Šis akibrokštas labai stipriai įžeidė „Porsche“, kuri pasinaudojusi savo įtaką privertė uždrausti bet kokias savadarbes modifikacijas, tačiau Maiklo Mejaus pasiekimas atvėrė vartus į kitą dimensiją.
Formulės 1 ekspertai tikina, jog aerodinaminiai elementai didžiulę svarbą šioje autosporto šakoje įgavo 1968 metais, kai Monake pasirodė „Lotus 49B“, o dar po keturiolikos dienų: „Ferrari 312“ ir „Brabham Repco BT26“. Ir netrukus naujoviškus aerodinaminius elementus turintys bolidai skriejo priekyje ir visiems skeptikams parodė, jog sportinių bolidų aerodinaminės savybės turi didžiulę svarbą, siekiant pagreitėti dvi, penkias ar dešimt sekundžių.
Laikina šešiaračio sėkmė
„Tyrrell P34 Cosworth“. Jis buvo sukurtas aštunto dešimtmečio viduryje. Laikais, kai Formulės 1 komandos pradėjo spręsti aerodinaminio efektyvumo rebusą.
Netradicinė „Tyrrell P34 Cosworth“ šešių ratų konfigūracija inžinierių galvose atsirado po to, kai Formulės 1 reglamente atsirado viena sąlyga – priekinio spoilerio plotis negali būti platesnis negu 1,5 metro. Šis reikalavimas įpareigojo daugelio komandų inžinierių konstruoti siauresnius, bet šiek tiek ilgesnius bolidus.
Tuo tarpu „Tyrrell P34 Cosworth“ projekto autoriai galvodami kaip į 1,5 metro pločio bolidą sutalpinti ilgakojį vairuotą, vairo mechanizmą, pakabos elementus ir be abejonės – padangas, ilgainiui priėjo prie išvados, jog du priekinius ratus turi pakeisti keturi mažesnio diametro analogai. Be to, priekiniai ratai buvo sumontuoti už priekinio buferio, kuris dabar daugeliui keltų asociacijas su sniego valymo mašina.
Šis inžinerinis sprendimas leido nušauti kelis zuikius vienu metu. Keturi priekiniai ratai užtikrino didesnį sukibimą su kelio danga. Keturi priekiniai ratai taip pat leido vairuotojams praleisti nustatytą stabdymo tašką ir į posūkį įvažiuoti greičiau ir tiksliau. Šaunu, bet ar šis sprendimas neturėjo nei vieno trūkumo? Turėjo, bet apie tai – truputėlį vėliau. Dabar persikelkime į bolido pristatymo dieną – 1975 metų, rugsėjį.
Kaip ir daugelis komandų, taip ir „Tyrrell P34 Cosworth“ autoriai siekė nustebinti ne tik daug ko mačiusius žurnalistus, bet ir kolegas lenktynininkus, kurie, tiesą sakant, nesitikėjo jokių siurprizų.
Kai „Tyrrell P34 Cosworth“ oficialiai buvo pristatytas „Heathrow Hotel“, daugelis po prezentacijos jautėsi taip, lyg būtų užsukę į cirką. Šešiaratis „Tyrrell P34 Cosworth“, kuris neprimena nei vieno Formulės 1 bolido. Daugelis manė, jog tai – eilinis bandymas gauti daugiau žiniasklaidos dėmesio, o ne rimtas projektas, kuriuo bus siekiama iškovoti pergalę Formulės 1 arenoje.
Ponas siurblys
1978-ųjų metų Formulės 1 sezonas ištikimiausiems gerbėjams įsiminė dėl nuostabaus „Lotus“ komandos pasirodymo.
Po septynių Formulės 1 etapų, čempionato lyderių etiketę nešiojo Mario Andretti ir Ronnie Peterssonas. Šių lenktynininkų dominavimas patiko „Lotus“, bet labai stipriai erzino konkurentus, kurie ieškojo įvairiausių būdų sustabdyti „Lotus“ dominavimą.
„Brabham“ komandos vadovai, siekdami sustabdyti nuožmiuosius britus, į pagalbą pasitelkė Niki Laudą bei britų inžinierių – Gordoną Miurėjų. Šiandien įspūdingai skambantis duetas, bet anuomet – mažai kam žinomi savo srities specialistai.
„Brabham“ gretas papildęs Gordonas Miurėjus, ieškodamas bent menkiausio siūlo, kuris suteiktų pranašumą, vieną dieną komandos kolegoms pristatė grandiozinę idėją. Jis pasiūlė ant galinės bolido dalies sumontuoti didžiulį ventiliatorių, kuris turėjo dvi funkcijas.
Pirmoji funkcija – variklio aušinimo. O antroji – gerokai įdomesnė. Gale sumontuotas ventiliatorius veikdavo kaip didžiulė siurbėlė. Kiekviename posūkyje šis variklio aušinimo aparatas veikdavo kaip aerodinaminis elementas, tačiau spragą taisyklėse suradę „Brabham“ komandos nariai labai greitai buvo nuleisti ant žemės. Po vienerių varžybų šis prietaisas buvo uždraustas.
„Lotus 88“ – uždraustas vaisius
1981-ųjų metų sezono išvakarėse „Lotus“ paskelbė, jog artėjančiame sezone dalyvaus su naujutėliu „Lotus 88“ bolidu, kuris kaip reikiant įsiutino pagrindinius konkurentus.
Kolinas Čapmanas kurdamas „Lotus 88“ siekė sukurti bolidą, kuris išspręstų keletą problemų vienu metu. Matote, anuomet Formulės 1 pilotai lenktyniaudami tarpusavyje turėjo iškęsti didžiules vibracijas ir netgi retkarčiais sunkiai nulaikydavo kojas ant pedalų.
Britas siekdamas palengvinti vairuotojų dalią, pagamino Formulės 1 bolidą, kuris turėjo išradingą, dvigubos važiuoklės sistemą.
Išorinė važiuoklės dalis buvo skirta tam, jog galėtų aerodinaminius elementus ir kėbulo dalis, o vidinė važiuoklės dalis buvo skirta pakabos sistemoms, iš anglies pluošto pagamintam monokokui ir kuro bakui.
Deja, bet šiam šauniam bolidui buvo uždrausta dalyvauti lenktynėse. Naujasis „Lotus“ kūrinys sulaukė priešiškos reakcijos iš 11-os komandų, kurios nebuvo patenkintos britų išradingumu. Tarptautinė automobilių sporto federacija atsižvelgdama į komandų protestą, labai greitai uždraudė „Lotus 88“ ir privertė britų komandą naudotis senesniais automobiliais.
Turbinų švilpavimai
Patikimas ir svarbiausia galingas variklis visuomet buvo Formulės 1 taisyklių epicentre. Konkurencingas variklis, net ir dabar, padeda tam tikroms Formulės 1 komandoms laimėti lenktynes ir netgi čempionų taures.
Formulės 1 ekspertų nuomone, variklių karai šioje autosporto šakoje prasidėjo ne anksčiau kaip 1983 metais. Tuomet visos čempionate dalyvavusios komandos ženkliai investavo į turbininių variklių kūrimą ir tobulinimą.
Turbininiai motorai taip pat atvėrė vartus itin griausmingiems, pavojingiems ir beprotiškai greitiems bolidams, kurių širdys išspausdavo 700, 900 ar net 1000 arklio galių.
Devintasis dešimtmetis Formulės 1 karalystėje buvo įdomus ne tik dėl turbininių motorų. 1987 metais tarptautinė automobilių sporto federacija įvedė dvi itin svarbias taisykles.
Pirmoji taisyklė – turbinų slėgis negali viršyti 4 barų (po vienerių metų – 2,5 baro).
Antroji taisyklė – vienoms lenktynėms vienas bolidas galėdavo sunaudoti ne daugiau kaip 195 litrus degalų. Po vienerių metų degalų limitas buvo sumažintas iki 155 litrų.
Formulės 1 komandų inžinieriai norėdami apeiti, bent minimaliai, įsigaliojusį draudimą, prieš pat lenktynes į turbinas pūsdavo šaltą orą. Technikai degalus tokiu būdu atvėsindavo ir į degalų baką sutalpindavo didesnį kiekį benzino negu leisdavo taisyklės.
