Gyva tik dukterėčios dėka
„Neįgaliojo vežimėlyje sėdžiu jau pusantrų metų. Jaunystėje sirgau osteomielitu, kuris periodiškai man atsinaujina. Po vyro mirties praėjus pora metų, man užpūliavo klubai. Visą laiką mane operavo: duodavo narkozę, išoperuoja, atsigaunu, ir viskas. Šįkart per daug gavau narkozės, kai į stuburą davė nejautrą, matyt, iš pirmo karto pataikė blogai, tada taikė antrą kartą. Pragulėjau mėnesį klinikose, ir išleido po to mane su visom žarnom maišeliuose namo. Gerai, kad turiu dukterėčią: ji mane perrišdavo ir žiūrėdavo. Tačiau vaikščioti nuo tada ir nebegaliu...“ – TV3 laidoje „TV pagalba“ pasakojo Laima.
Nebegalinčiai vaikščioti moteriai nuolatos reikia pagalbos. Ji sako, kad iš pradžių sūnūs, 45-erių ir 46-erių metų vyrai, gyvenantys viename bute su Laima, jai padėjo. Vėliau, kai mirė Laimos vyras, baigėsi ir pagalba, ir ramybė namuose. Moteris pasakoja, kad jie ne tik kad ja nesirūpina, bet dar ir patys iš jos kaulija maisto.
„Kai buvo vyras gyvas, buvau ponia, jis užstodavo mane, pats dirbdavo. O dabar... Blogi tie mano sūnūs. Jie ne tai, kad neduoda valgyti, jie sako: „nueik į krautuvę ir nusipirk“. Praeitą savaitę, kai aš pasakiau, kad aš išvažiuosiu iš namų, jie man ir atšovė: „kad tu nustiptum greičiau“, – vos ašaras betramdanti pasakojo Laima, pridurdama, kad kartais sūnūs net ir atima iš jos pinigų.
Bijo sūnų
Laima sako, kad savo sūnų bijo: ji visą laiką prie galvos laiko lazdą, kad galėtų nuo jų apsiginti, kada jie pradeda ieškoti priekabių.
„Ateina jie naktį ir judina mane: „mama, duok valgyti, aš labai valgyti noriu“, o kad ta mama nieko neturi – tai visai vienodai“, – sako 135 eurus pensijos gaunanti ir į skolas įklimpusi Laima.
Ji pasakoja, kad abu jos sūnūs yra „mylintys bonką“, o kai Laima pradeda bartis, kam jie tuos „bambalius“ nešasi namo, jie ją ir užsipuola. Neprisideda moters vaikai savo pinigais nei prie komunalinių mokesčių, nei prie maisto, dar ir iš jos atima: „jeigu kažkada už du eurus pavalgau kada nors, tai gerai“, – sako moteris.
Laima dalinasi, kad sūnūs yra registruoti pas ją ir išeiti iš namų jie bijo. Vienas iš jų buvo vedęs, bet santuoka dėl vyro polinkio į alkoholį iširo, o kitas niekada nebuvo vedęs. Tad abu ir gyvena pas mamą.
Girtuokliaujantys dėdės – mažamečių kasdienybė
Laimutės dukterėčia Vilma, padedanti Laimai, papasakojo, kad ji su savo šeima gyvena savivaldybės suteiktame keturių kambarių bute, iš kurių du priklauso jos šeimai, o kiti du – Laimai, gyvenančiai su sūnumis.
„Gyvenu su dviem mažametėmis dukromis, kurių kasdienybė tapo mano pusbrolių alkoholizmas ir barniai. Nuo Laimos sūnų kenčia ne tik ji, bet ir mes, ir kaimynai. Kai mano pusbroliai geria ir barasi, nuo 4-to iki 7-to aukšto kaimynai klausiai, kas pas mus vyksta. O tie pusbroliai prisigeria, tada eina per puodus, o jeigu neranda, ką pavalgyti, eina pas mamą, o jei ji nieko neturi, tada prasideda triukšmai: aš alkanas buvau, o tu viską suvalgei? Buvo atvejis, kai mama nedavė jiems cigaretės, tai jie ją smaugė, užlaužė rankas. Iškvietėme policiją, atvažiavo, jie pradėjo rašyti pareiškimus, bet mamos širdis pagailėjo ir atsisakė rašyti pareiškimą – daug kartų taip buvo“, – pasakojo Vilma.
Laima paaiškino, kad, jeigu ji parašo pareiškimą, būna dar blogiau – sūnus kelias valandas palaiko areštinėje, o kai jie grįžta, būna dvigubai blogiau.
Vaikystė
Laima pasakojo, kad vienas sūnus nuo mokyklos laikų būdavo piktas padauža, o kitas buvo lėtas. Kai vaikai buvo maži, Laima negalėjo skųstis – tėvas pasakydavo žodį, ir tuo viskas pasibaigdavo.
Moteris pasakojo, kad sūnūs ilgai darbuose neišdirbdavo – ir čia ta „meilė bonkai“ sunkliudydavo:
„Baigė jie abu vienuolika klasių, tada įstojo į profesinę mokyklą. Vienas į kulinariją įstojo, bet išėjo, o kitas mokėsi dažytoju-tinkuotoju. Tas, kuris, įstojo į kulinariją, vėliau perėjo mokytis staliumi-baldininku. Žinot, kai jie negirti, tai auksines rankas turi. Kai tėvas pradėjo labai sirgti, vietoj savęs pastatė sūnų, bet jis irgi neilgai padirbo: pusantrų metų, ir po to viskas. Čia vis tas alkoholis kaltas... Blogiausia, kad jie nepripažįsta, kad jie alkoholikai“, – kalbėjo Laima.
Pagalbos neprašė
Laimos vyro brolis Jonas prisipažino, kad po brolio mirties labai retai su Laima susiskambindavęs, tačiau sakė, kad moteris pati turėjo prašyti pagalbos:
„Tavo problema buvo ta, kad tu tylėjai. Kada gavai laišką, kada tave krutina iš tavo buto, tu paskambinai mums. Mes surinkome pinigų ir atvažiavome, kad tavęs neišmestų iš buto. Mes normali giminė – tiesiog reikia šnekėti ir prašyti“, – kalbėjo jis.
„Negaliu nei prašyti, nei kažkam pasakoti savo bėdų. Kaip manai, man ne gėda pasakoti? Aš į kaimą negalėsiu nuvažiuoti“, – jam atsakė Laima.
Jonas nurodė, kad tai gyvenimiška situacija, ir nieko gėdytis nereikia.
Be to, vyro nuomone, sūnūs alkoholikais išaugo greičiausiai todėl, kad jų tėvai neturėjo jiems laiko:
„Vyras vežiojo namų kombinato plokščius, ji dirbo siuvėja, o vaikai buvo sau – laisvieji šauliai. O ką reiškia Kaune būti gatvės vaiku? Visokios ten pagundos“, – sakė jis.
Vyras pasakojo kartą su sūnumi atvažiavęs pamokyti Laimos atžalų, tačiau ilgalaikio poveikio tai neturėjo.
Galiausiai Laima nutarė išregistruoti sūnus iš buto, kad jie eitų gyventi kitur, o jeigu bandys brautis vidun – neatidaryti durų.
