę teikė saugumui, o ne pelnui, todėl įsakė kuo greičiau pašalinti savo produktą iš vaistinių lentynų ir pasiūlė 100 000 dolerių premiją už informaciją, kuri padėtų sulaikyti asmenį, apnuodijusį „Tylenol“ cianidu. Po šešių mėnesių kompanija pristatė naują vaistų pakuotę su triguba apsauga. Nuo šiol vaistų buteliukai buvo pardavinėjami užklijuotose dėžutėse, jų kakleliai buvo užsandarinami folijos plokštele, o aplink kamštelį atsirado specialus sandarinimo žiedas. Visa tai leido vartotojams suprasti, jeigu pakuotė prieš tai buvo pažeista.
Farmacijos kompanija dirbo kartu su JAV maisto ir vaistų administracija, kad sukurtų akivaizdžias pakuotės ypatybes, leidžiančias vartotojui lengvai pastebėti, jeigu pakuotė prieš tai jau buvo atidaryta. Jų sprendimai, tokie kaip lizdinės vaistų plokštelės ir kaklelių sandarinimas folijos plokštelėmis, netrukus tapo standartinėmis priemonėmis JAV ir visame pasaulyje. Negana to, „Johnson & Johnson“ želatinos kapsules pakeitė dengtomis tabletėmis, kurias apnuodyti yra daug sunkiau.
Ir nors žudikas niekada nebuvo pagautas, jam reikėjo rimtai permąstyti savo veikimo būdą.
