Neįprasta profesija... vyrui: darželio auklėtojas dėdė Mindaugas

32-ejų Min­dau­gas Bra­žas – be­ne vie­nin­te­lis Šiau­liuo­se iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gu dir­ban­tis vy­ras. Lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Pa­sa­ka“ auk­lė­to­ju jis dir­ba nuo per­nai va­sa­rio ir nea­be­jo­ja, tai nė­ra tik mo­te­riš­kas dar­bas. „Jį dir­ban­čių vy­rų tu­rė­tų at­si­ras­ti dau­giau“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Pir­mą kar­tą į dar­že­lį – tris­de­šim­ties

Min­dau­gas pa­sa­ko­ja, kad į lop­še­lio-dar­že­lio dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vą įsi­lie­jo pa­laips­niui. Jo žmo­na Ar­mi­da ta­me pa­čia­me dar­že­ly­je dir­ba mu­zi­kos va­do­ve. Iš pra­džių mu­zi­kos pe­da­go­go iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tis Min­dau­gas jai tal­ki­no re­pe­ti­ci­jų su vai­kais ir kon­cer­tų me­tu.

Nuo per­nai rug­sė­jo jis pra­dė­jo va­do­vau­ti „Pa­sa­ko­je“ įkur­tai neo­fol­kloro gru­pei. Prieš tai de­šimt­me­tį vy­ras bu­vo šiau­lie­čių mo­der­ni­zuo­to folk­lo­ro gru­pės „Ki­ta­va“ na­riu, ket­ve­rius me­tus dai­na­vo „Po­li­fo­ni­jos“ cho­re, due­tu su žmo­na iki šiol gro­ja.

„Įdo­mu tai, kad bū­da­mas tris­de­šim­ties vai­kų dar­že­ly­je ap­si­lan­kiau pir­mą kar­tą“, – ne­sle­pia Min­dau­gas. Jis dar ne­tu­ri sa­vo at­ža­lų, o vai­kys­tė­je dar­že­lio ne­lan­kė. Ne­pai­sant to, jis leng­vai ra­do bend­rą kal­bą su vai­kais, ne­sun­kiai ta­po ly­gia­ver­čiu jų žai­di­mų par­tne­riu.

Kaip vai­kai krei­pia­si į auk­lė­to­ją? „Auk­lė­to­ju ma­nęs ne­va­di­na. Sa­ko „dė­de Min­dau­gai“ ar­ba va­di­na var­du“, – pa­sa­ko­ja Min­dau­gas. Ta­čiau taip yra ne dėl to, kad jis – vy­ras. To­kia lop­še­lio-dar­že­lio po­li­ti­ka, ska­ti­nan­ti be­tar­piš­ką ug­dy­ti­nių ir pe­da­go­gų bend­ra­vi­mą.

Darželio auklėtojas Min­dau­gas Bra­žas darbe (nuotr. skrastas.lt/Jono Tamulio)

Vai­kams vy­riš­kas pa­vyz­dys – nau­din­gas

– Min­dau­gai, ar jums yra vy­riš­kų ir mo­te­riš­kų dar­bų?

– Iš­gir­dęs šį dar­bo pa­siū­ly­mą, ne­svars­čiau, dar­bas – vy­riš­kas ar mo­te­riš­kas. Svars­čiau, ar su­si­tvar­ky­siu, ver­ti­nau sa­vo su­ge­bė­ji­mus.

Pra­džia bu­vo sun­ki, vis dar mo­kau­si. Ir ne tik pra­dė­jęs tęs­ti­nes prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo stu­di­jas, bet ir dar­be. Juk man vai­kų dar­že­lis bu­vo vi­siš­kai nau­jas pa­sau­lis. Čia ten­ka pri­si­min­ti ne tik pro­fe­si­nes ži­nias, bet ir sa­vo vai­kys­tės žai­di­mus – pie­ši­mą, lip­dy­mą, konst­ra­vi­mą.

Pa­dė­jo tai, kad vai­kai ir jų tė­ve­liai ma­ne jau pa­ži­no­jo, to­dėl jiems ne­bu­vo šo­ko, kai pra­dė­jau dirb­ti auk­lė­to­ju. Jei kaž­kam ir ne­pa­ti­ko, to man de­monst­ra­ty­viai ne­pa­ro­dė. Vi­si bu­vo ge­ra­no­riš­ki.

Kas­dien jau­čiu di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę. Va­žiuo­da­mas į dar­bą gal­vo­ju tik apie tai, kad vai­kams tą die­ną nie­ko ne­nu­tik­tų.

– Ko­dėl tiek ma­žai vy­rų pa­si­ryž­ta dirb­ti šį dar­bą?

– Ma­tyt, trūks­ta drą­sos. Per­ne­lyg stip­rus vi­suo­me­nė­je gy­vuo­jan­tis po­žiū­ris, kad vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­ja – mo­te­ris. Ir da­bar nea­ki­vaiz­džiai stu­di­juo­da­mas tu­riu tik vie­ną ko­le­gą vy­rą. Nes­lėp­siu: net dės­ty­to­jai mus ste­bi ati­džiau nei ko­le­ges.

No­ras tu­rė­ti sa­vo vai­kų tik su­stip­rė­jo

– Kaip į nau­ją dar­bą rea­ga­vo jū­sų ar­ti­mie­ji?

– Žmo­na ma­ne pa­lai­kė. Ma­mos reak­ci­ja bu­vo ki­to­kia. Jai ke­le­tą me­tų yra te­kę dirb­ti šei­mi­nin­kė­le dar­že­ly­je. Ji ne­ri­ma­vo, ar su to­kiu bū­riu vai­kų su­si­tvar­ky­siu. Se­suo juo­ka­vo, kad pir­miau­sia rei­kia sa­vo vai­kų su­si­lauk­ti, o jau ta­da pra­dė­ti su sve­ti­mais dirb­ti.

– O ką iš­gir­do­te iš drau­gų?

– Kal­bė­da­mas apie dar­bą su drau­gais ku­rį lai­ką ne­bu­vau vi­siš­kai at­vi­ras. Jie tik ži­no­jo, kad tu­riu dar­že­ly­je mu­zi­ki­nę gru­pę. Ga­liau­siai nu­sto­jau ne­pa­to­giai jaus­tis. Ko­dėl tu­rė­čiau gė­dy­tis, kad tu­riu dar­bą lai­kais, kai ne­ma­žai žmo­nių yra be­dar­biai.

Drau­gų reak­ci­ja bu­vo keis­ta. Ta­čiau jau ne­tru­kus iš­gir­dau: „Tau tin­ka“.

– Ar bū­rys ma­žų ne­nuo­ra­mų ne­su­ma­ži­no no­ro tu­rė­ti sa­vo at­ža­lų?

– At­virkš­čiai. Tas 21 prieš­mo­kyk­li­nu­kas, su ku­riuo dir­bu, šį no­rą tik su­stip­ri­na, net sa­vo­tiš­kai įpa­rei­go­ja. Kaž­kaip liūd­na ir per­ne­lyg ty­lu pa­si­da­rė na­muo­se va­ka­rais...

Psuchologės komentaras: pro­fe­si­nius ste­reo­ti­pus rei­kia griau­ti

Eg­lė Žaronaitinė (nuotr. skrastas.lt)

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės psi­cho­lo­gė Eg­lė Žaronaitinė:

– Vi­so­se pa­sau­lio ša­ly­se eg­zis­tuo­ja pro­fe­si­jų skirs­ty­mas pa­gal ly­tį. Daž­niau­siai jį le­mia ste­reo­ti­pai. Moks­li­nin­kai tai va­di­na pro­fe­si­jos seg­re­ga­ci­ja pa­gal ly­tį ir ra­gi­na su šiuo reiš­ki­niu ko­vo­ti. Aš lin­ku­si jiems pri­tar­ti.

Tech­ni­nių moks­lų pri­sky­ri­mas vy­rams, o pro­fe­si­jų, su­si­ju­sių su glo­ba – mo­te­rims, žiū­rint iš pra­kti­nės pu­sės, da­ro ža­lą ša­lies eko­no­mi­kai. Ne­lei­džiant at­si­skleis­ti žmo­gaus in­di­vi­dua­lu­mui, ga­bu­mams, nė­ra visiškai iš­nau­do­ja­mas in­te­lek­ti­nis tau­tos po­ten­cia­las.

Moks­li­nin­kai pa­ste­bi, kad vi­so­se pa­sau­lio ša­ly­se di­dė­ja ato­trū­kis tarp vy­rų ir mo­te­rų iš­si­la­vi­ni­mo. Mo­te­rų iš­si­la­vi­ni­mas – aukš­tes­nis nei vy­rų, to­dėl jos dar­bo rin­ko­je tu­ri pla­tes­nį pro­fe­si­jų pa­si­rin­ki­mą. Ta­čiau tai le­mia tam tik­rų spe­cia­ly­bių fe­mi­ni­za­ci­ją.

Lie­tu­vo­je dau­gu­ma auk­lė­to­jų, mo­ky­to­jų, gy­dy­to­jų (iš­sky­rus spe­ci­fi­nes sri­tis, pa­vyz­džiui, chi­rur­gi­ją), dau­gu­ma so­cia­li­nių glo­bos įstai­gos dar­buo­to­jų – mo­te­rys. Tai taip pat sie­ti­na su ste­reo­ti­pais.

Ki­tur jie nė­ra to­kie ga­jūs. Pa­vyz­džiui, nor­ve­gų moks­li­nin­kų at­lik­to ty­ri­mo me­tu paaiš­kė­jo, kad Ita­li­jo­je 25 pro­cen­tai slau­gy­to­jų – vy­rai, Pran­cū­zi­jo­je jų tė­ra 8, Nor­ve­gi­jo­je – 7, o Da­ni­jo­je – vos 4 pro­cen­tai.

Ita­lams vy­rams slau­gy­to­jo dar­bas – gar­bin­ga pro­fe­si­ja, tra­di­ci­jų tą­sa, nes ne­re­tai šį dar­bą ren­ka­masi iš kartos į kartą.

Nor­ve­gi­jo­je slau­gy­to­jais dir­ban­tys vy­rai aiš­ki­no, kad jų dar­bo pa­si­rin­ki­mas – pa­si­prie­ši­ni­mo nu­si­sto­vė­ju­siai nuo­mo­nei iš­raiš­ka, sa­vo­tiš­kas iš­šū­kis.

Ap­mau­du, kad ypač iki­mo­kyk­li­nio ir pra­di­nio ug­dy­mo sri­ty­je mū­sų ša­ly­je vy­rų – vie­ne­tai. Ly­ti­nės iden­ti­fi­ka­ci­jos pa­vyz­dys vai­kui for­muo­ja­si apie 4–6 gy­ve­ni­mo me­tus ir daž­niau­siai juo bū­na ma­ma ir tė­tis. Ta­čiau da­bar­ti­nė si­tua­ci­ja ro­do, kad yra ne­ma­žai šei­mų, ku­rio­je vai­kas dėl tam tik­rų ap­lin­ky­bių tė­vo ne­tu­ri ar­ba ma­to ir bend­rau­ja su juo itin re­tai.

Auk­lė­to­jas vy­ras ga­lė­tų tap­ti to­kiu pa­vyz­džiu. Ma­mos, ypač vie­nos au­gi­nan­čios sū­ne­lius, kryp­tin­gai tu­rė­tų rink­tis vai­kams ap­lin­ką, ku­rio­je yra vy­riš­ku­mo pa­vyz­džių. Tai ga­li bū­ti ir se­ne­lis, ir bū­re­lio tre­ne­ris, ir dar­že­lio auk­lė­to­jas.

Vy­rai – da­ly­kiš­kes­ni, ob­jek­ty­ves­ni, mo­te­rys – la­biau em­pa­tiš­kos. To­dėl ap­mau­du, kad mo­kyk­lo­se vy­rai pa­pras­tai dir­ba fi­zi­nio la­vi­ni­mo ar­ba dar­bų mo­ky­to­jais ir di­rek­to­riais. Nes jų išanks­ti­nės nuo­sta­tos į vai­kus – ma­žes­nės nei mo­te­rų. Ta­čiau mo­te­rys šio­je sri­ty­je prieš vy­rus lai­mi, leng­viau ir grei­čiau per­pras­da­mos vai­kų emo­ci­jas. To­dėl šio­je spe­cia­ly­bė­je tu­rė­tų bū­ti abie­jų ly­čių at­sto­vų.

Kaip keis­ti pro­fe­si­nius ste­reo­ti­pus? Tai lė­tai kin­tan­tis, la­bai ga­jus, su pa­są­mo­ne stip­riai su­si­jęs da­ri­nys. No­rint keis­ti kiek­vie­no žmo­gaus išanks­ti­nį nu­si­sta­ty­mą, į jo ug­dy­mo pro­ce­są rei­kia įsi­kiš­ti kuo anks­čiau. Leng­viau­sia pa­dė­ti vai­kams atei­ty­je lau­žy­ti ste­reo­ti­pus ga­li tė­vai.

Pir­miau­sia vai­kas ne­tu­rė­tų ma­ty­ti, kad šei­mo­je yra griež­ti vy­riš­ki ir mo­te­riš­ki vaid­me­nys – ma­ma au­gi­na vai­kus na­muo­se, tė­tis už­dir­ba pi­ni­gus ir su vai­kais ne­bend­rau­ja.

Ma­žie­siems įvai­riuo­se jų, kaip as­me­ny­bių, vys­ty­mo­si eta­puo­se rei­kia pa­siū­ly­ti kuo pla­tes­nį pa­si­rin­ki­mą. Pa­vyz­džiui, mer­gai­tėms leis­ti žais­ti ne tik su lė­lė­mis, bet ir konst­ruk­to­riais, la­vi­nan­čiais in­te­lek­ti­nius ge­bė­ji­mus. Ber­niu­kams pa­siū­ly­ti ne tik žais­li­nių ma­ši­nė­lių, bet ir pa­vyz­džiui, vir­tu­vi­nių įran­kių, in­dų, puo­dų komp­lek­tus.

Moks­li­nin­kai siū­lo ir srau­tus mo­kyk­lo­se, mo­ki­nių pro­fi­lia­vi­mą pa­gal spe­cia­ly­bes nu­kel­ti į kuo vė­les­nį lai­ką. Jau įro­dy­ta: kuo ma­žes­nis vai­kas, tuo la­biau jį vei­kia ste­reo­ti­pi­nis mąs­ty­mas. Kuo jis vy­res­nis, tuo jo mąs­ty­se­na lais­ves­nė.

„Leng­viau­sia pa­dė­ti vai­kams atei­ty­je lau­žy­ti ste­reo­ti­pus ga­li tė­vai.“

Marina VISOCKIENĖ