32-ejų Mindaugas Bražas – bene vienintelis Šiauliuose ikimokyklinio ugdymo pedagogu dirbantis vyras. Lopšelyje-darželyje „Pasaka“ auklėtoju jis dirba nuo pernai vasario ir neabejoja, tai nėra tik moteriškas darbas. „Jį dirbančių vyrų turėtų atsirasti daugiau“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pirmą kartą į darželį – trisdešimties
Mindaugas pasakoja, kad į lopšelio-darželio darbuotojų kolektyvą įsiliejo palaipsniui. Jo žmona Armida tame pačiame darželyje dirba muzikos vadove. Iš pradžių muzikos pedagogo išsilavinimą turintis Mindaugas jai talkino repeticijų su vaikais ir koncertų metu.
Nuo pernai rugsėjo jis pradėjo vadovauti „Pasakoje“ įkurtai neofolkloro grupei. Prieš tai dešimtmetį vyras buvo šiauliečių modernizuoto folkloro grupės „Kitava“ nariu, ketverius metus dainavo „Polifonijos“ chore, duetu su žmona iki šiol groja.
„Įdomu tai, kad būdamas trisdešimties vaikų darželyje apsilankiau pirmą kartą“, – neslepia Mindaugas. Jis dar neturi savo atžalų, o vaikystėje darželio nelankė. Nepaisant to, jis lengvai rado bendrą kalbą su vaikais, nesunkiai tapo lygiaverčiu jų žaidimų partneriu.
Kaip vaikai kreipiasi į auklėtoją? „Auklėtoju manęs nevadina. Sako „dėde Mindaugai“ arba vadina vardu“, – pasakoja Mindaugas. Tačiau taip yra ne dėl to, kad jis – vyras. Tokia lopšelio-darželio politika, skatinanti betarpišką ugdytinių ir pedagogų bendravimą.
Darželio auklėtojas Mindaugas Bražas darbe (nuotr. skrastas.lt/Jono Tamulio)
Vaikams vyriškas pavyzdys – naudingas
– Mindaugai, ar jums yra vyriškų ir moteriškų darbų?
– Išgirdęs šį darbo pasiūlymą, nesvarsčiau, darbas – vyriškas ar moteriškas. Svarsčiau, ar susitvarkysiu, vertinau savo sugebėjimus.
Pradžia buvo sunki, vis dar mokausi. Ir ne tik pradėjęs tęstines priešmokyklinio ugdymo studijas, bet ir darbe. Juk man vaikų darželis buvo visiškai naujas pasaulis. Čia tenka prisiminti ne tik profesines žinias, bet ir savo vaikystės žaidimus – piešimą, lipdymą, konstravimą.
Padėjo tai, kad vaikai ir jų tėveliai mane jau pažinojo, todėl jiems nebuvo šoko, kai pradėjau dirbti auklėtoju. Jei kažkam ir nepatiko, to man demonstratyviai neparodė. Visi buvo geranoriški.
Kasdien jaučiu didžiulę atsakomybę. Važiuodamas į darbą galvoju tik apie tai, kad vaikams tą dieną nieko nenutiktų.
– Kodėl tiek mažai vyrų pasiryžta dirbti šį darbą?
– Matyt, trūksta drąsos. Pernelyg stiprus visuomenėje gyvuojantis požiūris, kad vaikų darželio auklėtoja – moteris. Ir dabar neakivaizdžiai studijuodamas turiu tik vieną kolegą vyrą. Neslėpsiu: net dėstytojai mus stebi atidžiau nei koleges.
Noras turėti savo vaikų tik sustiprėjo
– Kaip į naują darbą reagavo jūsų artimieji?
– Žmona mane palaikė. Mamos reakcija buvo kitokia. Jai keletą metų yra tekę dirbti šeimininkėle darželyje. Ji nerimavo, ar su tokiu būriu vaikų susitvarkysiu. Sesuo juokavo, kad pirmiausia reikia savo vaikų susilaukti, o jau tada pradėti su svetimais dirbti.
– O ką išgirdote iš draugų?
– Kalbėdamas apie darbą su draugais kurį laiką nebuvau visiškai atviras. Jie tik žinojo, kad turiu darželyje muzikinę grupę. Galiausiai nustojau nepatogiai jaustis. Kodėl turėčiau gėdytis, kad turiu darbą laikais, kai nemažai žmonių yra bedarbiai.
Draugų reakcija buvo keista. Tačiau jau netrukus išgirdau: „Tau tinka“.
– Ar būrys mažų nenuoramų nesumažino noro turėti savo atžalų?
– Atvirkščiai. Tas 21 priešmokyklinukas, su kuriuo dirbu, šį norą tik sustiprina, net savotiškai įpareigoja. Kažkaip liūdna ir pernelyg tylu pasidarė namuose vakarais...
Psuchologės komentaras: profesinius stereotipus reikia griauti
Eglė Žaronaitinė (nuotr. skrastas.lt)
Respublikinės Šiaulių ligoninės psichologė Eglė Žaronaitinė:
– Visose pasaulio šalyse egzistuoja profesijų skirstymas pagal lytį. Dažniausiai jį lemia stereotipai. Mokslininkai tai vadina profesijos segregacija pagal lytį ir ragina su šiuo reiškiniu kovoti. Aš linkusi jiems pritarti.
Techninių mokslų priskyrimas vyrams, o profesijų, susijusių su globa – moterims, žiūrint iš praktinės pusės, daro žalą šalies ekonomikai. Neleidžiant atsiskleisti žmogaus individualumui, gabumams, nėra visiškai išnaudojamas intelektinis tautos potencialas.
Mokslininkai pastebi, kad visose pasaulio šalyse didėja atotrūkis tarp vyrų ir moterų išsilavinimo. Moterų išsilavinimas – aukštesnis nei vyrų, todėl jos darbo rinkoje turi platesnį profesijų pasirinkimą. Tačiau tai lemia tam tikrų specialybių feminizaciją.
Lietuvoje dauguma auklėtojų, mokytojų, gydytojų (išskyrus specifines sritis, pavyzdžiui, chirurgiją), dauguma socialinių globos įstaigos darbuotojų – moterys. Tai taip pat sietina su stereotipais.
Kitur jie nėra tokie gajūs. Pavyzdžiui, norvegų mokslininkų atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad Italijoje 25 procentai slaugytojų – vyrai, Prancūzijoje jų tėra 8, Norvegijoje – 7, o Danijoje – vos 4 procentai.
Italams vyrams slaugytojo darbas – garbinga profesija, tradicijų tąsa, nes neretai šį darbą renkamasi iš kartos į kartą.
Norvegijoje slaugytojais dirbantys vyrai aiškino, kad jų darbo pasirinkimas – pasipriešinimo nusistovėjusiai nuomonei išraiška, savotiškas iššūkis.
Apmaudu, kad ypač ikimokyklinio ir pradinio ugdymo srityje mūsų šalyje vyrų – vienetai. Lytinės identifikacijos pavyzdys vaikui formuojasi apie 4–6 gyvenimo metus ir dažniausiai juo būna mama ir tėtis. Tačiau dabartinė situacija rodo, kad yra nemažai šeimų, kurioje vaikas dėl tam tikrų aplinkybių tėvo neturi arba mato ir bendrauja su juo itin retai.
Auklėtojas vyras galėtų tapti tokiu pavyzdžiu. Mamos, ypač vienos auginančios sūnelius, kryptingai turėtų rinktis vaikams aplinką, kurioje yra vyriškumo pavyzdžių. Tai gali būti ir senelis, ir būrelio treneris, ir darželio auklėtojas.
Vyrai – dalykiškesni, objektyvesni, moterys – labiau empatiškos. Todėl apmaudu, kad mokyklose vyrai paprastai dirba fizinio lavinimo arba darbų mokytojais ir direktoriais. Nes jų išankstinės nuostatos į vaikus – mažesnės nei moterų. Tačiau moterys šioje srityje prieš vyrus laimi, lengviau ir greičiau perprasdamos vaikų emocijas. Todėl šioje specialybėje turėtų būti abiejų lyčių atstovų.
Kaip keisti profesinius stereotipus? Tai lėtai kintantis, labai gajus, su pasąmone stipriai susijęs darinys. Norint keisti kiekvieno žmogaus išankstinį nusistatymą, į jo ugdymo procesą reikia įsikišti kuo anksčiau. Lengviausia padėti vaikams ateityje laužyti stereotipus gali tėvai.
Pirmiausia vaikas neturėtų matyti, kad šeimoje yra griežti vyriški ir moteriški vaidmenys – mama augina vaikus namuose, tėtis uždirba pinigus ir su vaikais nebendrauja.
Mažiesiems įvairiuose jų, kaip asmenybių, vystymosi etapuose reikia pasiūlyti kuo platesnį pasirinkimą. Pavyzdžiui, mergaitėms leisti žaisti ne tik su lėlėmis, bet ir konstruktoriais, lavinančiais intelektinius gebėjimus. Berniukams pasiūlyti ne tik žaislinių mašinėlių, bet ir pavyzdžiui, virtuvinių įrankių, indų, puodų komplektus.
Mokslininkai siūlo ir srautus mokyklose, mokinių profiliavimą pagal specialybes nukelti į kuo vėlesnį laiką. Jau įrodyta: kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jį veikia stereotipinis mąstymas. Kuo jis vyresnis, tuo jo mąstysena laisvesnė.
„Lengviausia padėti vaikams ateityje laužyti stereotipus gali tėvai.“
Marina VISOCKIENĖ