Sako, kad kaimelis garsus, ten stovi vienas pirmųjų V. Svirskio kryžių, ten labai draugiški kaimynai, ten visi mėgsta pasipuošti…
Pro Paberžės šerdį
Kad Jums būtų aiškiau, paaiškinsiu paprasčiau. Važiuojame Paberžės link, keliu Miegėnai–Žibartoniai. Siaurutėliu keliu pravažiuojame ir pačią Paberžę, sukurtą ir išgarsintą Tėvo Stanislovo, kur tebetraukia minios, pavargusios nuo gyvenimo triukšmo, ramybės ieškančios sielos, tikintieji ir tiesiog dvasios ramybę norintys atgauti žmonės. Taigi, pravažiuojame Paberžę ir siaurutėliu keliu važiuojame Panevėžio link.
Galima susimaišyti
Ir vos už kilometro nuo Paberžės jau stovi ir Ibutonių kaimo pradžią žymintis ženklas. Niekur nematome ženklo, kad jau yra Panevėžio apskritis. Tiesa, kaip paaiškės vėliau, ir patys vietiniai ginčijasi, kur čia ta riba, kur Kėdainių, o kur jau Panevėžio rajonas. Vieni sako, kad pusė kaimo priklauso Kėdainiams, kita pusė – Panevėžiui.
Kaimo viduryje net stovi ženklas, žymintis nulinį kilometrą. Reiškia, nuo čia prasideda Panevėžio riba. Bet visgi oficialiai laikoma, kad visi Ibutoniai yra Panevėžio rajone, apie aštuonis kilometrus nuo Krekenavos. Tad reikia tik pasidžiaugti, kokius nuostabius ir artimus kaimynus turime!
Garsėja nuo seno
Juolab kad nuo seno Ibutoniai garsėja draugyste su Kėdainių rajone esančiais kaimais. Kaime netgi yra sukurta labai populiari daina apie „Ibutonius, Žirbartonius, Lažus ir Bakainius“. Šią dainą puikiai žino tiek ibutoniečiai, tiek jau mūsų rajono kaimų gyventojai. Sakoma, kad tarp šių kaimų nuo seno buvo ypatingas ryšys, ypatinga draugystė.
Nuostabi gamta
Taigi, įvažiuojame į Ibutonius iš pietų pusės. Vienoje siauro keliuko pusėje auga didžiuliai ir išdidūs medžiai, kitoje – driekiasi laukai, o dar toliau ir vėl matosi miškai. Kaimo vakariniu pakraščiu teka sraunus upelis – Liaudė, kuris dabar primena ne upelį, o sraunią kalnų upę, mat yra stipriai patvinęs ir labai šniokščiantis. Ibutoniuose iš ties nuostabi gamta, čia jaučiama ta pati Paberžės aura, galbūt, kad kaimeliai yra visai šalia, o gal kad ką tik pravažiavome garsiąją Tėvelio Stanislovo meką. Nežinau, bet jausmas tikrai geras.
Kur tie žmonės?
Taigi, nieko nelaukę beldžiamės į pirmas duris. Nieko. Apeiname apie langus, dar kartelį pasibeldžiame, bet ir vėl nieko. Sodyboje nieko nėra. O sodyba išpuošta, graži, tvarkinga. Einame toliau, vėl beldžiamės. Ir vėl nieko. Vėl einame toliau. Ir nieko nerandame, nei trobose, nei žmogaus pagrindiniame kelyje nematome, net mašinų prie namų nėra. Gal čia žmonės negyvena? Ei, kur žmonės? Su lyg tai žodžiais duris praveria viena moteris. Valio! Čia žmonės visgi gyvena.
Mėgsta puoštis
Duris mums praveria vietos gyventoja Rita. Labai masyvias ir dideles duris, mat Ibutoniuose kone visiems pastatams yra per šimtą metų. Naujų namų čia nėra, nebent atnaujintų.
„Kuo įdomus jūsų kaimas?“ – klausiu Ritos. Moteris nusišypso ir atsako, kad čia žmonės labai draugiški. Turbūt šis kaimas išsiskiria iš visų.
Aš Ritos paklausiu, kodėl visų namų aplinkos taip papuoštos. Ji atsako, kad tokia kaimelio tradicija, ir gražiai sutvarkytų sodybų jie nelaiko papuoštomis, jie sako, kad tiesiog visi tvarkosi, ir nesvarbu vyresni ar jaunesni žmonės gyventų. Ibutoniečiai labai mėgsta tvarkytis ir puoselėti savo sodybas.
Medis ir akmuo
Ibutoniuose dominuoja medis ir akmuo. Štai Ritos sodyboje iš medinių šakų pastatyta instaliacija bei pamąstymų nameliai, iš akmenų sukrautos skulptūros.
„Specialiai mes tų akmenų iš niekur nevežame, čia vietos gyventojų rasti akmenys. Rasti laukuose, daržuose palei upę. Kad jie negulėtų bet kur ar krūvoj, mes tiesiog juos gražiai išdėliojame, dedame vieną ant kito, arba šalia, na, žiūrime kaip gražiau. Vos ne visos sodybos yra papuoštos kokia nors gražia menine akmenine instaliacija“, – porina duris mums pravėrusi vietos gyventoja.
