Neįgalumo nustatymui įtakos turi ne tik NDNT
Moteriai buvo nustatytas 40 proc. darbingumas. Medicininiai dokumentai rodė, kad neįgalumo priežastis – širdies patologija su širdies nepakankamumu (II funkcinė klasė) ir stuburo patologijos sukeltas funkcinis III laipsnio nepakankamumas. Gavus skundą ir išanalizavus ambulatorinės kortelės duomenis, paprašyta pakartotinių gydytojų specialistų konsultacijų. Po jų širdies nepakankamumas nebuvo patvirtintas, o stuburo funkcinis nepakankamumas iš III laipsnio tapo I laipsnio. Remiantis šiomis išvadomis, moteriai nustatytas 90 proc. darbingumas. Tai reiškia, kad 7 metus moteris neįgalumo išmoką gavo neteisėtai.
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos patarėjas Jurgis Kazlauskas teigia, kad panašių pranešimų, kad žmogus neįgalumas nustatytas nesąžiningai, NDNT gauna nemažai. Skundžia ir kaimynai, atsiunčia netgi nuotraukų – pavyzdžiui, žmogus žino, kad jo pažįstamas turi negalią, bet nelegaliai dirba statybose. Šiuos atvejus nagrinėja NDNT Antikorupcinė komisija. Tačiau tarnyba vertina tik savo darbuotojų veiksmus, bet negali vertinti medicininių dokumentų tikslingumo. Pasak J. Kazlausko, neįgalumo nustatymas – ilgas procesas, kuriame dalyvauja toli gražu ne vien tik NDNT atstovai. Viskas prasideda nuo gydytojų, į procesą įtraukiamos ir savivaldybės. NDNT priima tik administracinį sprendimą.
„Ši diskusija kilo dėl to, kad yra menkas pasitikėjimas tarnyba – dauguma žmonių mano, kad įstaiga yra korumpuota. Tačiau nepasitikėjimas yra ne tiek tarnyba, kiek visu nustatymo procesu. Neįgalumo nustatymo procese dalyvauja daug subjektų. Tik bendromis pastangomis galima pasiekti, kad procesas būtų skaidrus ir sąžiningas“, – sako J. Kazlauskas. Jo teigimu, nors tarnyba imasi konkrečių žingsnių, kad korupcija išnyktų, kardinaliai pakeisti per 3 dešimtmečius suformuotą nuomonę labai sudėtinga. NDNT keičiasi: priimtas sprendimas, kad darbuotojai negali priimti jokių dovanų – netoleruotina net ir smulkmena; teritoriniai skyriai vis dažniau praneša apie bandymus papirkti.
Sistema turi keistis
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA prezidentas Šarūnas Narbutas įsitikinęs, kad reikia tobulinti patį negalios nustatymo procesą. „Padedame 13 tūkstančių onkologinių ligonių. Kas mėnesį suteikiame per 1000 konsultacijų, ketvirtadalis jų – apie neįgalumą“, – sako Š. Narbutas, pabrėždamas, kad šioje srityje labai trūksta informacijos ir aiškumo.
Jo teigimu, dabartinė neįgalumo (tiksliau – darbingumo lygio) nustatymo tvarka yra nepalanki onkologine liga sergantiems žmonėms. Susirgus onkologine liga išlaidų padaugėja, o nedarbingumo beveik niekas negali gauti, nes teisės aktai nurodo, kad neįgalumas nustatomas tik po gydymo ir reabilitacijos. Sergant onkologine liga gydymas dažnai trunka labai ilgai. Pats Šarūnas onkologine liga serga 13 metų ir nuolat vartoja vaistus, bet jam negali būti nustatytas darbingumo lygis, nes gydymas nėra baigtas. Kita vertus, daugiausiai neįgalumo atvejų nustatoma būtent onkologiniams
ligoniams – tai įvyksta tuomet, kai paciento gydymas yra baigtas ir nuo ligos pradžios praėję keleri metai.
„Kai žmogui remisija, jam tokios pagalbos reikia mažiausiai, didžiausias iššūkis – ligos pradžioje“, – įsitikinęs Š. Narbutas. Jo teigimu, neįgalumo nustatymas susijęs ne tik su finansais, tai reiškia ir teisinę apaugą. Pavyzdžiui, Darbo kodekse, Lygių galimybių įstatyme numatyta, kad diskriminacija dėl negalios negalima, o liga ten neminima. „Neįgalumo nustatymas – žmogaus tolesnio gyvenimo kokybė ir pasitikėjimas valstybe. Deja, kol kas onkologiniams ligoniams šis procesas kelia neigiamus jausmus“, – įsitikinęs Š. Narbutas.
Jo teigimu, pirmiausia reikia suvienodinti terminus – vaikams nustatomas neįgalumas, suaugusiesiems – darbingumo lygis, pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms – specialiųjų poreikių lygis. Tai sukelia daug painiavos.
Neįgalusis.
Žmogus su negalia.
Negalią turintis žmogus.
Žmogus, turintis specialiųjų poreikių.
Svarbiausia – sukurti tinkamą pagalbos ir reabilitacijos sistemą
Š. Narbutą papildo ir Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko. Jos teigimu, pirmiausia turime susitarti, ką vertiname, t. y. ką kompensuojame nustatydami neįgalumą: ar tai yra prarastas darbingumas, o galbūt sumažėję kažkokie gebėjimai ar dar kažkas. „Žmonių yra labai įvairių, negalios skirtingos, todėl vertinimas turi būti pagrįstas individualiais kriterijais“, – įsitikinusi J. Ivančenko. Jos teigimu, šiuo metu vertinama labai daug medicininių kriterijų, bet mažai kreipiamas dėmesys į galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime.
„Kodėl žmonės duoda kyšį? Dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekęs galimybės aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime žmogus iškrenta iš darbo rinkos, netenka pajamų, todėl siekia neįgalumo išmokos, kuri garantuoja nors šiokį tokį išgyvenimą“, – sako Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė. Tačiau, J. Ivančenko įsitikinimu, reikia kalbėti ne tik apie išmokas, bet ir apie paslaugų įvairovę, efektyvią neįgaliųjų reabilitacijos ir socialinės integracijos sistemą, kuri būtų paremta individualiais žmogaus poreikiais.
Tokiam požiūriui pritaria ir Pasaulio banko atstovas Jerome’as Bickenbachas. Jo teigimu, neįgalumo nustatymas turi būti teisingas, patikimas ir moksliškai pagrįstas. Žmogui turi būti aišku, kodėl jam nustatytas būtent toks neįgalumo lygis. O tai įmanoma vertinant ne tik medicininius duomenis, bet ir asmens galimybes veikti – t. y. kokios įtakos žmogaus liga ar būklė turi valant namus, prižiūrint vaikus, siekiant išsilavinimo. „Žmogus gali turėti tą pačią diagnozę, bet visiškai skirtingą neįgalumą ir atvirkščiai – tokį patį neįgalumą dėl skirtingų medicininių būklių“, – sako J. Bickenbachas. Geriausia, jei būtų vertinama ir asmens aplinka. Pavyzdžiui, jei diabetu sergantis žmogus gauna profesionalią pagalbą, liga gali neturėti jokios įtakos jo darbui, bet jei jos negauna, situacija bus visai kitokia.
Pokyčiai jau prasidėjo
Šiuo metu Pasaulio banko ekspertai vertina neįgalumo nustatymo sistemą Lietuvoje ir jau sausio mėnesį žada pateikti išvadas visuomenei. Taip pat kovo mėnesį planuojama pradėti bandomąjį neįgalumo vertinimo projektą. „Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių mažėja. Turime atkreipti dėmesį į geresnį jų funkcionavimą – didinti paslaugų prieinamumą bei paramą ir taip padidinti jų dalyvavimą gyvenime. Tikimės, kad nauja sistema padės ne tik nustatyti neįgalumą, bet ir surinkti informaciją apie kiekvieno žmogaus poreikius, pamatyti, kokių paslaugų jam reikia“, – sakė Pasaulio banko ekspertė Aleksandra Posarac. Pasak ekspertės, tikimasi, kad tuomet žmogui nereikėtų eiti į skirtingas įstaigas nustatyti įvairių poreikių. Šia informacija galės naudotis ir savivaldybės, ir paslaugų teikėjai.
Kad sistema turi keistis, pritaria ir socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis: „Negalios nustatymo reforma vyksta. Stengiamės sukurti tokią sistemą, kuri nebūtų pajamų gavimo sistema, kai man nustatomas vienoks ar kitoks lygis ir dėl to aš gaunu pajamų, bet tokią sistemą, kuri įvardytų mano potencialą šitoje visuomenėje gyventi, taip pat kliūtis, kurios man trukdo. Tai būtų labai aiškios gairės sistemoms – užimtumo, savivaldybės tarnyboms, kaip mažinti tas kliūtis ir skatinti mane dalyvauti.“
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
